Ankstyvais rytais, dar prieš šešias, prie rekonstruojamo Varnutės upelio pasirodo keista žmogysta. Keliskart pakilnoja kojas, pamojuoja rankomis ir... pradeda kalbinti į darbus jau kimbančias valytojas, nuo Rimkų laiptais žemyn besileidžiančius praeivius. Kai kam ši senjoro iniciatyva gali pasirodyti visai graži – gyvu žodžiu pasikalbėti apie orą, šiukšles, sveikatą, politiką, tačiau čia gyvenantiems šis „žadintuvas“ gerokai pakyrėjo. Mat senjoras pats neprigirdi, todėl kalba labai garsiai, nori nenori, žadina mažiausiai dviejų daugiabučių gyventojus, verčia juos iš lovų, nors kai kam ryto pusvalandžiai ant pagalvės – aukso vertės.

Ne vienas žadėjo nufotografuoti tą „gatvės chuliganą“, pranešti policijai, ne vienas ketino paleisti piktą šunį, bet niekas kol kas tokių sumanymų nerealizuoja. Vis pagaili senjoro raudona striuke ar jo pašnekovų, - mat tai mieste neblogai žinomas žmogus, garsus muzikantas. Gal nuo tos muzikos ir apkurto. Ar reikia jį bausti?

„Tegul verčiau pasilanksto, giliai pakvėpuoja dėdulė, o ne čia plepa. Kaip pats šitai nesupranta, visai sąžinės neturi“, - ne kartą piktinosi vienas 93 namo kaimynas, kurio miegamojo langas – tiesiai į upelį.

Gal dar supras, gal nubus sąžinė? Gal pačios valytojos šnekorių sudrausmins? Tegul kas nors paaiškina, kad padaryti dešimt pritupimų – sveikiau, nei dešimt minučių kalbėti kaip iš tribūnos.

Vita Girdenytė