Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Aviacijos ir astronautikos studijas į tarnybą Lietuvos kariuomenėje iškeitęs jaunesnysis eilinis „Geležinis“: „Kai yra noro – viskas įmanoma“

Penktadienis, 14 May 2021 16:26 Parašė 

Jaunesnysis eilinis Matas Gelžinis, dar kitaip tarnybos draugų vadinamas Geležiniu, pastaruosius septynis mėnesius atlieka privalomąją pradinę karo tarnybą Rukloje, elitinėje Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Žvalgybos kuopoje. Dar paauglystėje svajojęs apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje 21-erių metų Matas savanoriškai tarnybai užsirašė vos pabaigęs vidurinę mokyklą, tačiau dėl vaikystėje turėtos astmos nepraėjo medicininės komisijos, nors kaip pats sako, nei tarnyboje, nei civiliniame gyvenime jam tai nei kiek netrukdo. Po dviejų metų M. Gelžinis galėjo bandyti dar kartą, tačiau nenorėjęs tiek laukti įstojo į universitetą Anglijoje ir ten pradėjo Aviacijos ir astronautikos inžinerijos studijas. Praėjus dvejiems studijų metams Matas rado savo pavardę šaukiamųjų sąraše ir dėl to visai nepasimetė – laikinai sustabdė studijas ir grįžo į Lietuvą, kad galėtų atlikti pareigą ir padaryti tai, apie ką svajojo nuo paauglystės.
Matą kalbinome Gaižiūnų (Jonavos r.) poligone, kur visą savaitę vyko būrių vertinamosios lauko taktikos pratybos. Trumpam atitraukiame jį iš stebėjimo posto ir pradedame klausinėti Mato nuo to klausimo, kurį užduodame kiekvienam kariui.

Tai kas visgi paskatino prisijungti į kariuomenės gretas?
Tikriausiai noras išbandyti save. Visada buvo įdomu ir filmus žiūrint ar šiaip gyvenime, kas yra ta kariuomenė. Vienokie įspūdžiai yra kuriuos susidarai iš šono, iš civilinio gyvenimo ir visai kitokie kai ateini čia ir tiesiog išbandai viską pats.

Atėjote po mokyklos?
Ne. Po mokyklos bandžiau ateiti į kariuomenę, bet nepriėmė dėl sveikatos, todėl išvažiavau mokytis, o po dviejų metų atsiradau sąrašuose.

Papasakokite, ką veikėte iki tarnybos Lietuvos kariuomenėje?
Po to kai manęs nepriėmė į kariuomenę, įstojau į universitetą Anglijoje, į aviacijos ir astronautikos inžineriją. Dvejus metus ten pasimokiau ir kaip tik eidamas iš matematikos egzamino pamačiau, kad esu (šauktinių – red.) sąrašuose. Apsidžiaugiau, išreiškiau norą atlikti tarnybą pirmumo tvarka - vis dėlto noriu tarnauti, sustabdžiau studijas ir grįžau į Lietuvą. Praėjau medicininę komisiją ir taip pradėjau tarnauti. Po tarnybos grįšiu į Angliją tęsti mokslų. Liko dar du metai. Tai ką mokausi man labai įdomu, dabar nesu jokio plano nusistatęs, tad pirma noriu pabaigti tarnybą, o po to universitetą.

Bet juk studijuojantiems yra galimybė tarnybą nukelti vėlesniam laikotarpiui..?
Žinau, kad tarnybą galėjau atidėti, tačiau tai buvo kažkas, ką aš norėjau nuveikti gyvenime. Dėl to ir bandžiau po mokyklos ateiti į kariuomenę savanoriškai, o tas mokslų sustabdymas, na, kažkiek trukdo, kažkiek ir žinioms tikriausiai pakenkė, nes vis tiek dabar pamirštu ką mokiausi, tačiau kai yra noro – viskas įmanoma, grįžęs viską pasivysiu ir vėl išmoksiu.

O kaip į tokį pasirinkimą reagavo tėvai?
Tėvai džiaugėsi, palaiko mane labai smarkiai. Taip pat dėdė, jis yra Šaulių sąjungos narys ir iš jo taip pat labai stiprus palaikymas. Visa giminė mane palaiko ir labai džiaugiasi tuo.

Kokie buvo Jūsų lūkesčiai? Juk tarnyba Lietuvos kariuomenėje vis dar kartais būna apipinta mitais ir palyginimais su tarnyba sovietmečiu.
Ypač tie palyginimai su sovietine kariuomene nei kiek nepasiteisino, nei truputėlio... nei su ta vadinama „diedovščina“, nei su sovietiniu muštravimu, nes esu ir iš senelių girdėjęs tuos pasakojimus ir jų istorijas ir tai nei kiek nesutampa. O pats muštravimas, tvarka... Na, tai vis tiek yra kariuomenė, bet tie dalykai visai patinka, bet aš žinojau ko čia ateinu ir norėjau visa tai išbandyti, todėl negaliu skųstis.

Ir pasiteisino?
Tikrai pasiteisino. Dėl pandemijos, deja, į kitus poligonus nenuvažiuojam, daugelio įdomių mokymų neįvyko, tad šis poligonas gal kiek ir įgriso, bet vis tiek, tarnyba patinka.

