Paskelbtas Laisvalaikis

Etnokultūros ženklai: šiapus ir anapus upės

Trečiadienis, 10 March 2021 00:03 Parašė 
V. Pacevičius (sėdi dešinėje) vokiečių karo nelaisvėje. V. Pacevičius (sėdi dešinėje) vokiečių karo nelaisvėje.

Kartą prisėdęs pagalvojau, kad memuarai – gana nepatikimas žanras. Kiekvienas juos rašantis tuos ar anuos laikus supranta savaip, per savo patyrimų, išgyvenimų prizmę. Tuo tarpu išryškinti objektyvų, nepriklausomą nuo asmeninio supratimo vaizdą turbūt neįmanoma. Vis dėlto rašyti apie praeitį verta: vienas po kito, žiūrėk, pasirodo memuarų romanai, literatūriniai dienoraščiai, net pokalbiai su savimi ar su savo sąžine (įdomus žanras).

Paėjėkime senuoju neasfaltuotu keliuku, vedančiu Žeimių krašte nuo Svolkenių į Strebeikius. Vos keli kilometrai, tačiau tas, kas neprisimena arba neužsirašo, niekada nežinos, kad dešinėje pusėje, palei miškelį, ilgus dešimtmečius stovėjo senojo tarpukario ūkininko Mykolo Jankūno sodybos atminimui pastatytas kryžius, kurį Žeimių sąjūdininkai paskutinę akimirką iškėlė už griovio, paslėpė medžių priedangoje, taip išgelbėdami jį nuo viską trypiančių melioracijos vikšrų. Tolėliau, tik kairėje, sodo apsuptyje stūksojo šio garbaus ūkininko namas, kurį, nukeltą nuo pamatų, patikėjo vienam arkliui, kad šis partemptų pastatą iš vieno kaimo į kitą. Vėliau šį nepaprastą techninį sprendimą senolis Mykolas kraštotyrininkams paaiškino kaip paprastą sumanymą, kuris prieš šimtmetį buvo ganėtinai populiarus.

Dar tolėliau, dešinėje, plytėjo keturių ar penkių trobų su ūkiniais pastatais Vasiluvkos kaimas. Čia gyveno šių eilučių autoriaus giminės, seneliai. Tai čia, šiaudinės pastogės kieme, pirmąsyk, gal 1955-aisiais ar kiek vėliau, suburzgė pirmas šiame krašte mėlynas ratinis traktorius „Belarus“, kurį vairavo ką tik amatų mokyklą baigęs dėdė Jonas, tai čia ant medžio viršūnės jaunimas buvo iškėlęs pirmojo ausinio radijo imtuvo anteną ir kaip stebuklą išgirdo Lietuvos radijo šaukinius, žinias, net koncertą.

Senelis pasakojo, kad kadaise, prie caro, jo senelis čia buvo nupirkęs žemės iš sentikio Vosyliaus, taip ir liko vietovė, pavadinta Vasiluvkos vardu. Beje, Lietuvoje, atrodo, gyvavo ne viena Vasiluvka, net mūsų rajone, tad tikėtina, kad tokiu būdu, nuo žmogaus vardo, gaudavo vardą ir vietovė. Šiuo metu mūsų Vasiluvką ženklina čia pat gyvenusio senelio pusbrolio Adomo, kolūkinių laikų girininko, vienintelis reliktas – senutėlis kaštonas, kurį kasmet norisi aplankyti, pakalbinti...

Atplaukia vaikystės įspūdžiai – iš tos nūnai mistinės Vasiluvkos, senelio Juozo „chatos“ – buvusios dūminės pirkios, kur teko karstytis po medžius, šieno prėslus, landžioti su pusseserimis ir pusbroliais po avietynus ir šabakštynus, vaikščioti su vyrais į sodo gale karščiu tvoskiančią pirtelę. Čia mes, 5 - 6  metų vaikai, susikibę rankomis, eidavome ratelį, dainuodami „Kola vesola, niema pana v domu, a jak pan pšyjedzi, všystkie dzieci uciekajon...“ Tai kažkas panašaus į „Jurgeli meistreli“. O pirmoji maldelė, kurios mokė mus močiutė Veronika, pamenu, buvo tokia: „Anieliu, stružu muj, pšy mnie zavše stuj, vedniu, viečur, rankiem, vnocy bondzj mnie zavše pšy pumocy“.Ją sukalbėję, vakarais nerdavome į pašildyus patalus ir daugiau neprašydavome jokių pasakų. Senelis, pamenu, klėties kampe laikė dar iš savo tėvo paveldėtą medinę žagrę (lenk. socha), menančią baudžiavos laikus.

