Paskelbtas Laisvalaikis

Fragmentai iš „vasaros dienoraščio“

Trečiadienis, 07 July 2021 14:43 Parašė 

Vasaros įkarštyje, kai dažniau slepiamės nuo saulės namuose, daugiau turime laiko prisėsti prie nebaigtų darbų – sutvarkyti knygas, šeimos archyvą, atsiverčiame užrašų knygeles, kurios primena ne tik kur tądien nueiti, su kuo susitikti, bet ir tampa savotiškomis minčių saugyklomis, dienoraščiais. Šiomis dienomis tai atrodo visai nereikšminga, perdėm asmeniška, bet po dešimtmečio, kito, žiūrėk, tampa visuomenės atminties dalele.

Gegužės 27 d., ketvirtadienis

Nuo ryto persekiojo kažkoks nerimas. Mirusiųjų poetų draugijos grupė keliauja į Kėdainius, į Mikalojaus Daukšos biblioteką. Esame įjungti į kaimynų miesto šventę, teks pagal projektinį sumanymą paskaityti eilių. Tai ant vienos rankos pirštų suskaičiuojama grupė – tie, kurie dar esame, dar neišsibarstę, dar nesusipykę, kaip kartais ironiškai šypteliu, pusiau mirę.

Padėtį gelbėjo Ramūnas Čičelis. Jis paporino į jaunimo erdvę susirinkusiems kėdainiečiams draugijos atsiradimo istoriją, tokio sumanymo priežastis ir pabrėžė, kad esame tie, kurie nori išsivaduoti iš klasikinės eilėdaros varžtų, neoromantizmo tradicijų, kurias neretai provincijos literatų plunksna paverčia paprasčiausia grafomanija. Sumanymą sustiprina ir aliuzija į anglų filmą „Mirusiųjų poetų draugija“, kur rodoma, kaip vienos mokyklos ugdytiniai susidomėjo savo krašto jau mirusiais, bet mažai žinomais, nepripažintais poetais ir kaip sužadino miestelio atmintį apie juos.

Vienas po kito skaitėme savo „opusus“. Ramūnas, Tomas, Feliksas, Mindaugas, aš. Ramūnas savo eilėdara primena Česlavą Milošą. O ir Nevėžio tema tarsi sujungia du krantus – kėdainiečių ir jonaviečių. Puse lūpų prasitariau, kad ir man teko pabraidyti šioje upėje, tik arčiau aukštupio, kur, anot legendos, baudžiauninkas gaudė vėžius ir, nustvėręs vieną už kojos, parodė prošal važiuojančiam ponui: „Panie, vėžys“. „Niewierza“ – toptelėjo staiga mano tuščion galvon žodžių žaismas, lietuviškai reiškiantis, kad netikiu. Gal kokiame XIV a. šitaip spyriojosi koks nors pagonis ar atskalūnas, kuriam norėta primesti katalikiškas dogmas. „O, nauja upės vardo versija“,- nustebo šaunioji gidė Edita ir... ištiesė man atviruką su miesto vaizdeliu.

Dar kartą nustebino Feliksas, persikūnijęs iš medituojančio poeto į viduramžių istoriką, aktorių ir instaliacijų kūrėją. Paskaitęs įspūdingą eilėraštį, jis po to tarsi išskleidė vienos čia šurmuliavusios tautos – žydų istoriją, o jo instaliacijos su narveliu atėjo pasižiūrėti net muziejininkai.

Dar skaitėme, dar kalbėjomės. Visus tarsi surišo viena tema – Nevėžis. Tas pats, kurį apdainavo Krekenavoje klebonaudamas Maironis, tas pats, kurį Isos vardu pakrikštijo Milošas. Gaila, užmiršau kėdainiečiams priminti vieną dainą apie „ramią ir pilną paslapčių upę“. Gal ir jie jau užmiršo...

Birželio 18 d., penktadienis 

Į veidus tvoskia nepakeliamas karštis. Atrodo, suvalgytumei ledų dėžę. Nesinori nei futbolą, nei krepšinį žiūrėti.

