Tikriausiai net blogiausiais 2008–2009 m. ekonominės krizės laikais, kada žmones kankino naktinės mokesčių reformos, o vieną rytą atsibudę senjorai suprato, kad per naktį neteko dalies savo pensijų, niekas negalėjo pagalvoti, kad po gero dešimtmečio, ištikus sveikatos krizei, Seimas iš viso užsisuks pamišimo karuselėje.
Seimo tualetų reforma, vaikams nuo 14 metų keičiama lytis, mūšiai dėl 5 val. ilgesnės alkoholio prekybos, narkotikų dekriminalizavimas ir vertybiniai karai dėl homoseksualių asmenų šeimų kūrimo ar Stambulo konvencijos – visa tai per pandemijos įkarštį mirštant žmonėms ir griūnant uždarytai ekonomikai, didėjant emigracijai iš Lietuvos.
Per Seimo darbo pusmetį neišvydome ekonomiką skatinančių projektų, bet buvo labai daug kovos, kad, žmonėms prieštaraujant, valstybėje keistųsi pamatinės vertybės.
Kur buvo partnerystės įstatymo problema?
Partnerystės įstatymo iniciatoriai teigė, kad jis neturi nieko bendro nei su šeima, nei su santuoka. Bet tai buvo iliuzija akims apdumti. Jau kuriant patį „partnerystės“ apibrėžimą imta manipuliuoti: paimta 2011 m. Konstitucinio Teismo suformuluota „šeimos“ sąvoka, išbrauktas žodis „šeima“ ir visas šeimos apibrėžimas jau be šio žodžio panaudotas „partnerystei“ apibrėžti, nors 2011 m. Konstitucinis Teismas pasakė, jog šeimos santykių atsiradimui užtenka tų santykių turinio. Žodžio „šeima“buvimas ar nebuvimas nėra svarbu.
Lygiagrečiai į partnerystės įstatymą perkeltos santuokos sudarymo sąlygos, sutuoktinių teisės ir pareigos. Dėl to partnerystę sudarę homoseksualūs asmenys iš esmės būtų įgiję sutuoktinių teises ir pareigas. Žinoma, tas panašumas su santuoka buvo slepiamas. Tą kopijavimą iš kitų teisės aktų, reguliuojančių šeiminius santykius, santuokos sudarymą, labai gerai rodo studentų darbams pritaikyta plagiato patikros sistema – į ją įkėlus liberalų ir konservatorių parengtą projektą sistema lengvai parodo, kad net daugiau kaip 65 procentų įstatymo teksto sutampa su kitomis, dažniausiai šeimos santykius ar santuoką reguliuojančiomis, normomis, esančiomis kituose teisės aktuose.
Taip partnerystės įstatymo projektu bandyta sukurti pseudo–santuokos ir šeimos institutą, apeiti Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad tuoktis gali tik vyras ir moteris, o homoseksualių asmenų iš esmės santuokinį susitarimą norėta pavadinti mažiau žmones piktinančiu partnerystės vardu.
Ne mažiau manipuliuota tuo, kad, esą, partnerystės projektas niekuo nėra susijęs su vaikų įsivaikinimu. Sakyta, kad homoseksualūs asmenys, esą, to negalės padaryti. Žmogaus Teisių Teismo praktika yra visiškai kitokia: leidus homoseksualiems asmenims kurti šeimas, tos šeimos negali būti diskriminuojamos ir teismas visuomet konstatuoja, kad vaikus leisti įsivaikinti yra privalu. Tad būtų buvęs tik laiko klausimas, kuomet ir Lietuvai būtų nurodyta tą padaryti.
Bendromis pastangomis mums Seime pavyko atmesti partnerystės įstatymą vos kelių balsų persvara ir apsaugoti šeimos sampratą nuo manipuliavimo. Tačiau tai tikrai ne pabaiga – diskusijos dėl įstatymo priėmimo ir manipuliacija teise, slepiant tikruosius įstatymo tikslus, labai aiškiai parodė, kad valdantieji nusiteikę bet kam, net grubiausiai žmonių apgaulei, kad pasiektų savo – įtvirtintų pakeistą šeimos sąvoką su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Kodėl valdantieji, užuot padėję smurtą patyrusioms moterims, nori ratifikuoti Stambulo konvenciją?
Naikinti moterų diskriminaciją, saugoti jas nuo visų formų smurto, užtikrinti, kad smurtaujantieji sulauktų atsakomybės –teisingi tikslai, dėl kurių niekas neabejoja. Tačiau yra svarbu, kokiomis priemonėmis šių tikslų siekiama.
Galima drąsiai teigti, kad Stambulo konvencija į mūsų teisės sistemą neatneša jokių naujų moters nuo smurto apsaugos priemonių, kurios jau neegzistuotų Lietuvoje. Konvencija tik ragina valstybes priimti kovai su smurtu reikalingus teisės aktus bei naikinti diskriminaciją, panaikinti priverstines santuokas, drausti moterų lytinių organų žalojimą, seksualinę prievartą, priekabiavimą, priverstinį nėštumo nutraukimą ir sterilizaciją, nusikaltimų prieš moteris darymą, paremtą „garbe“.
