Bazilionių kaime įsikūrusios Jūratės Jakubavičienės sodybos kiemas panašus ir į botanikos parką, ir į nedidelį senojo kaimo muziejų. Anot šeimininkės, širdis veržiasi ten, kur gyventa žmogaus, kur mylėta, verkta, kur po dalgio ašmenimis sukrito rytmečio žolė. Todėl čia, plačioje kiemo erdvėje, kurią užklojęs geltonų pienių kilimas, galima pamatyti tokių senovinį Lietuvos kaimą primenančių daiktų, kuriuos daugelis seniai išmetė į sąvartynus.
Mintys apie Jonavą
„Jonava yra miestas, kuriame aš įleidau šaknis. Mano vaikystė prabėgo visai kitokiame krašte – Žemaitijoje. Ten liko daug mielų prisiminimų, kurie įsitvirtina žmogaus viduje ir lydi visą gyvenimą,nes vaikystė – toks metas, kai viskas atrodo keista, viskas stebina ir todėl vaikui daug kas atrodo lyg pasaka. Tik vėliau išmokstame niekuo nesistebėti, gyventi su rūpesčiais, spręsti iškilusius klausimus ir to nerūpestingo vaiko tarsi nebelieka. Galbūt todėl savo vaikystę dažnas prisimena su šilta nostalgija. O mano vaikai jau gimė čia, Jonavoje. Jie gali bet kada pamatyti savo vaikystės kiemą, namus – jų prisiminimai gyvena netoliese“, – pasakoja Jūratė.
Anot pašnekovės, ji džiaugiasi, kad tėveliai naujam gyvenimo etapui pasirinko šį nedidelį miestelį. Retam miestiečiui patinka didmiesčio triukšmas ir šurmulys. Antra vertus, nemalonu gaišti laiką kelių spūstyse, užtrukti kelias valandas, kad nukaktum į kitą miesto pusę. O mažame mieste viskas po ranka –mokyklos arti, prekybos centrai taip pat, visur galima pėsčiomis nueiti. Kadangi Jonava beveik Lietuvos vidury, tai ir didmiesčiai ne už kalnų.
„Jonava keičiasi kaip ir daugelis kitų miestų. Gal tik mažesniame mieste tai lengviau pastebėti. Be abejo, viskas turi savo laiko ribas, jei kažkas nusidėvi, reikia jį pakeisti nauju. Tuo pačiu gimsta nauji projektai, naujos idėjos, kurios gražina miestą, išskiria jį iš kitų. Atsiranda naujų pramogų zonų, vaikų žaidimų aikštelių, virstančių mažųjų traukos erdvėmis. Trūksta tik vieno dalyko – laisvės, kurią gali pajusti tik būdamas gamtoje“, – mintimis dalijasi meniškos sielos moteris.
Svajonė įsikurti kaime, išsipildė prieš keliolika metų. Dabar jos namai Bazilioniuose, vos už kelių kilometrų nuo Jonavos.
Grįžimas į gamtą
„Stiprią trauką gamtai pajaučiau jau labai seniai, dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Galbūt todėl, kad augau mieste ir net vasaromis neturėjau galimybės, kaip kiti vaikai, išvažiuoti į kaimą. Senelį, turėjusį stiprų gamtos pajautimą, pamenu lyg per miglą. Jo netekau būdama penkerių, močiutės – dar anksčiau. Kiti seneliai visada gyveno Kaune, todėl nelabai ir suprasdavau tuos vaikus, kurie girdavosi, jog vasaros kaime. Man atrodė, kad normalu leisti atostogas prie namų, su dviračiais, su draugų būriais, su automobilių gaudesiu. Žiemą laukus matuodavau slidėmis, pačiūžomis“, – prisimena Jūratė.
Vėliau, kiek paūgėjusi, kartu su tėveliais, grįžusiais po darbų, automobiliu naršydavo po visą rajoną – kaimo keliais, miškais, laukais. Taip šeima ne tik iškvėpdavo visus dienos rūpesčius, bet ir pasisotindavo gamtos kvapų, pamatydavo vis ką nors nauja.