Joninių slėnyje įsigrojo armonikieriai. Jau trečiąkart jų respublikinė šventė – mūsų mieste. Nepaisant 30 laipsnių pliuso, susirinko nemažai žiūrovų. Pasveikinimą ištarė net Seimo narys. Stoviniavome po beržais, kur būriavosi liaudies muziką garbinantys senjorai. Papirko vedančiojo optimizmas, humoras. Sakė: „Ačiū, kad šiltai sutinkate, bet nereikėjo taip karštai“. Gerai, kad šiemet scenoje įrengtas pavėsis, muzikantai – ne šventieji, bet kaip ir poetai, jiems reikia ypatingo dėmesio.

Grįžtančius iš slėnio gaivino upės vėsa. Tikra palaima pastovėti prie Varnutės vagos, pajusti jos vingiuose vėjelio dvelksmą. Gaila, jos šlaitai vėl puošiasi krūmokšniais ir piktžolėmis. Tik, rodos, įrengėme nuotėkų valymo aikštelę, nukapojome galvas dilgėlėms ir visokiems „barščiams“, o jau šlaituose puikuojasi naujos raizgalynės, butelių, blizgančių saldainių bei traškučių popierėlių, skardinių dekoracijos. Beje, prieš savaitę pastebėjau, kaip viena „daržininkė“, nuravėjusi savo sklypą, neša glėbius žolių ir krauna beveik į upelio vagą. Tačiau kažkas teigia, kad Jonavoje yra  gamtosaugos tarnyba, policija, skautai. Gal vertėtų įsteigti ir visuomeninę Varnutės (tiksliau, Varnakos) gelbėjimo draugiją?

Birželio 19 d., šeštadienis

Trečiadienį turėjau garbės apsilankyti poezijos klubo „Šaltinis“ susirinkime. Knygų terasoje, prie Savivaldybės bibliotekos. Nepaisant rekordinių saulės glamonių, susirinko du ar net tris dešimtmečius poezijos mūzai tarnaujantis „jaunimas“, keletas naujų narių. Kaip ir visad, daug gėlių, paaikčiojimų, sentimentų. Kai pagalvoji, yra dėl ko: tie poezijos pavasarėliai ar rudenėliai, pavadinti net respublikiniais renginiais, provincijos erdvėje buvo ganėtinai įspūdingi. Kitas klausimas, kiek jie prisidėjo prie mūsų vidinės kultūros brandos, poetinio raštingumo. Jei kūrėjai, perkurdami save, nieko naujo nesukuria, tai jau poetinė krizė, akligatvis. Rašykime tada ditirambus miestui ir pasauliui...

Mąstau, kaip man atrodo. Vieno nesuprantu: kodėl perdavus simbolinį klubo raktą bibliotekai, negalima šiai įstaigai perduoti viso klubo? Pakrapštau ausį, o joje – prancūziška nuojauta: „Cherchez la Femme“...

Birželio 25, penktadienis

Karantinas mūsų visuomenei atnešė naujų, tiksliau primirštų madų. Žmonės pirmiausia ėmė daugiau skaityti. Antai prie tvenkinio esančioje bibliotekėlėje pastebėjau V. Mykolaičio – Putino poezijos rinktinę. Nepaprastą, pirmo leidimo. Nuėjęs kitą dieną, knygos neberadau. Kažkas aplenkė, nesudvejojo. O juk tai mūsų modernizmo pradininkas, pirmas po neoromantiko Maironio. Galbūt jam prilygtų tik meistriškai dvasinę įtampą mokėjęs išreikšti Mačernis, kurio jubiliejų rugpjūčio pradžioje ketina pažymėti ir „Šaltinis“.

