Paskelbtas Laisvalaikis

Etnokultūros kryžkelės: brangiausias palikimas – tai prisiminimai

Trečiadienis, 14 April 2021 11:55 Parašė 
Aklių pradžios mokykla apie 1927 – 1928 m. Viduryje – mokytojas ir kapelionas. Pirmoje eilėje pirmas iš dešinės – 98 metų sulaukęs būsimas pasakotojas  Mykolas Glinskas. Aklių pradžios mokykla apie 1927 – 1928 m. Viduryje – mokytojas ir kapelionas. Pirmoje eilėje pirmas iš dešinės – 98 metų sulaukęs būsimas pasakotojas Mykolas Glinskas.

Tai, ką prisimename, galima pavadinti dvasinės kultūros dalele. Senosios kartos pastangomis perduodama tai, ko mes neprisimename, ko nežinome. Gaila, laiku neatkreipę dėmesio į detales, vėliau nusižengiame autentiškai įvykių eigai, iškraipome tikrovę. Todėl senolių pasakojimai neretai prilygsta amžininkų paliudijimams, tampa kraštotyrininkų užrašytu dvasiniu palikimu.

Ištarus žodį „palikimas“ kažkodėl įsivaizduojami dvarai, palivarkai, paveikslų kolekcijos, sąskaitos bankuose, brangūs automobiliai, kiti materialūs turtai.  Retai kada į palikimo sąvoką sutelpa, tarkime, knygos, laiškai ar ilgais vakarais išpasakoti ir mūsų užrašyti artimųjų prisiminimai. Man pavyko: prieš keletą metų užkalbintas senolis pasižymėjo dar šviesia atmintimi, gebėjimu fragmentiškai pasakoti. Tai, ką jis savo vaikystės vizijose išlaikė ir kitiems perdavė – man brangiausias palikimas.

VARGO MOKYKLĖLĖJE

„Esu gimęs 1920 metais, bet viską prisimenu nuo 6-7 metų. Tada pradėjau lankyti Aklių pradinę mokyklą, įsikūrusią maždaug už trijų kilometrų nuo Žeimių, Juozo Andriūno nuosavame plukto molio name. Viename namo gale gyveno šeimininkas, kitas, kur vėliau, kolūkių metais, demonstruodavo kiną, šeimininko valia priklausė vaikams. Mokytoju dirbo nuo Josvainių kilęs Valerijonas Urbšys, kuris buvo ir geras styginių instrumentų muzikantas, meistravęs smuikus, mandolinas, balalaikas, būgnus. Nieko keisto, kad smagiausios buvo muzikos pamokos, turėjome net savo orkestrėlį.

Mokytis man sekėsi gerai, tik vargas buvo pėsčiomis iš Vasiluvkos  duobėtu purvinu keliuku kelis kilometrus vaikščioti. Apsiavęs medinių padų klumpaites ir pasiėmęs į rankas medinę knygų skrynelę (motina į ją įdėdavo ir porą blynelių pietums, pieno buteliuką su rupios duonos riekute), šitaip keliaudavau ketverius metus, kol baigiaus keturis skyrius. Pažymėjime iš visų dalykų švietė vien penketai. Toliau mokslas nebuvo privalomas, todėl tėvai nusprendė mane palikti namie, mat buvo reikalingas piemuo savo ir kaimynų karvėms bei avims ganyti. Piemenauti teko basam, šaltomis dienomis apsiavus medines klumpes ar iš liepos žievės pintas vyžas. Geresnė avalynė buvo skirta tik šventadieniais eiti bažnyčion.

KAIMO DARBŲ KARUSĖLĖJE

Kaimo darbai anuomet buvo labai sunkūs, nes stigo technikos. Moterys iš linų ar vilnų verpė siūlus, audė, siuvo drabužius. Ypač šie darbai sekėsi mano seserims. Turėjome savo audimo stakles. Vyrai, pasikinkę arklius, arė, akėjo, rankomis sėjo, dalgiais pjovė, moterys tas pradalges rinko į pėdus, rišo, statė po dešimt pėdų į gubas.

 Kad guba neperšlaptų, ant viršaus uždėdavo iš perpus perlenkto pėdo „kepurę“. Kai derlius apdžiūdavo, veždavo jį vežimais į kluonus, kraudavo šalinėn, žiemą klojo tuos pėdus ant žemės ir spragilais kūlė. Iškritę grūdai pasilikdavo ant žemės, todėl vėliau reikėjo juos susemti ir barstyti į tolį. Sunkūs grūdai nulekia toliau o pelai pasilieka, taip ir išvalo. Šiaudus paprastai palikdavo stogams dengti, smulkesnius – trindavo rankomis gyvulių pašarui. Gal 1935 – 1935 m. pasirodė arkliu sukama kuliamoji mašina, bet  grūdų iš šiaudų ji neskyrė, šiaudus su šakėmis reikėjo iškratyti, grūdus susemti. Tada atsirado ir ranka sukama mašina, vadinamoji arpą, kuri pelus išpūsdavo vėju.

 Grūdus malėme ranka sukamomis girnomis, nes vėjo malūnų mūsų krašte buvo labai mažai. Gal apie 1940 m. Žeimiuose pastatė malūną su sparnais, jo šeimininkas – Stankevičius, kurio sūnus Julius šalia malūno vėliau pasistatė ir naują namą.

