Paskelbtas Laisvalaikis

Asmenybė, kurios širdyje vietos pykčiui nėra

Šeštadienis, 13 March 2021 00:44 Parašė 

Jonavoje gyvenantis Jonavos rajono Garbės pilietis, mūsų krašto šviesuolis Jonas Sirvydis, savo gyvenimą susiejęs su „Achemos“ įmone ir daug metų jai vadovavęs, neseniai sulaukė asmeninio jubiliejaus. Tai asmenybė, patyrusi tremtį, praradusi gimtuosius namus tėviškėje, bet širdyje išsaugojusi meilę ir pagarbą Lietuvai, o savo nuoširdumu, sąžiningumu, darbštumu ir tolerancija tapusi pavyzdžiu daugeliui visos šalies žmonių.

Prisiminimai iš Barkiškio

Prisiminimai dažnai nuveda į Rokiškio rajoną, Barkiškio kaimo vienkiemį, kurį 1936-aisiais, mūsų herojaus gimimo metais, pasistatė Grasilda ir Juozapas Sirvydžiai. Platus sodybos kiemas, apsodintas sidabrinėmis eglėmis, didelis gyvenamasis namas su lietuviui įprastomis „gonkomis“, klėtis, klojimas, tvartas, pirtis – toks tėviškės reginys neretai iškyla J. Sirvydžio vaizduotėje.

„Šeimoje augome keturi vaikai – brolis Antanas, seserys Ona, Birutė ir aš, jauniausioji atžala. Nesipešdavome, gyvenome taikiai, labai gerbėme tėvus, neleidusius tinginiauti nė vienam vaikui – tai karves perkelti, tai arklius pakinkyti, tai su grėbiamąja į laukus šieno grėbti.  Gyvendamas Barkiškyje, viską dirbti išmokau. Septynerių būdamas, kasdien pėstute į Obelių mokyklą, esančią už penkių kilometrų, pėdinau. Kol namo pareidavau, žiūrėk, ir vakaras“, – prisimena J. Sirvydis.

Karo laikotarpis sujaukė ramų kaimo gyvenimą, bet vaikiškas pasaulis dar nesuvokė  jo baisumų ir pavojų. Slėpimasis nuo krintančių bombų ir sprogstančių sviedinių bunkeryje, mirtį nešančių lėktuvų ūžesys smalsiam berniukui  buvo daugiau įdomu, o ne baisu.

Skaudus atsisveikinimas

Pasibaigus karui, gyvenimas sugrįžo į tą pačią vagą – ūkininkai plušo savo ūkiuose, mokiniai vėl keliavo į mokyklą Obeliuose. Tačiau kalbos apie prasidėjusius trėmimus sėjo baimę ir nerimą.

Į Sirvydžių namus nelaimė atėjo 1951-ųjų spalio 2-osios naktį – sodybą apsupo ginkluoti vyrai, nekviesti „svečiai“ liepė skubiai pasiimti tik būtiniausius daiktus. „Maniau, kad sapnuoju, negalėjau patikėti tuo, ką matau. Tėvą, ganiusį arklius,  parvarė į namus, jis dar mėgino švelninti situaciją, tačiau niekas nė girdėti nenorėjo. Tėvus, mane ir seserį Birutę suvarė į sunkvežimį. Ištekėjusi sesuo Ona turėjo kitą pavardę, tai jos nepaėmė. Brolis Antanas tada buvo pašauktas į kariuomenę, tai ir jo neišvežė, bet po metų vis tiek atsidūrė ten pat, kur ir mes“, – prisimena J. Sirvydis.

Neįmanoma žodžiais apsakyti to skausmo, kai, būdamas penkiolikos metų, netenki savo tėviškės ir gimtų namų, kai už nugaros lieka bendraklasiai, mokytojai – visa aplinka, alsavusi meile, šiluma ir troškimu kurti gyvenimą.

„Labai skaudėjo širdį, pirmą kartą taip graudžiau pravirkau. Tai labai sunkus, pilnas sielvarto atsisveikinimas su tuo, kas tau yra brangiausia gyvenime. Juk sovietai privertė tėvuką pasirašyti, kad, norėdami likti gyvi, iš Lietuvos esame ištremiami visam laikui. Tai nesuvokiama beprotybė. Žmogus, nepatyręs tremties, nepajutęs to skausmo, vargu, ar gali suprasti meilę ir ilgesį Tėvynei“, – priduria pašnekovas.    

Septynerių metų tremtis

Kelionė traukiniu, o paskui ir laivu baigėsi Tomsko srityje, Kuzurovo kaime. Tėvus ir Joną paliko šioje gyvenvietėje, o seserį Birutę išvežė dirbti miško darbų į Kuroliną, už 44 kilometrų esančią taigą.

