Paskelbtas Miesto naujienos

Virusas sutrikdė švietimo bendruomenės gyvenimo ritmą

Trečiadienis, 03 March 2021 08:28 Parašė 

Koronaviruso pandemija, privertusi pereiti prie nuotolinio mokymo, sutrikdė mokytojų, moksleivių ir jų tėvų įprastą gyvenimo ritmą. Apie situaciją Jonavos rajono ugdymo įstaigose šiuo sudėtingu laikotarpiu kalbamės su Savivaldybės mero pavaduotoja Birute Gailiene.

  Pakalbėkime apie pedagogų bendruomenę. Ar visos ugdymo įstaigos turi vadovus? Ar netrūksta specialistų?

– Turiu pastebėti, kad anksčiau vadovų stokos problema buvo didelė ir ją aiškiai jutome, tačiau pernai, Lietuvos savivaldybių asociacijos dėka supaprastinus atrankos tvarką, reikalai pasistūmėjo į teigiamą pusę. Kol kas nuolatinio vadovo neturi Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras bei Švietimo pagalbos tarnyba, jau įvyko konkursas, tad lopšelis-darželis „Pakalnutė“ turės pastovią direktorę. Ką tik įvyko Žeimių mokyklos-daugiafunkcio centro ir Raimundo Samulevičiaus progimnazijos vadovų konkursai. Šioms įstaigoms ir toliau vadovaus konkursus laimėję dabartiniai vadovai. Šiemet, gruodį, baigsis keturių įstaigų vadovų kadencijos, todėl bus skelbiami nauji konkursai. Turi įvykti konkursas Senamiesčio gimnazijos direktoriaus pareigoms užimti – laukiame jo datos. 

Beje, savivaldybė ir pati investuoja į potencialių vadovų rengimą – šiuo metu finansuojame keturių pedagogių švietimo lyderystės magistro studijas ISM universitete.

Specialistų trūkumas labiausiai juntamas švietimo pagalbos segmente – trūksta logopedų, psichologų, specialiųjų pedagogų. Vaikų, kuriems reikalinga tokių specialistų pagalba, tik daugėja, o šios profesijos atstovų, deja, ne. Tad tai – iššūkis. Mokyklos suformuoja pedagogų komandas, tačiau reikia pastebėti, kad jaunų mokytojų gausa nedžiugina, tad bendruomenė natūraliai sensta. Buvo tokių pedagogų, kuriuos karantinas ir nuotolinis mokymas paskatino išeiti iš darbo ir pakeisti veiklos kryptį.

– Ar buvo koronavirusu susirgusių pedagogų, moksleivių?

– Virusas neaplenkė švietimo bendruomenės, teko ir įstaigas ar atskiras klases uždaryti dėl koronaviruso židinio. Sirgo ir mokytojai, ir personalas, ir moksleiviai – būta visko. Tačiau įstaigos žaibiškai reaguodavo į situaciją, kad viruso plitimas būtų „užkardytas“. Šioje vietoje norisi pasidžiaugti vadovais, kurie nekėlė panikos, o ėmėsi lyderystės pažabojant viruso plitimą įstaigose.

COVID-19 palietė vaikų darželių bendruomenes, kuriam laikui ugdymo procesą teko stabdyti „Žilvičio“,  „Saulutės“ darželiuose, kitų įstaigų grupėse (tiek mieste, tiek kaime) įvesti infekcijos plitimą ribojantį režimą –  uždaryti kelias grupes, kur buvo fiksuojami susirgimų atvejai, nestabdant visos įstaigos veiklos. Darželius rekomenduojama lankyti vaikams, kurių tėveliai neturi galimybės dirbti nuotoliniu būdu. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogai, personalas pasiskiepijo, džiugina jų supratingumas. Be vakcinos liko tie, kurie jau turi antikūnų arba turi kitokių medicininių priežasčių. Susitelkę darželių kolektyvai puikiai susidorojo su iškilusiais sunkumais.

– Kaip sekasi mokyti ir mokytis nuotoliniu būdu?

