Paskelbtas Laisvalaikis

Julius Ganusevičius – gydytojas, spaudos platintojas

Antradienis, 16 March 2021 16:25 Parašė 

Knygnešiai - šiandien dabartiniam jaunimui gan paslaptingas ir nesuvokiamas žodis. Neįsigilinus į istoriją galima suvokti, kaip paprastą veiksmą parsinešti knygas iš jų buvimo vietos. Nutolo laikai, kada platinti ir gabenti draudžiamą spaudą buvo gan nelengva. Ja pernešus per pasienį reikėjo kažkur slėpti, surasti platintojus ir skaitytojus. XIX a. pradžioje daug buvo beraščių, todėl  tik didelio noro vedami šviesesni žmonės steigė nelegalias mokyklas, mokė lietuviško uždrausto žodžio. Šiandiena nebeliko gyvų liudininkų, gebančių papasakoti apie tuos žmones, kurie mūsų krašte ar gretimame rajone vykdė šią veiklą. Tik seni dokumentai, baudžiamos bylos ar amžininkų užrašyti prisiminimai gali atskleisti tokius asmenis. Spaudos platinimas administracinių sienų neturėjo. Uždrausti leidiniai ėjo iš rankų į rankas, todėl ypač artimas bendradarbiavimas vyko tarp gretimų parapijų. Vienas toks dar beveik nežinomas spaudos platintojas dirbo Kėdainių rajone, Šėtos parapijoje, o vėliau ir Jonavoje.

Julius Justinas Ganusevičius ( Anusavičius), sūnus Nemeziejaus gimė 1858m. Daniūnų dvarelyje, Pasvalio rajone. Jo tėčio brolis Julius Anusavičius (1832-1907) buvo 1863-1864 m. sukilimo dalyvis. Daug metų praleido Sibire, žinomas kaip poetas (1980 m. išleista poezijos knygelė ,, Viena pavasario diena‘‘). Brolis jo garbei taip pavadino savo sūnų. Greičiausia dėl dėdės praeities buvo pakeista pavardė į Ganusevičius ir suteiktas antras vardas Justinas. Kaip įprasta, vaikinas pirmuosius mokslus pažino namuose. Galbūt dėdės skatinamas ten ir lietuviškai išmoko skaityti. Po to mokėsi Rygos gimnazijoje, Maskvos universitete, medicinos fakultete. Baigęs mokslus, kuri laiką dirbo Maskvos ligoninėje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Šėtos miestelyje (Kėdainių r.) ir apie 20 metų vertėsi privačia gydytojų praktika. Vedė inžinieriaus iš Švenčionių dukterį Krasauskaitę, su kuria susipažino dar studijų metais Maskvoje. Gauna kraičio 30 000 rublių Kijevo- Voronežo geležinkelio akcijomis. Jauna šeima galėjo persikelti į bet kurią vietą ir pasiturinčiai gyventi, bet jie pasiliko Šėtoje. Kraičio pinigų niekada neeikvojo, bet progai pasitaikius juos papildydavo, galvodami, kaip tai panaudos vaikų mokslams, užsitikrins ir sau orią senatvę. Jiems gimė trys dukros. Būdami gan turtingi Ganusevičiai nemėgo prabangos. Mieliau gydydavo paprastus kaimiečius, negu dvarininkus. Visi žinojo, kaip ,, nebrangininką‘‘ gydytoją, kuris, reikalui esant, net neturtingiems vaistų nupirkdavo. Dvarininkai jį gerbė, bet vadino ,, chlopomanu‘‘, varguolių gerbėju. Pats daktaras gerai šnekėjo lietuviškai, rusiškai, vokiškai ir lenkiškai. Paklaustas, kokiai tautybei jis priklauso, atsakydavo kad jis - ,, tutejszy‘‘, suprask, vietinis. Šėtoje buvo žinomas kaip uždraustos spaudos platintojas. Pats spaudos negabendavo, bet padėdavo ją išskirstyti tarp vietinių. Daktaras puikiai pažinojo gyventojus ir jų pažiūras. Žandarai dažnai gaudavo skundų dėl jo veiklos, bet apie kratas pranešdavo iš anksto. Toks žmogus buvo labai reikalingas, gydydavo žandarų šeimos narius, buvo net vieno iš jų vaiko krikšto tėvas.  Prokuroras, važiuodamas daryti kratos, iš anksto atsiusdavo telegramą, girdi,  ,, važiuoju medžioti- apsilankysiu ir pas daktarą‘‘. Netoliese, Pauliukų kaime, gyveno Keliauskų šeima. Adomas, Mykolas ir Matas atgabendavo iš Tilžės uždraustos spaudos, kurios dalis atitekdavo ir Ganusevičiui. 1906m. šėtiškiai su didele širdgėla išlydėjo mylimą daktarą, kuris gavo naujas Kėdainių ligoninės vedėjo pareigas. Čia irgi greit užsitarnavo pagarbą. Nors ligoninėje buvo nustatytos priėmimo valandos, bet jis niekada neatsakė pavėlavusiam kaimiečiui. Naktį pažadintas skubėjo pas ligonį, atostogų ir poilsio nepripažindavo. Didžiausias jo sielvartas buvo tas, jog, visus gelbėdamas ir gydydamas, nesugebėjo išsaugoti savo žmonos. Ji 1908 m. mirė nuo džiovos. 1915.m. Kėdainių ligoninė evakuojama į Rusijos gilumą. Taip Ganusevičius patenka į Mogiliova. Pirmojo Pasaulinio karo metu daktaras neteko viso savo turto ir net 60 000 rublių santaupų. 1918 m. grįžęs į Kėdainius, užima ligoninės vedėjo pareigas. Po karo nuniokotame mieste darbo sąlygos gan sunkios. Siaučia epidemijos, gripas, beriamoji šiltinė. Truko medikamentų ir personalo, net savo valgiu medikai dažnai pasidalindavo su ligoniais. Buvęs šėtiškis keletą mėnesių dirbo be atliginimo, papildomai slaugė sužeistuosius kareivius. Savo žinias panaudojo kaip karo gydytojas, be to, aktyviai dalyvo visuomeninėje veikloje, padėjo visomis išgalėmis besikuriančiai naujai Lietuvai. Jo dėdė sukilėlis visą gyvenimą jam buvo pavyzdys ir įkvepėjas.

