Neseniai vienas specialistas, kalbėjęs radijo laidoje, tikino, kad kovojant su pandemija svarbu ne tik kruopščiai plautis rankas, dėvėti kaukes ir laikytis deramo atstumo, bet ir visapusiškai grūdintis, stiprinti imunitetą. Ne tą, kurį kiekvienam asmeniškai suteikia gamta, protėvių genai, o tą, kuris įgyjamas mūsų elgesiu, gyvenimo būdu. Čia itin svarbūs keturi momentai: sveikas maistas, ramus miegas, fizinis aktyvumas ir gera nuotaika.

Prieš keletą dešimtmečių kalbėti apie sveiką maitinimąsi, sutikime, ryžosi ne kiekvienas. Valgėme tai, ką turėjome, kas buvo duota. Dar nedrąsiai kalbėjome apie mėsos atsisakymą, bado dietas, žarnyno valymą, kol sveiko mąstymo medicina neišaiškino, kad tai viso labo kraštutinės priemonės, kad žmogui visko reikia, tik svarbu – saikas. Šiandien ne tik atsisakėme tų kraštutinumų, bet ir įsileidome į savo „meniu“ tokias televizijos laidas, kaip „Beatos virtuvė“, „Pasaulio puodai“, „La Maistas“, „Džeimio ir Džimio kulinarinės dvikovos“, „Kviečiu vakarienės“, „Populiariausi užkandžiai“, kitas. Kiekviena stebina savo kulinarinės egzotikos propaganda, kiekviena varvina seilę. Tačiau tų gurmaniškų laidų neuždrausime, kaip ir nepašalinsime nuo mūsų stalų cepelinų su grietine ir spirgučiais. Gal verčiau įsiklausykime į savo organizmo poreikius ir maitinkimės taip, kaip vidurnaktį burbuliuoja žarnynas, kaip dienos metu braška sąnariai, ką pasakoja vienas kitam smegenų pusrutuliai po apmaudaus „Žalgirio“ komandos pralaimėjimo ar nuotoliniu būdu praleistos darbo dienos. Neužmirškime, traiškydami graikinius ar anakardžio riešutus laiku pasakyti sau „stop“, neprisišlamškime nakčiai saldžiarūgščių obuolių, patikėję jų visagydančia vitaminais galia. „Geriau išgerčiau litrą rabarbarų kisieliaus nuo vidurių užkietėjimo, nei šlamščiau tuos obuolius“,- vėliau gailimės.

Antras įgaunamo imuniteto veiksnys – ramus miegas. Nebūsi, žinia, ramiai bent 7 – 8 valandas pamiegojęs, nesitikėk našaus, kūrybiško darbo dieną. Nuo ilgalaiko streso, karantininio nerimo farmacininkų reklama šiandien siūlo daugybę preparatų – nuo „Valerozano“ iki „Hypnotizano“, psichiatrai gundo įvairiausiais vaistais nuo depresijos, kurių patys turbūt dar nėra išbandę. Deja, visokius cheminius preparatus, žiūrėk, nurungia paprastas žolininkės patarimas: pagerk, vaikeli, medetkų ir pipirmėčių arbatos, išjunk tuos prieš vidurnaktį rodomus prancūziškus filmus, įsileisk į lovą murkiantį katiną, atsiprašyk mintyse tų, kuriuos šiandien įskaudinai ar ketinai kaip nors apgauti, ir patyliukais į lovą atkeliaus Dėdė Miegas, nuves tave į vaikystę ar tolimus kraštus, kur toks menkas ir laikinas pasirodys tas metas, vadinamas karantinu ar dar baisiau – panepidemija. Gaila, jau seniai nebemadingas toks „receptas“. Anksčiau, būdavo, nemigą įveikdavome kokia nors knyga. Sklaidai, sklaidai šnarančius puslapius, ir vokai jau klapsi. Dabar ši terapija kažkaip liko užmarštyje, o ir ką jau čia beskaitysi, jei net lauko knygų bibliotekėlėse retesni egzemplioriai akimoju išgraibstomi, išnešiojami. Tiesa, prieš keletą mėnesių bibliotekėlėje prie tvenkinio užfiksuotas gražus atradimas. Į rankas pasiprašė 1971 m. V. Bložės išleista knyga „Žemės gėlės“, kurios 41 puslapyje atsivėrė eilėraštis „Samuolis“. Keista ir įdomu, kad anais laikais jaunas poetas jau žinojo tragišką mūsų kraštiečio dailininko, Samulevičių sodybos šeimininko, likimą ir tą žinojimą sumaniai įvilko į meninį rūbą. Deja, vienas prošal ėjęs „skaitytojas“ spyrė tai nekaltai bibliotekėlei, numušė nuo vyrių dureles, pademonstravo savo bukagalviškumą dvasios lobyno akivaizdoje. Matyt, nerado „Trijų muškietininkų“...