– Jonavos rajone, kaip ir visur kitur Lietuvoje, pamokos vyksta nuotoliniu būdu. Į mokyklas ateina tik tie moksleiviai, kuriems mokytis namuose yra sudėtinga dėl įvairių priežasčių. Priklausomai nuo mokyklos, tokių moksleivių skaičius įstaigoje svyruoja nuo 2 iki 30. Gausesnis vaikų skaičius susirenka ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Nors ir labai norėtume sakyti, kad nuotolinis mokymas sekasi puikiai, turime būti realistai ir pripažinti, kad vis dėlto nemažai moksleivių motyvaciją mokytis praranda, užsitęsęs karantinas neabejotinai padarys įtaką mokymosi rezultatams, žinių bagažui. Sulaukėme nemalonios žinios, kad karantinas pratęstas iki kovo pabaigos. Manau, Vyriausybė jokių atlaisvinimų nenumatys sąmoningai iki pat Atvelykio, balandžio vidurio. Žinoma, galiu tik spėlioti, tačiau ir be didelių mokslinių studijų aišku, kad mokiniams nuotolinis mokymasis padarė ir dar padarys nemažą įtaką, kuri nebūtinai bus teigiama. Taip, daliai moksleivių tokia ugdymosi forma net ir naudingesnė nei kontaktinis mokymasis  – čia priklauso nuo charakterio, gebėjimo susikaupti. Vaikai tikrai labai skirtingi. Nerimą kelia ir vaikų fizinis aktyvumas – dėl karantino ribojimų sudėtinga jį užtikrinti, tad pasekmių jaunajai kartai bus. Visa tai atsilieps ir socialinių įgūdžių, bendravimo, bendradarbiavimo formavimui. Kuo ilgiau visa tai tęsis, tuo rimtesnės pasekmės bus. Pagalvokime apie dabartinius pirmokus – jie net neturėjo galimybės suprasti, kas yra įprasta mokymosi aplinka.

Grįžti prie kontaktinio mokymosi galėsime tada, kai leis Vyriausybė. Laukiame to kaip išganymo. Visi norime kuo greičiau gyventi įprastu ritmu.

– Kaip manote, kokį krūvį patiria pedagogai, vedantys pamokas per atstumą?

– Manau, kad pedagogų krūvis tikrai didelis. Dirbti klasėje yra viena, per kompiuterio ekraną – visai kas kita. Čia reikia ir kūrybiškumo, ir įgūdžių, lengva nėra. Antra vertus, didžioji dalis įstaigų sėkmingai įsidiegė skaitmeninius nuotolinio ugdymo įrankius, kurie darbą palengvina. Tačiau krūvis – didelis. Aišku, dabar jau tai tapo rutina, kasdienybe, tik ta kasdienybė nėra paprasta.

– Kaip mokytojai reaguoja į skiepijimąsi? Ar jie jau paskiepyti? 

– Šiuo metu susirgimų įstaigose, kuriose vyksta kontaktinis ugdymas, nenustatyta. Gal taip yra dėl to, kad nemažai ikimokyklinių įstaigų (darželių) personalo jau persirgo. Be to, švietimo bendruomenė skiepijasi, kas, mano supratimu, taip pat mažina viruso „įsisukimo“ į įstaigą galimybę. Žinoma, reikia pasakyti, kad vis dėlto iki šiol paskiepyti ne visi – 325 ugdymo įstaigų darbuotojai, skiepo atsisakė 125, iš viso greitaisiais testais ištestuota 712 švietimo įstaigų darbuotojų. Iš šio skaičiaus likę 262 dar bus skiepijami – kai kurie jų yra sirgę ir tebeturi antikūnų, kiti kol kas negali pasiskiepyti dėl kitokių priežasčių. Mane asmeniškai jaudina tai, kad dalis žmonių iš švietimo įstaigų kolektyvų skiepytis atsisako. Prievartos šioje vietoje, žinoma, nėra. Manau, kad įtaką tokiam sprendimui padarė komunikacijos nesklandumai arba, tiksliau, aiškios komunikacijos nebuvimas. Viena iš vakcinų, AstraZeneca, buvo „apauginta“ gandais, o tai tikrai nekėlė pasitikėjimo. Todėl žmonių pozicija iš dalies suprantama. Antra vertus, tikiuosi, kad atsisakę skiepo pedagogai savo nuomonę dar pakeis. Juk visa tai – dėl mūsų pačių saugumo.

