Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Renginiai

Plenere „Dėmės“ – mini inkliuzas ir magiška Čezarė Bordža žiedo akis

Trečiadienis, 08 June 2016 14:10 Parašė 

Praėjusio penktadienio vakarą Meno galerijoje „Homo ludens“ plenero kuratorius ir organizatorius Ignas Gleixner paskelbė respublikinio dailininkų plenero „Dėmės“ parodos atidarymą. Šiemet vienuolika skirtingų menininkų, stebėdami žalią Šveicarijos gamtą, savo darbuose perteikė naujas idėjas. Parodos kuratorius, abiem rankomis rodydamas į eksponuojamus darbus, pristatė parodos dalyvius: tapytojus Eugenijų Luką Kolmogorcevą, Dalią Dudaitę, Airidą Rekštytę, Liną Šniraitę-Mikalauskienę, Juliją Klevinskaitę-Gleixner, menininkus Saulių Paliuką, Patriciją Gilytę, grafikus Gretą Grendaitę ir Eugenijų Lugovojų, keramiką Mindaugą Pridotką, skulptorių Tomą Vosylių.

Į parodos atidarymą atvyko sodybos šeimininkai – Laura ir Tadas Survilos, juos menininkai pasitiko šiltais plojimais, dėkojo už galimybę pabūti nuostabiame gamtos kampelyje prie Šveicarijos tvenkinio, paganyti akis po žalias pievas, ankstyvą rytą išgerti puodelį kavos ant suolelio ar terasoje, įkvėpti gaivaus oro, kvepiančio laukų gėlėmis, sakais ir medumi.

Parodos atidarymo metu kalbinau menininkus ir paprašiau trumpai pristatyti savo darbus.

Lina Šniraitė-Mikalauskienė: „Paveiksluose žiūrovui pateikiau subtilias užuominas į Survilų sodyboje esančius objektus (namą), jų detales (langines), gamtą. Savo kūryboje fiksuoju tik regėtus vaizdus.“

Airida Rekštytė: „Dviejuose nedideliuose paveiksluose pavaizduotas tvenkinio peizažas (natūrali gamta ir urbanistinės detalės – lieptas, čiuožykla, vandens dviratis). Drobėse peizažo toliuose įkomponuoti specifiniai daiktai pagyvina tradicinę peizažo tapybą ir kartu kuria dialogą intriguojančia plastine kalba.“

Julija Klevinskaitė-Gleixner: „Savo darbus kūriau saulėtekyje tepant spalvas, kurios išgautos natūraliai iš žemės, kuomet tvenkinyje stebėjau slenkančių debesų atspindžius, plūduriuojančius lelijų žiedų pumpurus. Vandens paviršių stengiausi pavaizduoti pilną žiedadulkių.“

Eugenijus Lugovojus: „Savo darbuose kuriu dialogą tarp žiūrovo, matančio realų vaizdą ir įsivaizduojamą istorinės būtybės filosofine, teologine ar mitologine prasme. Esu grafikas, keletą darbų sujungiau į vientisą erdvę. Viename iš jų – bitė motinėlė, nes Survilų sodyboje mačiau obelyje tarp šakų kabantį spiečių. Ji man asocijuojasi su augalus saugančiu angelu, kuris gyvena gamtos užburtame rate – augalai negali gyvuoti be vabzdžių, o vabzdžiai – be augalų. Kitame paveikslėlyje – deivė Flora, ji taip pat asocijuojasi su sodyboje matyta medine deivės Austėjos skulptūra.“

Saulius Paliukas: „Vaizdai, kuriuos mačiau sodyboje, inspiravo sukurti simbolių ir ženklų pasaulį.“

Eugenijus Lukas Kolmogorcevas: „ Mano trys inkliuzai. Paveiksluose, kuriuos mato žiūrovai plika akimi, yra tikra Survilų sodybos žolė ir žydintys putinų žiedai. Žąsys prie tvenkinio – paveikslas nešiojamojo kompiuterio stiliumi, dvi erdvės – vaizdas iš viršaus ir šešėlis. Kitus du paveikslėlius tapiau tarsi iliustracijas vaikų knygelėms, juos pavadinau „Sodybos pasaka.“

