Paskelbtas Renginiai

Sugriauti stereotipai: senjoro amžius veiklos neriboja

Antradienis, 29 June 2021 10:56 Parašė 

Birželio 21–25 dienomis Liepų kaime, visai šalia Jonavos miesto, veikė Dienos sveikatingumo stovykla senjorams, surengta pagal Jonavos rajono savivaldybės administracijos ir Visuomenės sveikatos biuro (VSB) projektą „Visuomenės sveikatos stiprinimas Jonavos rajone“, kuris įgyvendinamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Savivaldybės ir valstybės lėšomis.

Prasminga idėja

Visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistės Rūtos Pugačiauskienės teigimu, idėja surengti tokio pobūdžio stovyklą garbaus amžiaus sulaukusiems žmonėms kilo prieš keletą metų. Anot jos, jaunimas turi daug įvairių veiklų, pramogų, randa progų papildyti laisvalaikį, o senjorai tarsi lieka nuošalyje, užsidaro savo kiaute, pasijunta esą vieniši.

„Tad didžiausi mūsų norai – skatinti fizinį ir psichologinį aktyvumą, gerinti sveikos mitybos įgūdžius, tiesiog ateiti į pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms, kad jie galėtų susipažinti su bendraamžiais, pabendrauti, pabūti kartu, pasidalyti gyvenimo prisiminimais ir patirtimi. Todėl į visų sumanymų eilę įtraukėme ir jau šiandien įgyvendinamą projektą – stovyklą senjorams, – pasakojo R. Pugačiauskienė. – Pernai karantinas užkirto kelią mūsų idėjos įgyvendinimui, tad šio klausimo ėmėmės šiemet. Tik paskelbus informaciją apie organizuojamą stovyklą, sulaukėme nemažai norinčiųjų dalyvauti joje. Pirmą stovyklautojų būrį sudarė 25 asmenys. Taigi nuo liepos 26-osios planuojame pakviesti antrą grupę jonaviečių, kurie nepateko į pirmąjį etapą.“

Pašnekovė pabrėžė, kad sveikatai naudingus užsiėmimus veda kvalifikuoti ir geriausieji savo srities specialistai, profesionalūs treneriai, psichologai ir t. t.

Veiklos pagrindas – patirtis

Stovyklai parinktas nuošalus ir labai erdvus kampelis už miesto ribos, Liepų kaime, už gero kilometro nuo Samulevičių memorialinės sodybos. Čia įrengtos kelios pavėsinės, vėsa gaivina įvairių spalvų vandens lelijomis pasipuošęs tvenkinys, yra daug dekoratyvinių augalų.

Stovyklai vadovaujanti Simona Skorupskienė patikino, kad priemonės tikslas – nepaleisti iš socialinio gyvenimo mūsų senjorų. „Kai baigiasi žmogaus profesinis kelias, pastebime, kad ne vienas žmogus jaučiasi pasimetęs, dar norėtų save kur nors realizuoti, gauti bendravimo dozę, deja, tokią nišą sudėtinga rasti. O ši stovykla kaip tik gali patenkinti visus tuos jų poreikius. Pirmiausia – visi turi galimybę bendrauti tarpusavyje, o iš visuomenės sveikatos pusės, dalyvius įtraukdami į švelnias veiklas,  siekiame apimti kuo daugiau psichinės sveikatos,  fizinio aktyvumo temų“, – komentavo stovyklos vadovė.

Anot jos, tai ne kažkokie mokymai, ne siekis suteikti kuo daugiau žinių, bet įgyti patirties, todėl visos veiklos pagrindas – patirtis. Tarkime, gal nedrąsu atlikti pratimą ant kilimėlio, bet įsiklausydamas į trenerio aiškinimą žmogus įgauna tam tikros patirties, išnyksta baimė ir toliau drąsiai išbando vis naujas ir kitokias praktikas.

„Jau pirmą stovyklavimo dieną per tą fizinį aktyvumą išbandėme sąnarių mobilumo pratimus, nusiteikėme kitos dienos veiklai“, – sakė S. Skorupskienė.