Lietuvoje visa tai jau yra draudžiama, už didelę dalį šių veikų numatyta griežčiausia atsakomybės forma – baudžiamoji atsakomybė. Dalis dalykų, kuriuos siekia uždrausti Konvencija, net nėra girdėti mūsų krašte ir labiau būdingi Afrikos šalims ar Rytų valstybėms. Pavyzdžiui, priverstinės santuokos, užmėtymas akmenimis, moterų apipjaustymas.
Yra svarbu suprasti tai, kad Konvencija, kuri tik skatina priimti teisės aktus, niekada neišspręs mūsų pagalbos smurtą patyrusioms moterims sistemos problemų. Jos slypi ne teisės aktuose (šiuos, kaip minėta, jau turime), o tų teisės aktų įgyvendinimo srityje, dažnai labai apsunkintame to, kad skiriamas per mažas finansavimas.
Valdantieji tą finansavimo ir įgyvendinimo problemą galėjo spręsti jau su šių metų biudžetu, kada skirstė valstybės lėšas, jei tik jiems tikrai rūpėtų moterys bei jų saugumas. Tačiau pasielgta atvirkščiai: dalis moterims skirtų pagalbos centrų buvo palikti be lėšų, jie neremiami nei valstybės, nei Vilniaus miesto savivaldybės, kuriai vadovauja tie patys liberalai.
Vietoj realios pagalbos moterims ir investicijų girdėjome tik kalbas apie Stambulo konvenciją, kaip panacėją nuo smurto. Jau vien toks dviveidiškas elgesys, kai garsiai kalbi apie problemą, bet neskiri jos sprendimui viešųjų finansų, yra dviprasmiškas ir skatina klausti, o kurgi tikrieji Stambulo konvencijos šalininkų tikslai.
Ką reiškia „gender“?
Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų naujas konvencijoje ir kurio taip siekia vertybes pametę liberalais su dalimi konservatorių –abejonių kelianti „socialinės lyties“ arba „lyties socialiniu aspektu“ (angl. k. gender) sąvoka.
Pagal Stambulo konvenciją „gender“ – „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Būtent taip, per pasirenkamus vaidmenis, o ne per biologiją, konvencijoje suprantama lytis. Taip apibūdinti lytį teisėje nėra įprasta. Lietuvoje šiuo metu galioja kita tarptautinė sutartis – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas. Joje taip pat yra sąvoka „gender“, bet jos apibrėžimas sako, kad ši sąvoka reiškia „abi visuomenės lytis, vyrus ir moteris. Sąvoka „lytis“ jokios kitos reikšmės, išskyrus minėtąją, neturi.“
Šioje sutartyje, skirtingai nei Stambulo konvencijoje, lytis – biologinė duotybė, genetiškai apspręsta. Stambulo konvencijoje – lytis yra jausena ar vaidmenys, o tai yra labai subjektyvu ir gali tame pačiame asmenyje kisti.
Ką tokia sąvoka, kuri lyties nesusieja su biologija, įneštų praktikoje, atskleidžia kiti prieštaringai vertinamos konvencijos straipsniai. Antai, ta pati Stambulo konvencija apeliuoja į valstybių pareigą užtikrinti švietimą, mokant „nestereotipinių „gender“ vaidmenų“, reikalauja panaikinti tradicijas ar papročius, kurie susiję su stereotipiniais vyrų ar moterų vaidmenimis.
Tikriausiai reikia sutikti, kad buvimas tėvu ir motina yra ypač stereotipinis lyties vaidmuo. Ar, vykdydami įsipareigojimus pagal Stambulo konvenciją, mes turėsime nekalbėti apie tėvystę ir motinystęNeruošti tėvystei ar motinystei savo vaikų? Tuo tarpu situacija, kai berniukas dėvi suknelę, tikriausiai, sutiksite, yra nestereotipinis berniuko vaidmuo. Ar tai teks skatinti švietimo programomis, kaip siektiną „nestereotipinį“ berniuko elgesį?
Pasirenkamos „socialinės lyties“ kaip normos įnešimas į švietimo sistemą yra Stambulo konvencijos naujovė ir esminė vertybinė Stambulo konvencijos problema, kurios nesugeba suprasti (o gal tiesiog nenori) liberalai ir suliberalėję konservatoriai. Lyties pasirenkamumo klausimas Stambulo konvencijos dėka diegiamas švietime ypač grėsmingai skamba tuomet, kai lygiagrečiai skaitai „laisviečių“ pareiškimus apie tai, kad Lietuvoje vaikai nuo 14 metų privalo turėti galimybę chirurginiu būdu pasikeisti lytį.
Tokie „laisviečių“ pasvarstymai veikiau iliustruoja kenkėjišką veikimą prieš valstybę, kai pandemijos metu išmetamos visuomenę skaldančios idėjos, realiai rūpinčios vienetams, ir nukreipiamas dėmesys nuo susitelkimo bei rūpesčio visų žmonių sveikata bei ekonomika. Šiose srityse matome tik chaosą, negebėjimą sklandžiai organizuoti vakcinacijos procesą ar laiku panaudoti ES siūlomus milijardus.
Net ir ekonomikos gaivinimo planą Europos Sąjungai, kuris tas lėšas atneštų, pateikėme reikšmingai vėluodami. Tad vertybių krizė, kurią stengiasi sukelti valdantieji, rodo jų pačių bejėgiškumą: kai negebi pasirūpinti esminiais dalykais, imi triukšmingai imituoti darbą ir dėmesį nukreipi kitur, kur garsiai skamba.
Agnė Širinskienė
Pagal LVŽS inf
