Jonavos kultūros centro meno galerijoje atidaryta nauja tapybos darbų paroda „Spalvos grįžta“, kurioje devyni mūsų šalies dailininkai pristato po tris savo paveikslus. Kaip teigė parodos kuratorius, mūsų kraštietis dailininkas Jonas Butkevičius, visus devynis tapytojus vienija panaši kūrybinė koncepcija – siekis išsaugoti ir puoselėti savo krašto dailės tradicijas, besiremiančias arsininkais, padėjusiais pamatus Lietuvos moderniajai tapybai.
Pažintinė reikšmė
Ši paroda – tai tarytum pokalbis su kasdienybe, kurią kiekvienas menininkas mato vis kitaip. Net ir žiūrėdami į tą patį reiškinį ar objektą, tapydami paveikslą, visi jie pasirinks kitokias spalvas, tad, sakykime, tas pats saulėlydis kiekvieno kūrybiniame sumanyme, atsiskleis skirtingu koloritu. Antra vertus, ekspozicija mus nukels į naujajai kartai nepažįstamus laikus, pavyzdžiui, XX amžiaus kaimo sodybą, prie namų bujojantį gėlių darželį ar privers stabtelėti ties didmiesčio gatvele, kuri po dešimtmečio atrodys kitaip nei yra šiandien. Taigi paroda vertinga ne tik meniniu požiūriu, bet turi ir pažintinę reikšmę.
Simbolinis pavadinimas „Spalvos grįžta“ tarsi fiksuoja dabartinę mūsų kasdienybės akimirką – griežti karantino reikalavimai pamažu švelnėja, gyvenimas krypsta į savo vėžes. „Mes, dailininkai, tą sugrįžimą išreiškiame spalvų kontrastais, simbolizuojančiais gyvenimo džiaugsmą, – atkreipia dėmesį parodos organizatorius. – Šį kartą kviečiame susipažinti su Svajūno Armono, Jono Daniliausko, Prano Gudaičio, Arvydo Kašausko, Antano Obcarsko, Juozo Pranckevičiaus, Gražinos Vitartaitės, Viktoro Šociko ir mano kūryba.“
Visi šie menininkai yra brandaus amžiaus, turintys didelę kūrybinio kelio patirtį, dalyvavę parodose įvairiose užsienio šalyse.
Tarsi savęs pažinimas
Anot S. Armono, paveikslo siužetas gimsta įvairiu metu, pavyzdžiui, užfiksavus patrauklią gamtos detalę, kažką prisiminus iš praeities ar paprasčiausiai šovus į galvą netikėtai minčiai. Menininkas sako, kad vaizdas, kurį matai, nebūtinai toks ir bus pavaizduotas paveiksle. Tarp sąmonės ir pasąmonės vyksta veiksmas, įvyksta kontempliacija, tai tapyba – tarsi savęs pažinimo procesas.
Anot dailininko, nesvarbu ką vaizduoji, svarbiausia kaip vaizduoji. Tokie esanti meno nuostata. Jo eksponuojamose darbuose įamžinti Vilniaus miesto vaizdai – Bernardinų sodas, Trakų Vokės dvaro tvenkiniai. Paveiksluose užfiksuotos detalės dvelkia švelnia impresija, bet subjektyvi menininko pozicija išlieka realistinė. Meistriškai sukomponuoti vaizdai, kuriuose tyvuliuoja vanduo, aukštas kelmas, statinių kontūrai, ir spalvų gama kūriniams suteikia patrauklumo ir elegancijos. Tai realybė, vizualiai apdengta autoriaus patirtais įspūdžiais.
Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius yra pastebėjęs, kad S. Armonas „kūrybingai praplečia lietuviško ekspresionizmo dailės tradiciją, savo kūryboje remiasi gamtos įspūdžiais, natūros studijomis ir kartu laisvai improvizuoja istorijos, pasaulinės dailės palikimo, mitologijos temomis“.