Septynerių metų tremtis Sibire vaikiną grūdino fiziškai ir dvasiškai. Sapnai, kuriuose pasirodydavo gaivūs ir raminantys tėviškės vaizdai, tik dar labiau stiprino viltį apie kažkada pasibaigsiantį košmarą.

Kartą, čiuožinėjant ant ledo, vienas paauglys pavadino Joną fašistu. Lietuvis nesusivaldė ir gerokai šį apkūlė. Paauglio tėvas, Kuzurovo gyvenvietės komendantas, tremtinį iš Rokiškio krašto šiurkščiai nubaudė – už tokį sūnaus „paauklėjimą“ atskyrė nuo tėvų ir žiemos metu, spiginant apie 30 laipsnių šalčiui, vieną, nepažįstantį apylinkių, išvarė pėsčiomis į Kuroliną, kur už 44 kilometrų dirbo jo sesuo. Ir tai dar ne viskas – jaunam lietuviui buvo įsakyta nurodytą vietovę pasiekti iki ryto. Komendantas patikrino, kaip vykdoma jo žiauri užduotis – paryčiais raitas pasivijo J. Sirvydį jau Kurolino prieigose. 

Tremtyje penkiolikmečiui teko vežti malkas iš miško, pasikinkius į roges jautį, kirsti kvartalines, žymėti kirtavietes, genėti nuo rąstų šakas, kapoti kelmus, dirbti rąstų prikabinėtoju prie traktoriaus KT–12, plukdyti upe rąstus, kurie neretai susigrūsdavo. „Man dažnai tekdavo tas sangrūdas išjudinti, kad medžiai vėl ramiai plauktų. O tai būdavo galima padaryti bėgant ir šokinėjant per plaukiančius rąstus tarsi kokiam voveriukui.  Tekdavo dirbti po 18–20 valandų per parą, kad neatslūgtų vanduo, didžiuliai debesys musyčių ir uodų įkyriai lįsdavo po drabužiais, kur neįmanoma apsiginti. Nuo tų kraugerių sukandimo buvau taip ištinęs, kad mama mane vos pažino, – sako J. Sirvydis. – Viską iškentėjau ir išgyvenau, nes labai norėjau sugrįžti į Tėvynę.“ 

Nedraugiškas sutikimas

Troškimas vėl atsistoti ant Lietuvos žemės išsipildė 1958 metais. Net kelionė į gimtąjį kraštą pasirodė trumpesnė ir lengvesnė – iš džiaugsmo, rodės, širdis iššoks iš krūtinės. Kur pasukti? Ką daryti? Vidinis balsas šnibždėjo: tebelaukia išbėgiotas, išpuoselėtas kiemas, gimti namai, sodas, tie patys Barkiškio palaukės vėjai ir medžių ošimas.

Bet realybė pasirodė esanti kitokia. „Vargdamas ir kovodamas už išgyvenimą Sibire, neįsileidau į savo širdį pykčio, pagiežos net tada, kai būdavo labai sunku. Grįžęs į Lietuvą, į Tėviškę, pasijutau tarsi apiplėštas: mūsų namuose karaliavo kolūkio kontora. Prašėme leisti prisiglausti bent pirtyje, kuri, matėme, dar nebuvo sunaikinta. Neleido. Ačiū kaimynui Janulioniui, supratusiam mūsų padėtį ir priėmusiam gyventi. Laiko veltui negaišau – pradėjau dirbti tame pačiame kolūkyje, iš kurio jo kūrimosi pradžioje buvau ištremtas. Bet dar kojų neapšilęs, gal po kokių poros mėnesių, buvau paimtas į tarybinę kariuomenę trejiems metams...“, – tęsia pasakojimą herojus.

Nepasitikėjimo šešėlis    

Grįžęs į Lietuvą, J. Sirvydis mokėsi Kauno politechnikumo Automobilių remonto ir eksploatacijos fakulteto neakivaizdiniame skyriuje, dirbo Rokiškio autotransporto įmonėje vairuotoju, meistru, mechaniku. 1964 m. vedė ir paskui žmoną Jūratę, gavusią paskyrimą dirbti statomoje azotinių trąšų gamykloje, atvažiavo į Jonavą. Čia pasiliko visam laikui.