Dalia Dudaitė: „Mano užuomina buvo dėlionė. Paveiksluose išlieka tradicinė tapyba, tačiau ji sudėliota iš atskirų fragmentų vienoje drobėje: viršuje – beržai, per vidurį – ežere nulaužta medžio šaka ir pušies šakų šešėliai vandenyje, trečia paveikslo dalis – nutekėjimai, kaip naujas sprendimo būdas išreikšti potyriams.“

Mindaugas Pridotkas: „Serija darbų, kuriuos pavadinau „Akmenų paviršiai sodyboje“. Šviesa ir spalva. Akmuo – suskilęs, apaugęs žole, samanomis, kerpėmis, smengantis į žemę, ar atvirkščiai – kliūvantis, o gal tebesaugantis savo veidą.“

Tomas Vosylius: „Mano darbas – skulptūra „Grafito dulkės“, primena magišką makro juvelyrikos darbą.“

Greta Grendaitė: „ Kadangi sodyboje labai daug bendravome, kalbėjome, darbai gimė iš tam tikrų kontekstų, kaip jungtis per žmones į kaimus, augalus į šešėlius. Sakyčiau, tai socialinis menas. Grafikos darbuose vaizdas ir tekstas yra lygiaverčiai kūrybos komponentai.“

Ignas Gleixner: „Paveikslas apšviestas iš vidaus. Brūkšneliais nutapytas ratas sukuria sukimosi iliuziją. Koks tai dangaus kūnas? Tegul žiūrovas sprendžia pats.“

Patricija Gilytė, pristačiusi darbą – „avelių“ ekspoziciją, parodos atidaryme nedalyvavo.

Pakalbinau sodybos šeimininką Tadą Survilą:

Man gražios Jūsų sodybos skulptūros: rūpintojėlis, bičių deivė Austėja, undinėlės skulptūra, skilusi perpus. Pasigedau informacijos, kas yra jų autoriai?

– Pagalvosiu apie tai, tiesiog kiekvieną dieną vaikšau pro jas ir nebepastebiu.

Ar išsirinkote sau kokį nors darbą?

– Man patinka Julijos ir Igno Gleixner darbai. Žmonai patinka nedidelis A. Rekštytės paveikslėlis, kuriame matosi mūsų vaikų čiuožykla. Dabar sprendžiame, nes kasmet turime vis mažiau laisvos erdvės paveikslams pakabinti.

Paroda bus eksponuojama visą birželį – tikrai verta apsilankyti.

Juodame fone – dvi baltutėlės žąsys, jų atspindžiai vandenyje. Kur? Nešiojamajame kompiuteryje ar paveiksle? Tai geriausias mini inkliuzas parodoje „Dėmės“. Eugenijaus Luko Kolmogorcevo darbas yra įspūdingas, romantiškas ir, sakyčiau, puošiantis parodą idėjos novatoriškumu.

Neatsilieka savo magijos didybe ir skulptoriaus Tomo Vosyliaus darbas – milžiniškas aksesuaras, kurio viduje – grafito dulkės. Kūrinys primena Renesanso laikų, kai nuodijimas buvo tapęs kone mada, pragaištingus žiedus, pripildytus „Venenum lupinum“ (trintas stiklas ir deimantas, sumaišyti su kurpelėmis, negesintomis kalkėmis ir medumi). Senoviniuose rašytiniuose šaltiniuose aprašomi faktai, kad po brangakmeniu paslėptame „lizdelyje“ vyrai laikydavo sausųjų kvepalų ar mylimosios garbaną. Bet uždara ertmė idealiai tiko ir nuodams, kai prireikdavo nepastebimai jų įberti į taurę kaimynui. Ar tai ne magija?

Eitvydė PRANEVIČIENĖ