Ryškių spalvų deriniai
Dumsiškių kaime (Šveicarijos sen., Jonavos r.) vasaras leidžiantis J. Butkevičius save laiko jonaviečiu-vilniečiu. Garsaus dailininko Prano Butkevičiaus sūnus iki šiol prisimena, kad jo tėtis būsimus paveikslus susapnuodavo naktimis. „Tėtis pasakodavo, kad kūrinio kompozicija jam susidėliojo naktį. Rytais keldavosi ir sėsdavo sapno reginius perkelti ant drobės. Dėdė Vladas Karatajus, garsus dailininkas, niekada nežymėdavo jokių detalių iš anksto – imdavo teptuką ir aliejiniais dažais „užmesdavo“ kontūrus. Kūryba reikalauja didelio užsispyrimo ir kantrybės. Bet nieko nesukursi darydamas tai per jėgą, tad turi būti užsidegęs, bet kartu ir neįsitempęs, atsijungęs nuo visų kitų darbų ir rūpesčių. Visuomet sunkiausia yra pradžia – kol sumąstai motyvą, paveikslo koncepciją. Man tapyboje svarbiausia – spalvos, jų kontrastai ir sąskambiai. Tapau atviromis spalvomis, naudoju plačią jų paletę bei reljefinius potėpius. Spalvų derinius priešpastatau gyvenimo kasdienybės rutinai, vyraujančiai įtampai pasaulyje. Man paveikslas turi skambėti!“, – sako fovistinius ir abstrakčius paveikslus tapantis kraštietis.
Visi trys eksponuojami J. Butkevičiaus paveikslai išsiskiria ryškiomis spalvomis. Autorius teigia, kad seniai norėjęs parodyti gyvenimo absurdą, tai ir gimė paveikslas „Absurdo teatras“. Kiekvienas parodos lankytojas, žiūrėdamas į „išmėtytas“ detales, suvoks mus supantį absurdą. „Burių plazdėjimas vakare“ vaizduoja virš vandens plazdančias bures, bet jachtų kontūrų nėra, tai tik simboliai. Trečiasis darbas „Rudens siausmas“, kuriame mentele nutapyti audringas, vakarėjantis dangus, medžiai, o pro kažkur vedantys keliai, skiriamas dailininko tėčiui P. Butkevičiui atminti.
Gamtos motyvai
Vilniuje gyvenantis A. Kašauskas yra baigęs monumentaliosios tapybos studijas, tad jo paveiksluose akivaizdus freskų atspindys. Jo darbe „Vakaras“ išryškėjęs geltonas dangus suteikia lyrinę nuotaiką, o apačioje jo atsvarai spindi rožiniai, oranžiniai atspalviai. Žiūrint į kūrinį, regis, viskas tartum sustyguota.
„Aš orientuojuosi į tradicinius dalykus. Galima sakyti, žiūriu daugiau atgal, į kultūros istoriją. Nenoriu būti superžvaigždė, kuri praplečia meno ribas, kelia revoliucijas“, – sako menininkas.
Dr. Vidas Poškus apie dailininko tapybą atsiliepia taip: „Freskiškas yra A. Kašausko dažo tepimas. Regisi, kad jis aliejumi sujungtus pigmentus ne tepa teptuku, o glaisto, montuoja, net įtrina mentelėmis ar kažkokiais specialiais įrankiais. Tokį įspūdį kuria paveikslų faktūros. Iš tiesų tai yra kuo tikriausi bei normaliausi tapybiniai teptukai. Tapytojas keliauja po kraštą, regi jos miestelius ir bažnytkaimius, miškus ir pievas, pelkynus ir upes, atskirus viso to fragmentus bei platesnes panoramas, tai fiksuoja ir įamžina.“
V. Šociko tapyba pasižymi ekspresionizmu ir koloristika. Jo paveiksluose gamta vaizduojama supoetinta, o ne realistinė. „Tapau peizažus „lengva ranka“, galvodamas apie aukštesnes meno pakopas. Eksperimentuoju, norėdamas surasti savąjį braižą, išraiškos formą, tapybos koloritą, filosofinį pradą vaizduojamojoje praktikoje. Dažnai mintyse ir eskizuodamas, tapydamas paveikslus pasaulį pertransformuoju, siedamas jį su nūdienos nuotaika, pasaulėžiūra, įvykiais“, – dalijasi patirtimi parodos dalyvis.
Kai kuriuose paveiksluose galima įžvelgti mistikos, romantikos elementų, gal net M. K. Čiulionio motyvų. Negali akių atitraukti nuo į paveikslą suėjusių medžių, dangaus, teptuku išrašytų tolių, Neries salos.
Vilniečio P. Gudaičio paveiksluose – kaimo ir miesto peizažai: geltoniu nuspalvinti berželiai, Bernardinų bažnyčia, Vilniaus miesto motyvai, dėmesį traukia spalvų harmonija. Anot tapytojo Antano Beinoravičiaus, šis dailininkas „tapo iš gamtos, kuri yra jam stimulas ir įkvėpimas. Jis nėra abejingas savo krašto gamtai, realijoms, natūrai“.