1921 m. Jonavoje mirė Ganusevičiaus geras bičiulis daktaras Jeronimas Ralys. Gavęs pasiūlymą, šviesuolis 1922 m. persikėlė į Jonavą. Čia dirbo Jonavos vidurinės mokyklos (vėliau progimnazijos) gydytojų ir ligonių kasų vedėju. Už nuopelnus nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu ir III- ojo laipsnio Gedimino ordinu. Nors jo nuotrauka puikuojasi  tarp mokytojų (kaip daktaro) pirmos laidos Jonavos vidurinės vinjetėje, bet apie jo veiklą mieste mažai žinoma.

1930 m. daktaras sunkiai suserga, laikiniai pavyksta pasveikti, bet vėliau pasireiškia širdies liga, kuri stipriai sumažina jo darbingumą. Matydamas, kad tinkamai negali eiti savo pareigų, Ganusevičius  1932 m. pasiprašo atleidžiamas ir išvyksta į Kėdainius. Atsisveikindami jonaviečiai išlydi jį tokiais žodžiais:

Pirmojo Pasaulinio karo metu praradęs turtą, Ganusevičius jo senatvėje nesukaupia. Dukros ištekėjusios pakeitė pavardes- Krušinskienė dirbo Vilniaus gimnazijoje mokytoja, Cibulskienė gyveno Varšuvoje, ji buvo baigusi inžinerijos mokslus, o Glioserienė, dantų gydytoja, su šeima apsistojo savo vyro gimtinėje Čekoslovakijoje. 1934 m. balandžio 30 dieną Julius Ganusevičius mirė. Palaidotas šalia žmonos Kėdainiuose, tarp ošiančių sidabrinių eglaičių. Deja, nežinoma, kuriose Kėdainių ar jo rajono kapinėse atgulė daktaras. Galbūt su vietiniais entuziastais ir kraštotyrininkais pavyktų atrasti daktaro istorijos dulkėmis užpustytą kapą. Jo autobiografijoje yra dar daug spragų ir neįmintų mįslių, kurias galėtų atskleisti abiejų rajonų istorikai . Dažnai pamirštami kažkada buvę žinomi ir daug dirbę tame krašte žmonės, bet niekada nevėlu juos iš naujo prisiminti ir nulenkti galvas prie jų kapo...

Artūras Narkevičius, kraštotyrininkas

logo srtrf

Web Analytics