„Pradėjau itin domėtis viskuo kas auga, skraido, čiulba ar bėgioja. Matyt, atsiliepiau į kaimo senelio kvietimą grįžti į gamtą. Skaičiau literatūrą, pažindinusią mane su žaliuoju pasauliu, troškau sužinoti kuo daugiau paslapčių. Labai traukė paukščiai. Miške ar prie upės skamba įvairiausi balsai, o kas jų šeimininkai taigi nesimato. Tada bandai sėlinti atsargiai, gal kartais įžiūrėsi slapuką giesmininką. Po ranka paukščių pažinimo vadovas – greit gali susipažinti su paslaptinguoju „eksponatu“, – šmaikštauja moteris.
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje pasirinkusi gamtos mokslo studijas, mergina su džiaugsmu įsitraukė į ornitologų draugijos gretas. „Vakarais eidavome į mišką klausyti pelėdų balsų, pavasariais leisdavome naktis Novaraisčio ( Šakių r.) draustinyje, kur paryčiais raistuose pasitikdavome bundančias gerves, rudenį ten pat skaičiuodavome tūkstantinius jų pulkus, pasiruošusius tolimai kelionei. Kasmet ornitologai rengdavo konferencijas, kuriose buvo įdomu dalyvauti, klausytis paskaitų, pranešimų, bendrauti su puikiais paukščių žinovais, semtis iš jų patirties“, – tęsia J. Jakubavičienė.
Natūrali aplinka
Jūratė prisipažįsta, kad jai patinka viskas, kas natūralu ir primena senovinį kaimą. Todėl kieme nėra nei šaligatvio plytelėmis ar trinkelėmis išklotų takelių, nei betonuotų aikštelių – visur, kiek tik akys aprėpia, žaliuoja žolė.
„Gera matyti šokinėjančius ir savo melodijas svirpiančius žiogus. Nelabai kur jų belikę, nes tie „trimeriai“ taip nuzulina žolę, kad žemė matyti, na, nebent natūraliose pievose jų surastumei. Prisimenu, vaikystėje mes su seserimi juos gainiodavomės. O čia – pilna žiogelių. O kaip nuostabu, kai strazdai suskrenda uogų palesti, žiemą prie lesyklos žaliukės, svilikai, kelių rūšių zylės saulėgrąžas lukštena, genys joms padeda. Suskridę kėkštų „gaujos“ net kaunasi tarpusavyje dėl batono kąsnio. Dabar gi varnėnai kaišioja galveles iš inkilo. Nuostabi gamtos pasaka“, – emocingai kalba valdų šeimininkė.
Gamtininkės nuomone, širdžiai mieliau gyventi tokioje aplinkoje, kokią gamta sudėliojo. Atsikėlę iš miesto į šį mielą kampelį, šeimininkai nepuolė lyginti žemės – paliko natūralią aplinką. O prie jau užaugusių liepų, užstojančių sodybą nuo kelio, yra supiltas kalnelis, prie kurio auga lanksvos, pūsleniai, švedinių šermukšnių ir eglaičių gojeliai. Ši vieta, Jūratės nuomone, labai tinkama meditacijai ar ramiam knygos skaitymui. Netoliese žaliuoja poeziją primenanti beržų giraitė, cukrinis klevas, po kuriuo akmenų krūvoje jaukiai įsitaisė daugybė driežiukų.
Arčiau namo pasodintas šeivamedis, Jūratės žodžiais tariant, „stebukladaris, magiškas augalas“. Mat senovėje žmonės tikėjo, kad po juo gyvena namus saugančios žemės dvasios, todėl krūmo nevalia nei iškasti, nei laužyti, nes dvaselės gali užpykti. „Bet svarbiausia, kad šio augalo žiedų arbata tinka peršalus, nuo temperatūros, turi antivirusinį, antibakterinį, priešuždegiminį poveikį, valo ir stiprina organizmą. Dėl specifinio kvapo šis krūmas nuo seno vadinamas „bezduku“, nes atbaido muses ir žvėris, norinčius paskanauti jo lapų ir šakelių, – aiškina J. Jakubavičienė.