O pats autorius pripažįsta, kad „kūryba – procesas, kurį veikia protas, pasąmonė, patyrimas“.
Kauniečio Antano Obcarsko tapyboje balansuojama tarp abstrakcijos ir figūrinės kompozicijos. Menotyrininkė Kristina Stančienė pastebi, kad šio dailininko kūriniai savitai balansuoja tarp konceptualios raiškos, objektų dailės, optinio meno, akcijų, performansų, fotografijos ir klasikinės tapybos: „Jo kūrinio visuma čia dažniausiai atrodo tarsi skaidrus, išgrynintas pasakojimas, kuriame ekspresyvumas, emocionalumas ir racionalumas papildo vienas kitą.“ Paveiksluose dominuoja atspalvių koloritas, abstrakčios, kampuotos, griežtokos formos.
Nesikartojančios akimirkos
Vilnietė prof. G. Vitartaitė laikoma aukščiausios klasės meistre. Pasak dr. doc. Algio Uždavinio, „ji ištikima rimtas estetines vertybes palaikančiai bei saugančiai tradicijai, kuri grindžiama poetišku subjekto santykiu su gamta, grožio, harmonijos ir saiko teigimu. Ji kviečia ramiai estetinei meditacijai, kupinai džiaugsmo, vidinės dermės, svaiginančio laisvės pojūčio. Jos darbai yra tarsi meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos, virstančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui.“
Dailininkė prisipažįsta, kad tapyba jai – „ir muzika, ir poezija, ir filosofija. Jausmas, kuris atsiranda akimirkos žavesy, muzikiniame ritme, apmąstymuose santykyje su žmogumi, jo aplinka ir būtimi“.
Parodoje dalyvaujantis vilnietis J. Pranckevičus laikomas urbanistiniu tapytoju, nes jo darbų kolekcijoje yra labai daug Vilniaus, kitų Lietuvos miestų vaizdų. Tačiau kūryboje gausu gamtos, marinistinių peizažų, natiurmortų, abstrakčių kompozicijų. Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė apie šio dailininko kūrybą kalba taip: „Intensyvi, ekspresyvi, koloristinė tapybos maniera puikiai atitinka visą laiką kintančią gamtą, peizažo grožį atspindėti. Gamta jo paveiksluose yra gyva, čia ji pilnavertė stichija, kupina spalvų, virpesių, oro, vėjo ir netikėtų dermių, kontrastų ir dramatizmo.“
Ekspoziciją norisi apžvelgti J. Daniliausko kūryba. Tai kaimo dailininkas, kuriantis savo nuostabioje sodyboje Dzūkijoje, ant Merkio krantų. Paveikslų siužetuose – kaimo vaizdai, atrodo, atklydę iš vaikystės prisiminimų. Antai nedidelė, kiek sukrypusi trobelė, šulinys, močiutė, besikapstanti darže. Šiandien vargu bau ar rastume tokių gyvenamų namų kaime. Tačiau brandaus amžiaus žmonės tikrai prisimena tuos nameliukus ir močiutes, avis, bėgiojančius po kiemą, šulinius su svirtimis. Susimąstyti verčia paveikslas „Strazdas giesmininkas virš aguonų lauko“. Pirmame plane – paukštis, krentantis žemyn. Pašautas? Nusižiūrėjęs grobį? O gal tik autoriaus filosofinis pamąstymas? Daugelis dailininkų šį Dzūkijos menininką vadina lietuviškuoju Šagalu. Tai esąs plačios sielos ir lakios vaizduotos dailininkas, „kalbantis metaforiškai, krypstantis nuo literatūrinio pasakojimo prie simbolio, nuo banalaus fakto prie paradokso“ (dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė).
J. Daniliauskas prisipažįsta mėgstąs važinėti po kaimus. „Dažnai pagalvoju, kad tie vaizdai, kuriuos dabar regiu, po gero dešimtmečio nebeegzistuos“, – samprotauja jis.
Paroda veiks iki birželio 4 d.. Visiems – jauniems ir brandaus amžiaus žmonėms – vertėtų aplankyti profesionalių dailininkų parodą, pasikalbėti su kasdienybe, atgaivinti prieš dešimtmečius matytus vaizdus, kurie įamžinti tapybos kūriniuose, ir suvokti, kad darbų autoriai tokio pat reginio, kurį perkėlė į savo paveikslą, jau niekada nebepamatys.
Irena BŪTĖNAITĖ