Užsiėmimų įvairovė

Mokslas įrodė, kad smegenų veiklą skatina piešimas, dailės užsiėmimai. Tad susirinkę į būrį stovyklautojai gavo pieštukų, dažų, popieriaus. Buvo tokių, kurie prisipažino niekada nelaikę teptuko rankose. Bet vadovų tikslas – ne išmokyti piešti, bet stebėti susiliejančius vandenyje dažus, atsipalaiduoti, nusiraminti. „Su kiekviena praktika, kiekvienais užsiėmimais, nauja patirtimi norisi, kad jie sugriautų nusistovėjusius barjerus, atseit amžius riboja tą ar kitą veiklą. Antra vertus, tas faktas, kad šiandien visi susirinko į stovyklą jau sugriovė nusistovėjusius stereotipus. Senjorai suprato, kad gyvenimas nesibaigia ties namų tvarkymu, daržais, žolės pjovimu sode, lysvės ravėjimu ar dulkių nušluostymu. Čia jie tampa laisvi nuo namuose turimų rūpesčių, ir niekas nereikalauja, kad senjoras privalo, tarsi koks mokinukas, laikytis griežtų taisyklių. Jokios prievartos, jokio nurodymo – tiesiog paprastas bendravimas, prisiminimai. Čia turime švarų popieriaus lapą ir galime daryti tai, ko širdis geidžia, visai atsisakydami buities“, – įspūdžiais dalijosi Simona. 

Daug iki šiol nežinotų dalykų stovyklautojams papasakojo sveikos mitybos specialistė Ingrida Kuprevičiūtė, gilinanti žinias ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienio valstybėse. Viešnia, šį darbą dirbanti iš pašaukimo, tam atiduoda visą savo laisvą laiką ir yra pasišventusi šiam kilniam tikslui.

Pokalbiuose apie ėjimą su šiaurietiškomis lazdomis susirinkusieji sužinojo daug iki šiol negirdėtų dalykų, pavyzdžiui: kaip lazdas panaudoti mankštai, pusiausvyrai, koordinacijai, sąnarių mobilumui gydyti ir t. t.

„Norisi įvairovės, todėl kasdien veiklos skiriasi. Psichologės Gintarės Montvilaitės parengtas  susitikimų ciklas, relaksacijos mechanizmai, autogeninės treniruotės, mokymasis, kaip nusiraminti, patiriant įtampą, žiedimas iš molio, keramikos pamokėlės, kurias ves „Deko Resto“ specialistės, kiti užsiėmimai – tai vis nauja praktika senjorams. O mums, vedantiems pamokas, malonu teikti žmonėms pasitikėjimo ir stiprybės“, – džiaugėsi S. Skorupskienė.

Netikėtas susitikimas
Optimistiškai buvo nusiteikę ir įvairaus amžiaus stovyklautojai. Šit 93-iuosius einantis jonavietis Vytautas Jaloveckas prisipažino, kad pamatęs skelbimą dalyvauti stovykloje nė sekundės nesuabejojo. Pusę amžiaus atidavęs darbui Lietuvos geležinkelio srityje, dabar gyvena vienas Jonavoje.  „Pasižvalgykite, kokia čia graži aplinka, kokia erdvė! O kaip skaniai maitina! Man pietų porcija buvo net per didelė. Gyvenime esu visko patyręs – teko ir sočiai pavalgyti, ir pabadauti. O dabar, va, sėdžiu su keliomis moterimis prie stalo, juokauju, kad „esu pagirtas tarp moterų“, bandau kažką nupiešti, šiandien darėme mankštos pratimus ant kilimėlio, visi užsiėmimai man įdomūs. Namuose tai juk esu vienas ir vienas. Tiesa, turiu  pašnekovę „Sidabrinėje linijoje“, tai kartais su ja paplepame, bet čia visai kas kita – gyvas bendravimas. Džiaugiuosi, galėdamas taip įdomiai leisti laiką“, – guviai pasakojo senjoras.