Augalijos įvairovė
Pasak šeimininkės, žemė čia nederlinga, nes vyrauja priesmėlis. Tad derlingiausiame kampelyje įveistas gėlynas, kuriame žydi tulpės, narcizai, margutės, pievų retenybė burbulis, levandos, senovės močiučių darželio gėlės sinavadai, raudonieji auskarėliai, pentiniai, geltonai žydinti karpažolė, dekoratyviniai česnakai, miškinė lelija, žiedų dydžiu stebinančios rytinės aguonos ir t. t. O šit varpinė medlieva veda skanias mėlynas uogas, kurias itin pamėgę strazdai. Akį džiugina ilgos, geltonos darželinio pupmedžio kekės. Kiemo aplinką paįvairina bijūnai, juka,jurginai, viendienės. Tarp gausios augalijos šaknis į žemę įleidęs tik botanikos soduose ar sodininkų mėgėjų valdose aptinkamas dviskiautis ginkmedis. Anot Jūratės, jo lapelių arbata stiprina ir saugo atmintį. Vasaros pabaigoje išsiskleis vėlyvių žiedai. „Jie panašūs į krokus, bet su šiomis gėlėmis privalu elgtis atsargiai, nes yra nuodingos. Palangėje pasodinau kelis skirtingų spalvų krūminius bijūnus, bet kažkodėl visi pražysta beveik ta pačia spalva. O ten tolėliau svyruoja piliarožės, senovinio kaimo augalai. Labai norisi reabilituoti praeities gėles, žydėjusias Lietuvos sodžiuose“, – aiškina žinovė, rodydama žaliu ažūru siūbuojantį diemedį.
Dėmesį traukia kiemo kampe išsikerojusi juodoji pušis, kalninės pušys, primenančios Baltijos jūros kopas. Mediniame pailgame vazone auga vaistažolės ir prieskoninės žolelės – šalavijai, peletrūnai, dašiai ir kitos.
Senovinio kaimo akcentai
Jūratės sodyba turtinga ne tik įvairių augalų – joje aptinkame senovinių daiktų, kuriuos galima pamatyti nebent muziejuose ar kraštotyrininkų puoselėjamuose kampeliuose. „Mane imponuoja apgriuvusių namų aplinka – imu fotoaparatą ir skubu įamžinti nykstantį reginį. Kartais tokiose „griuvenose“ pasitaiko praeitį menančių, niekam nebereikalingų daiktų. Tai nepraleidžiu progos – parsivežu į kiemą. Nė pati nežinau kodėl jaučiu jiems prielankumą, tarsi keistą benykstančio sodžiaus išsaugojimą“, – aiškina Jūratė.
Šit vasarą prie vyšnių iškyla medinis langas, kuriame pražysta įvairios gėlės. „Iš gamtos į gamtą“ – taip šį savo sumanymą įvardija šeimininkė. Kiemo pakraštyje pailsėti kviečia masyvus suolas, senolių vadinamas „zoslanu“. Akis užkliūva už dekoracijų sienelės, išpuoštos praeities akcentais. Prie jos įrėmintas didelis metalinis, kiek aprūdijęs kablys, kurį Jūratė atsivežė iš savo tėviškės. „Mano gimtinės namas visai sugriuvo, nieko ten nebeliko, bet mes dar suspėjome pasiimti ir parsigabenti šį durų kablį, močiutės kraičio skrynią, medinių grėblių, kurie buvo nepamainomi sodiečių įrankiai šieno darbuose, kitų senovinių rakandų. Gyvybingumo šiai senienų dekoracijai suteikia žaliai nudažytos durys, kurių langą pakeičia drobė. Šiltuoju metų sezonu čia sužydi labai daug įvairių gėlių“, – komentuoja pašnekovė.
Kaimo dvasią stiprina dvi dekoratyvinės iš medžio šakelių surištos ilgakaklės gervės, sūpuoklės, mediniai suoleliai, kitokie sodžiaus atminimo ženklai.
Iš toli šviečia ryškia levandų spalva nudažytas 40-metis dviratis „Saliutas“, kurį vaikystėje Jūratei nupirko tėvai. „Stebėtina kokybė – prieš porą metų mama su šiuo unikaliu „Saliutu“ iš Jonavos pas mane į kaimą atvažiuodavo. Ir šiandien juo galima puikiausiai minti pedalus“, – stebisi Jūratė, pastebėdama, kad iki vėlyvo rudens jis tiesiog skęsta gėlių žieduose.
Nesinori išeiti iš senove kvepiančio kiemo, primenančio, kad daugelio pradžių pradžia seniai paliko mylėtame kaime, kurį kartais primena tik riboženklis su tėviškės pavadinimu.
Irena BŪTĖNAITĖ
Nuotraukos iš J. Jakubavičienės archyvo.