Sekmadieniais, užrakinę didele spyna savo namus, stovėjusius tarp Vasiluvkos ir Strebeikių, išsiruošdavome arba pas mamos tetą, gyvenusią gražiame mediniame dvare Normainėliuose, arba pas mamos seserį, gyvenusią jų šeimos suręstoje nedidelėje trobelėje Svolkenių kaime. Čia prisirikdavome nepaprasto skonio ir aromato alyvinių obuolių, pasiklausydavome pusbrolio virkdomo akordeono ritmų. Neretai mus nuvesdavo ir į iš tolo raudonais bokštais šviečiančią Žeimių bažnyčią, o per Šv. Onos atlaidus pereidavome senutėliu mediniu tiltu ir ilgu miško keleliu patraukdavome į Kėdainių pusėje priglūdusius Juciūnus. Ten, kapinėse, prie pat koplytėlės, amžino poilsio atgulę mamos tėvai Vladas ir Konstancija Pacevičiai – kiti mano seneliai, kurie džiovos pakirsti, mirė nesulaukę senatvės, o aš juos temačiau keliose gelstelėjusiose nuotraukose. Senelis, kaip pasakojo, Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavęs caro armijoje ir dalyvavęs devyniose mūšiuose su vokiečiais. Tuose mūšiuose nė karto neiššovė į žmogų, bet pačiam nepasisekė, pateko į nelaisvę. Vokietijoje aštuonis mėnesius vargo belaisvių stovykloje, po to dar ketverius metus tarnavo vietos ūkininkams. Grįžo namo palaužta sveikata, matyt, jau pakąstas tuberkuliozės.

Neplatus, šiandien gerokai patiesintas keliukas iš Strebeikių į Žeimius suko pro jau anuomet sukrypusio Burnių dvaro trobesius. Čia 1961 – 63 m. apsigyveno mūsų šeima, vėliau, tėvui gavus leidimą nugriauti pastatą, geresnius rąstus panaudojome savo namo Mimalių kolūkinėje gyvenvietėje statybai. Prisimenu nuokalnėje plytėjusį tvenkinį, netoliese šniokščiantį ąžuolyną, kuriame nestigo baravykų, dabar nieko panašaus nėra, viskas ištiesinta, sulyginta, „sukultūrinta“ iki pat per mišką išrausto griovio, kurio vietoje Lankesos link ribuliavo Garanklės upeliukas, į kurį užklysdavo net neršiančios lydekaitės. Nebelikę ir kito dešiniojo Lankesos intako – Žvarulio, per kurį vienu metu buvo sumeistrautas net lieptas, kad vaikai, Lankesai patvinus, galėtų pasiekti mokyklą. Tolėliau, keliukui šoktelėjus pro aukštą laukinę kriaušę, savo senose pirkiose, matyt, anksčiau priklausiusiose Michnevičių dvarui, gyveno gausios Pancerių, Usevičių, Strumilų, Meškauskų, Fricų šeimos, dar už gero kilometro, perėjus Lankesos kairėn pusėn, plytėjo Vygių kaimas, buvusios dvarininko Vaškevičiaus valdos, kurių gyventojų daugumą sudarė rusai sentikiai. Šeštadieniais čia ypač graudžiai pravirkdavo armonika, kviesdama į gegužinę jaunimą, jai atitardavo paupio žilvičiuose nutūpusios lakštingalos. Niekas nekurstydavo jokio priešiškumo kitatikiams ar kažkokio „nacionalinio klausimo“, ne vieną dainą čia traukdavo trimis kalbomis – lietuviškai, lenkiškai, rusiškai. Kartais vieni kitus pašiepdavo: tas, girdi, mužikėlis, gal net nekultūringai pasielgęs chamas, o tas tai jau šlėkta, matyt, bajorų palikuonis. Tačiau tos pašaipos netrukus išblėsdavo, juk nevalia vaidytis, nuodėmė...

Kartais jaunimas rinkdavosi ir šiapus Strebeikių, netoli Rozenbergų didingos sodybos ošiančio ąžuolyno. Čia kūrendavo laužus ir šokdavo pagal apylinkėse garsėjusio „pupų dėdės“, mūsų muzikanto Petro Stanevičiaus, armonikos garsus. Šiandien, po gero pusamžio, tie vakarai su laužais, polkomis ir naktigonėmis - nelyg švelnios nostalgijos ir šypseną keliančios ironijos sapnas. Sapnas, kurį turbūt irgi galima vadinti etnokultūra...

Marius Glinskas

Nuotrauka iš autoriaus asmeninio albumo

logo srtrf

Atnaujinta Antradienis, 09 March 2021 16:26
Web Analytics