Muzikos pasaulio atstovas Povilas taip pat džiugiai nusiteikęs. „Metai bėga, esu gimęs 1943-iaisiais, taigi vadinu save „karo vaiku“. Kas rytą ir namuose pasimankštinu, bet štai tokioje erdvėje kur kas smagiau pasikalbinti ir matytą, ir pirmą kartą sutiktą žmogų. Stovykloje susitikau savo seną pažįstamą, kuris kadaise, iki 1985-ųjų,  dainavo mano vadovaujamame ansamblyje Rumšiškėse. Abu nustebome čia pamatę vienas kitą, kalbos nepritrūkome. Labai skaniai maitina net tris kartus per dieną, o apie aplinką tai nėra ką ir sakyti – kaip koks rojus. Atsivešiu akordeoną, gal kokį koncertą sugalvosime, padainuosime, pasišoksime. Tai ko nesidžiaugti, kai mums, senjorams, skiriamas toks dėmesys? Vadinasi, dar esame reikalingi“, – šypsojosi Povilas.

Stovyklautojų mintys

Moterys taip pat nestokojo optimizmo. Paklaustos, ko tikisi iš stovyklos, trumpai paaiškino: „Dvasinės ramybės, ką jau ir gavau šiandien. Niekur nereikia skubėti, visi stovyklautojai kultūringi, geros nuotaikos, malonūs, draugiški, įdomūs terapijos seansai. Fantastika“, – džiaugėsi Marytė.

„Nei dulkių šluostyti, nei valgyt gaminti – padėta ant stalo, nei kokį kitą buities darbą daryti. Viskas čia paprasta, gražu, aplinka viliojanti, nuteikianti apmąstymams. Ir mankšta labai gera, gali pajudinti kojas ir rankas, patiekalai skanūs, visada besišypsantys lektoriai, stovyklos vadovė“, – įspūdžiais dalijosi Danutė.

„Skelbime apie stovyklos organizavimą mane sudomino itin patraukli užsiėmimų programa. Visko čia priplanuota, visko patiriame, bet svarbiausia – bendrystė, susitikti senus draugus. Namuose sėdėdamas ir nelabai kur išeidamas gali ir veidus pamiršti, o čia, va, susitikome, pasipasakojome, kaip sekasi, kas pasikeitė gyvenime. Ši  stovykla iš  tikrųjų labai reikalinga mūsų amžiaus žmonėms“, – mintijo trečia pašnekovė, keliolika metų dirbusi „Achemos“ įmonėje.

Pavėsinėje nuo kaitros pasislėpusi pedagogė Ksavera sakė, kad stovyklauti jai patarė anūkė. Atseit, reikia močiutei pakeisti aplinką, išsijudinti ir pabūti su savo bendraamžiais gamtos apsuptyje. Mokytoja apgailestavo, kad po sunkių operacijų nebeturi jėgų, tai bent galva mankštinasi. „Prisivežiau galvosūkių, sakau, gal su kuo nors kartu paspręsime, gal ką ir sudomins. Pasikeitę tie žmonės, nebepažinau kitų, gerai, kad jie prie manęs priėjo, prisistatė, pradėjo kalbint, tai tada prisiminiau juos. Mane pažįsta, o aš jų – nebe... Kažkaip keista, oi, tie metai. Buvau labai aktyvi, o dabar prarandu optimizmą: nebematau prasmingos ateities, nes asmeniškai aš nebegaliu duoti naudos kitiems. Dirbau, stengiausi, o dabar – še tau. Pabūsiu čia, gal pralinksmėsiu“,– sakė mokytoja, iš atminties deklamuojanti Pauliaus Širvio, kitų lietuvių poetų eilėraščius.

Panašiai kalbėjo ir penkių dienų stovykloje laiką leidę Albina, Sergejus, Lionė, kiti senjorai. Anot jų, kol dar galima, reikia džiaugtis gyvenimu, išmėginti visa, ką pataria savo srities specialistai užsiėmimuose. „Karantinas ir užsidarymas  būstuose ganėtinai išsekino, o laikas nesustojo – metų našta sunkėja. Maloniai nustebino projektas, skirtas vyresnio amžiaus žmonėms. Dėkui už dėmesį senjorams ir galimybę pabūti bendraamžių pulke“, – leitmotyvu skambėjo stovyklautojų mintys.

Irena BŪTĖNAITĖ

Web Analytics