Vaikštant palei šiuos tvenkinius, nosį kutena liepų, jazminų, akacijų kvapai. „Nereikia nė Palangos“,- sakė vienas čia nuolat „vasarojantis“ kaimynas. Vis tiktai reikia, oi reikia Palangos. Bent jau pasislėpti nuo mūsų Joninių misteriją išvaikančio škvalo, kone mistinius ženklus siunčiančių žaibų. Turbūt vienam puodeliui espresso kavos, geriamos kur nors Kurhauze, neprilygtų nė dešimt puodelių to gėrimo, ragaujamo kur nors prie šaligatvių įrengtose kavinukėse, o vienas žygis į Birutės kalną pranoktų dešimt žygių į Rimkų kalną, kuris šiuo metu senstantiems jonaviečiams primena apgailėtinai suklupusį dramblį, nuo kurio dryžiais lupama oda. Nejaugi miesto galvos tikisi pagoniškus ritualus, sustabdytus slėnyje lyg protėvių aidą, suderinti su urbanistine kultūra ir motorizuotu šėlsmu? Gal Perkūnas rimčiau nei tikėjomės užpyko dėl mūsų įgeidžių kažką nuolat darkyti, keisti, terioti, tobulinti ir pasiuntė šimtus žaibų, kad išvaikytų vasarvidžio šventėn iškurnėjusius karkvabalius...

Birželio 28 d., pirmadienis

Šiandien, kaip girdėjau per radiją, visuomenės sveikatos specialistai paatviravo, kad, anot jų, trečioji „koronės“ banga, nešanti delta pakraipą, nepermaldaujamai atslinks ir į mūsų kraštus. Kiek ramesni galėtų būti pamalonintieji pfeizer skiepais, nes indiškoji delta 88 proc. šių laimingųjų nepalies.

Įdomu darosi pamodeliuoti būsimą situaciją nespecialisto žvilgsniu. Pavyzdžiui, fantazuotojo žurnalisto. Ogi šiurpas nueina pagaugais. Ko gero, intensyviau sirgs vaikai, paaugliai, vėl užsiblokuos ką tik atsivėrusių mokyklų durys, ligoninėse stigs lovų, o giltinė sugrįš šienauti pasiskiepijusių kitomis vakcinomis. Maža to, gindamiesi nuo naujų židinių, turėsime pristabdyti tai, ką su džiaugsmu neseniai pradėjome, tai yra, statyti stadionus, organizuoti išvykas, varžybas, tiesti dviračių nusileidimo trasas, valyti upelį ar, tarkime, rekonstruoti Sodų gatvėje daugiabučių kiemą. Mokiniai neis į mokyklą, nes jau įprato „mokytis“ nuotoliniu būdu, gydytojai praras kvalifikaciją, nes neturės galimybių betarpiškai apčiuopti pacientų vidaus organų, o gyventojai neturės kam pasiguosti, nes visos Savivaldybės durys bus užrakintos. Apokaliptinis vaizdelis.

Vis tiktai delta atneš ant savo sparnų ir keletą pliusų. Pagaliau liausimės bučiuoti svetimas rankas, vaikų darželiuose – lėles, bažnyčiose – kryžių. Nevarstysime triskart per dieną parduotuvių, pamiršę nusipirkti duonos, akcijinio sviesto ar bananų. Dar daugiau kišenėse nešiosime kaukių, jos taps mūsų gyvensenos atributais, lygiai kaip ir trumpikės ar liemenėlės. Neapsimausi – neišeisi iš namų. O ką darysime su tais, kurie teigia, kad ir naujieji virusai – tai pasaulinės mafijos pasaka ir piktybiškai nesiskiepija, grūdina imunitetą soliarume ar tvenkinio nendryne? Šie, matyt, paprasčiausiai bus eliminuoti iš paklusniųjų visuomenės ir ilgainiui išmirs it paskutiniai dinozaurai.

Ne, nesinori sulaukti nei deltos, nei omegos. Nors žavioji juodaplaukė slaugytoja sušvirkštė į žąstą ne pfeizerio, o nepatikimos astros, taip norisi savo paskutinę knygelę „Delčia virš deltos“ įvardinti priešpaskutine...

Marius Glinskas

Autoriaus nuotr.

logo srtrf

Web Analytics