DVARUOSE IR DVARIUKUOSE

Žmonės gyveno labai įvairiai: vadinamieji ponai, vidutiniokai, mažažemiai, kumečiai ir visiški varguoliai, kuriuos vadindavo ubagais. Stambiausias mūsų krašte dvaras – žeimiečio pono Kosakovskio. Aplinkui – smulkesni 80-100 ha savininkai. Palankesio kaime didžiausias ponas buvo Jaloveckas, Svolkenių – Eimontas, Juciūnų – Petrusevičius, Strebeikių – Michnevičius, Vygių – Vaškevičius, Normainių – Montvilas, Mimalių – p. Svolkenytė. Ponai savo kumečiams duodavo kumetyne kambarį, leisdavo ganyti karvę, pasisodinti bulvių, atseikėdavo 1,5 tonos grūdų (tai vyro metinis atlyginimas), o moteriai – 1 litą už darbo dieną. Jei ponui samdiniai patikdavo, laikydavo juos ir kitais metais, jei ne – ieškok pas kitą, kartais su bloga rekomendacija. Neturint nei darbo, nei buto, prisieidavo elgetauti. Prie bažnyčios per atlaidus būdavo pilna elgetų, nes šventoriuje leisdavo elgetauti.

Geriausi kumečiai išsilaikydavo pas Michnevičius. Ponas dvare retai būdavo, nes dirbo architektu, vis važinėdavo įvairiais statybų reikalais. Ūkiui daugiau vadovavo ponia Michnevičienė. Jų šeimoje augo sūnus Kazys ir duktė Regina. Sūnus anksti išvyko į Lenkiją, o duktė susirado vyrą ta pačia Michnevičiaus pavarde. Tėvai Reginai ir žentui Marijonui davė kažkiek „pasogos“ žemės, vieną darbininkų šeimą ir leido pamiškėj pasistatyti namelį.  Vėliau jie įsigijo mažą traktoriuką geležiniais ratais ir priėmė traktorininku dirbti Petrą Kabošį. Bet neilgai truko tas džiaugsmas. Užklupo stalininiai trėmimai. Ponią su dukra ir žentu išvežė į Sibirą, o senasis inžinierius buvo paliktas, nes labai sirgo. Tačiau žmogumi nebuvo kam rūpintis, tad netrukus varge jis ir mirė. Palaidotas savo projektuotos Žeimių bažnyčios šventoriuje.  Zakristijoje kabo paveikslas, kuriame architektas stovi jau irgi mirusių kunigų draugijoje.

PREZIDENTĄ VEŽIOJO KAIMYNAS

Kol žemę dirbdavo be technikos, kol neatėjo melioracija, gerų derlių nebuvo. Daug ūkininkų važiuodavo turgun grūdų pirkti (6 Lt/ 50 kg). Gyvuliai taip pat pelno daug neatnešė, nes ganydavome daugiausia pamiškėse, prastose ganyklose, tad per dieną iš karvės primelždavome 5-6- litrus pieno. Pienas būdavo kaip vaistas. Laimei, kaimynai gerai sugyveno, vienas kitam darbuose padėdavo, vakarais vieni pas kitus lankydavosi. Elektros dar nebuvo, tad prie žibalinės lošdavome kortomis, žaidėme šaškėmis, dainuodavome dainas, mažai girtuokliaudavome. Savaitgaliais jaunimas organizuodavo „vakaruškas“, panelės savaitgaliais iš eilės kviesdavo pasišokti. Kad nuo aslos nekiltų dulkės, palaistydavo ją vandeniu, ėjo ratelius, minė mįsles, deklamavo eilėraščius. Po to visi padėkodavo šeimininkams ir poromis išsiskirstydavo. Kitą savaitgalį – pas kitą...

Vėliau iš kaimų žmonės ėmė keltis į vienkiemius, atokiau gyventi, todėl rečiau vakarodavo, o kas praturtėdavo, tas, žiūrėk, ir „pamandravodavo“. Gyvenimas plaukė ramiai, nebuvo tokių „kriminalų“, kaip šiandien. Kai Svolkenių ponas Eimontas pravažiuodavo dviračiu, žmonės spoksojo į šią techniką kaip į stebuklą. Lengvąjį automobilį turėjo turbūt tik prezidentas Antanas Smetona. Jo vairuotoju kurį laiką dirbo iš Aklių kilęs mūsų kaimynas Antanas Muznikas, kuris, kaip pats pasakojo, per visą gyvenimą nebuvo padaręs nė vienos avarijos.

Dar labiau viskas pasikeitė, kai sulaukėme melioracijos ir daugeliui teko keltis į kolūkines gyvenvietes. Kas išgalėjo, statėsi naujus namus patys, kas įsikėlė į vadinamąsias kolūkines gryčias, į alytnamius. Didelio skirtumo čia nebuvo, nes išvykti iš kolūkio ir tapti miesto žmogumi buvo gana sudėtinga. Tokias „laisves“ gaudavo nebent aukštuosius mokslus baigę valstiečių vaikai“

Marius Glinskas

logo srtrf

Web Analytics