Pirmos dienos Lietuvos kariuomenėje. Kokie įspūdžiai? Buvo baimės ar jau buvote nusiteikęs psichologiškai?
Buvau nusiteikęs, vis tiek kelis metus apie tai galvojau, buvo jaudulys gal labiau, nes vis tiek tai naujas pasaulis, nauji draugai, nauja tvarka, nežinai kaip kas turi vykti, paprastos klaidos, kurių po to visi išmoksta nebedaryti.

O kokių paprastų klaidų išmokote nebedaryti išmokai per šiuos 7 mėnesius?
Pavyzdžiui, išmokau taisyklingai pasikloti lovą... Arba bent jau taip, kad vadai nesupyktų (šypsosi).

Kaip instruktoriai? Vadai? Tarnybos draugai?
Apie vadus nieko blogo negaliu pasakyti, o kolektyvas – labai įvairus. Niekada neturėjau jokio įvaizdžio apie vadus, kokie jie galėtų būti. O tarnybos draugai... Įvairaus amžiaus yra, atėję iškart po mokyklos, yra žmonių ir vyresnių, trisdešimties metų, tad kolektyvas tikrai įvairus.

O draugų susiradote?
Draugų tikrai susiradau. Toks kolektyvas, bendri išgyvenimai... Tikrai suartina žmones.

Gyvenime labiau esate  individualistas ar kolektyvo žmogus? Nebuvo sunku prisitaikyti? Juk praktiškai visą laiką su kitais kariais praleidžiate kartu.
Manau, labiau esu individualistas, tačiau neturiu bėdų ir kolektyve. Tie patys veidai tikriausiai, net ne tikriausiai, bet išties pabosta, tad atostogos buvo labai malonus metas. Tačiau tai bėdų nesukėlė, nes kariuomenė vis tiek kitaip nei civilinis gyvenimas ir tam buvau nusiteikęs: kad kartu gyvensime, kad kartu eisime į pratybas ir viską darysime kartu. Visko būna, ir pykčių, bet ir jie išsisprendžia ir pastebėjau, kad daug mažiau nei tarnybos pradžioje, visi susigyvena kartu ir maloniau bendrauja.

Kas buvo įdomiausia?
Įdomiausia tikriausiai buvo išgyvenimas (išgyvenimo ekstremalioims sąlygomis pratybos – red.), kuris vyko spalio pabaigoje. Buvo savaitė, kai vyko visų individualių įgūdžių testas, pavyzdžiui, maskavimasis, reikėjo prašliaužti per 200m. miško ruožą ir mus stebėjo su žiūronais, jei tave pamato, tu iškrenti – turi pradėti iš naujo. Paskui buvo kiti testai: atstumų nustatymas, daiktų atpažinimas ir po to sekantį rytą prasidėjo tas išgyvenimas. Kai neturi tiek daug maisto, neturi tiek daug vandens ir stengiesi užsikurti ugnį miško sąlygomis, be žiebtuvėlio, be nieko, pasistatyti pavėsinę tokią, kurioje galėtum išbūti kuo ilgiau ir išgyventi. Ta savaitė tikriausiai paliko daugiausiai įspūdžių. Labai patiko ir kovinis šaudymas, važiavome į šaudyklą.

Tarnyba jau į pabaigą. Pratybose, kuriose šią savaitę dalyvaujate, ištisai pliaupia lietus. Iš šypsenos suprantu, kad motyvacijos dar yra?
Motyvacijos vis dar yra. Visada gyvenime stengiuosi šypsotis, ypač kai blogiausia, tada daugiausiai šypsaisi.

O kas blogiausia buvo?
Tikriausiai sunkiausias dalykas kai bendros „bausmės“ yra. Kai už kito prasižengimus, pavyzdžiui, visi daro atsispaudimus. Tokie dalykai, tikriausiai, labiausiai muša moralę. Ypač kai tie nusižengimai nėra tokie rimti. Buvo vienąkart, karys negražiai sėdėjo kambary ant taburetės ir praeidamas seržantas tai pamatė, paskui visi turėjome sportuoti. Bet sportas nėra blogai, tai kai darai tuos atsispaudimus, apie tą ir galvoji, kad vis tiek reikėtų sportuoti, jei ne dabar, tai rytoj.

O prieš kariuomenę sportavai?
Stengiausi. Bet prieš kariuomenę truputį daugiau pradėjau stengtis, kryptingai sportuoti. Bėgioti, daryti atsispaudimus, atsilenkimus. Bet fiziškai tikrai sustiprėjau, tai tikrai ir pasijautė, ir pasimatė, o tarnybos pabaigoje labai norėčiau iš fizinio parengimo testo 300 taškų gauti.

Na ir pabaigai, tradiciškai. Ko palinkėtum kitiems kariams?
Nebijoti. Nėra taip blogai, yra tikrai daug smagių ir gražių akimirkų.

Dėkojame už pokalbį!

J. eil. Matą Gelžinį kalbino vyr. srž. sp. Ieva Budzeikaitė.

Vyr. srž. sp. I. Budzeikaitės nuotraukos.