Abu sutuoktiniai studijavo Kauno politechnikos institute, Jonas dirbo azotinių trąšų gamykloje Transporto skyriaus mechaniku, kartais įmonėje užgaišdamas daugiau nei pusę paros. Jaunas darbuotojas ne tik jautė, bet ir savo kailiu patyrė atsakingų vadovų nepasitikėjimą dėl jo tremties. „Gerai prisimenu, kad manęs nenorėjo skirti oro skaidymo cecho mechaniku, motyvuojant tuo, kad galiu susprogdinti cechą ir visokių šunybių iškrėsti. Labai pergyvenau, norėjau spjauti į viską ir išeiti iš gamyklos...“, – nuoskaudą išsako buvęs įmonės vadovas.

Tačiau laikas viską sudėliojo į vietas. Jo erudicija, žinios, pareigingumas, gebėjimas bendrauti su žmonėmis, žingsneliai nuo žemiausio karjeros laiptelio atvedė į aukščiausias pareigas – „Achemos“ generalinio direktoriaus postą. Apie chemijos įmonei vadovavusį J. Sirvydį pavaldiniai atsiliepia tik teigiamai. Anot jų, niekada nebuvo baisu  pasibelsti į jo kabinetą ir pasitarti bet kokiu klausimu.  

„Jeigu vadovauji įmonei, turi gerbti ir mylėti darbuotojus. Antraip reikalai nejudės iš vietos.  Niekada nebuvau išdidus ir autokratas. Atvirai kalbant, man labai sunku priimti sprendimą ir nubausti žmogų“, – tokios nuostatos laikėsi pašnekovas, pats patyręs daugybę nuoskaudų ir pažeminimų, kuriuos atnešė sovietinis režimas.

Brangiausias kampelis

Garbės pilietį J. Sirvydį jonaviečiai žino kaip įvairių renginių mecenatą, jam dėkoja kultūros srities įstaigos, įvairių visuomeninių organizacijų nariai, individualūs asmenys. Antrą dešimtmetį J. Sirvydžiui patikimos Jonų respublikos prezidento pareigos rodo miesto gyventojų pagarbą šiam žmogui. Jam rūpi žmonių poilsis ir sveikata –  būtent J. Sirvydžio iniciatyva miestui padovanoti dviračių takai.

Pasak jubiliato, gyvenimas esąs puikus dalykas. Jo nuomone, nereikia pykti ant to, kas buvo negera. Buvo tai buvo, tokia mūsų istorija – keitėsi santvarkos, valdžios vairą savo rankose laikė įvairūs žmonės, kurie taip pat galbūt bijojo dėl savo likimo.  Po daugelio metų jis su šeima aplankė Kuroliną Tomsko srityje ir aprodė savo tremties vietas.  

„Nepykstu nė ant vieno. Gal taip turėjo pasielgti. O gyvenimas eina į priekį. Ar galima kaltinti žmones, kurie dabar gyvena mūsų namuose ar įsikūrė ant tėvų žemės Barkiškyje? Kuo jie kalti? Keičiasi santvarkos, keičiasi įstatymai. Ir visa mūsų sodybos aplinka pasikeitusi. Buvo skardinis stogas, balkonas, „gonkos“, dabar nieko nebelikę – tik gryčiutė su šiferiniu stogu vietoje skardos. Pats namas buvo apkaltas lentomis, turėjo gražias dažytas langines... Ošia tik milžiniškas ąžuolas, kurį pasodino sesuo Birutė. Jis ir primena mūsų šeimą, iš kurios tik aš vienas esu belikęs“, – samprotauja J. Sirvydis.

J. Sirvydis atviras: jam Lietuva – pats brangiausias kampelis, kuriame ošia tėviškės miškai, šildo kiekvieno akmens samanėlė, kur tauta nepamiršta lietuvių papročių.

„Prisiminkime dainą: „Ant plataus Europos kelio nepamirškim papročių,/ Lietuva – artojų žemė, žemė protėvių darbščių,/ Ant plataus Europos kelio nepamirškim papročių...“ Nieko iš Didžiosios Lietuvos ir mūsų lietuvių nebūtų likę per tuos audringus dešimtmečius, jei ne gebėjimas iš praeities pasimokyti, semtis kantrybės ir tolerancijos. Pagarba ilgaamžei senolių išminčiai, tradicijoms, vertybėms – štai mūsų pamatai, atlaikę tūkstantmečio uraganus, nuolat primenantys, kad tauta be istorijos – tauta be ateities. Būtent tautos ateitį ir kuria meilė Tėvynei, kurią įkūnija ne šūkiai, o kasdienė, galbūt ne visuomet pastebima veikla“, – sako rokiškėnas J. Sirvydis, tapęs mūsų kraštiečiu.

Ilgiausių metų jam.

Irena NAGULEVIČIENĖ

 

Atnaujinta Penktadienis, 12 March 2021 16:48
Web Analytics