Priėjome trečią veiksnį – fizinį aktyvumą. „Nejudėdamas akmuo apsamanoja“,- sako liaudies išmintis. Tačiau kur pajudėti, mielieji epidemiologai, miesto žmogui, kur „užsigrūdinti“, jei nereikia nei kasti bulvių, nei ravėti daržų, nei rinkti nuo dirvonų akmenis? Net darbštuolė kiemsargė, kol ateini į darbą, jau nuvalo nuo laiptelių sniegą, pabarsto smėliuko. Miestelėno fiziniam aktyvumui belieka du veiksmai – rytinė mankšta prie atverto balkono ir pasivaikščiojimai su rytietiškomis lazdelėmis. Atrodo, ne vienas jonavietis taip ir daro: čiūžt čiūžt į Rimkų kalną, šlept šlept nuo to kalno, ir taip – kelis kartus. Jei pasitaiko neužimti treniruokliai, galima keletą minučių skirti fizkultūrai- parąžyti sąnarius, pasukioti liemenį, bet juk į medį praeivių akivaizdoje nelipsi, o ką jau ten svajoti apie malkų paskaldymą uošvio kieme...

Pagaliau paskutinė įgaunamo imuniteto sąlyga – gera nuotaika. Ją, pripažinkime, sąlygoja visi trys jau išvardinti veiksniai. Kitaip sakant, prikimši skrandį visokio šlamšto ar pusdienį stumdysi šaškes užuot kilnojęs svarmenis, nelauk, brolau, sveikatos ir geros nuotaikos. Ją, nuotaiką, galėsi tada susikurti tik žvelgdamas į baltas gulbes. Apie tas gulbes kalbame ne atsitiktinai. Beje, kaip ir apie antis. Pasirodo, jonaviečiai jas taip globoja, kad ilgakaklės nesugeba net surinkti viso joms siūlomo „maisto banko“. Ar ne dėl to Varnutės šlaituose jau kurį laiką šmirinėja atliekų sanitarės ilgauodegės žiurkės? Žolėje aptikdamos įvairių nuo žmonių stalo pažeriamų delikatesų, užsigardžiuodamos čia pat besikalančiomis „salotomis“, jos jau taikosi ir į Sodų gatvės 89-ojo namo kiemą, kur nuolat šeriamos katės, tikėtina, kad netrukus įsikurs šio daugiabučio rūsyje, o tada jau jokiais pyragais iš ten jų neišviliosi.

Gera nuotaika ir tada, kai kaimynai, suvokę naujojo įstatymo naudą, nustoja balkonuose rūkyti. Du kartus vakaro prieblandoje kažkas nuplėšė prie laiptinės durų priklijuotą ženklą, kad čia balkonuose, girdi, pūsti dūmą draudžiama, tris kartus „Jonavos paslaugų“ žmonės juos vėl klijavo, kol pagaliau kažkas atsisakė savo smulkiu chuliganizmu įvardijamo veiksmo. Gal susiprato, gal net susigėdo. O gal ranką sustabdė laiptinėje, skelbimų lentoje, pasirodęs miesto tvarkdarių perspėjimas, kad už nuplėšiamus ženklus teks susimokėti visiems laiptinės gyventojams. Tokia neromantiška karantininė realybė: kol neapeliuojama į baudą, sąžinė it barsukas miega...

Marius Glinskas