– Gyvenimas vietoje nestovi. Ar švietimo tinklui nereikia pokyčių?

– Kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir švietime yra ir dėl ko pasidžiaugti, ir dėl ko nuliūsti. Mūsų rajono moksleivių pasiekimai yra gana geri, o kokią įtaką tam padarys nuotolinis mokymas, dar matysime. Išugdome ir šimtukininkų, ir nacionalinių olimpiadų prizininkų. Pedagogų bendruomenė linkusi kelti savo kvalifikaciją, tobulintis, nebijo naujovių. Turbūt nebus per drąsu pasakyti, kad visos įstaigos yra prisitaikiusios vykdyti nuotolinį ugdymą, tiek įstaigų, tiek Savivaldybės resursais nuolat vyksta kompiuterinės infrastruktūros atnaujinimas, moksleiviai, kurie turėjo tokį poreikį, taip pat aprūpinami reikalingomis priemonėmis. 

Nelieka nuošalyje ir specialiųjų poreikių vaikai – juos stengiamasi integruoti į ugdymo procesą, klasių, grupių kolektyvus. Jei prieš 20 metų tai būdavo iššūkis arba vaikas nukreipiamas į specialiąją mokyklą, dabar tai – įprastos kasdienybės dalis, šie vaikai ugdomi drauge su kitais.

Ir toliau renovuojamos mokyklos, atnaujinama jų aplinka, sporto aikštynai. Visa tai labai džiugina.

Apskritai, manau, kad švietimas mūsų rajone yra telkianti sritis, vienijanti mokytojus, moksleivius, tėvus, įtraukianti vietos bendruomenę. Ir ji jau seniai „išaugo“ iš standartinio švietimo apibrėžimo rūbo, šiandien ji apima, įtraukia nemažai ir kitų sričių, tokių, kaip kultūra, socialinė integracija, visuomeniškumas ir panašiai.

Antra vertus, kaip ir likusioje Lietuvoje, moksleivių skaičius nedidėja. Jų „nutekėjimas“ skaudžiai juntamas kaimo mokyklose. Netrukus rajono Taryboje turėsime tvirtinti rajono bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2021–2025 metų bendrąjį planą. Pokyčių bus. Ir tikrai ne visi jie patiks tiek švietimo, tiek vietos bendruomenėms. Vis dėlto turime aiškiai pasakyti sau, koks mūsų tikslas. O esminis tikslas, mano supratimu, turi būti ugdymo kokybė ir jos prieinamumas.    Taupomi finansiniai ištekliai, kita turėtų būti antrame plane. Pirmiausia – mokinys, vaikas, jam teikiamų švietimo paslaugų efektyvumas. Plačiau apie švietimo tinklo pertvarką kol kas nenorėčiau kalbėti, kad nekiltų išankstinių aistrų, tačiau, kai bus paruoštas ir komitetų svarstymui teikiamas sprendimo projektas, mielai pakomentuosiu plačiau – tuo klausimu dirbusi darbo grupė, kuriai teko vadovauti, daug laiko ir dėmesio skyrė situacijos analizei, diskusijoms su įstaigų vadovais. Užbėgdama už akių, noriu pasakyti, kad nuo šio rugsėjo tikrai nesiūlome uždaryti kurios nors kaimo mokyklos.

– Ko dar tektų imtis, jeigu koronavirusas vėl „atsigautų“?

– Mano manymu, tas virusas niekur nedings ir turim su tuo susitaikyti. Tad jis nei „apmirs“, nei „atsigaus“ – tiesiog bus šalia. Jį galima bendromis jėgomis suvaldyti, kontroliuoti. Virusų pasaulyje tikrai galybė, niekur jie neišnyksta, ir COVID-19 jokia  išimtis. Manau, masinė vakcinacija situaciją tikrai turėtų keisti į gera. Tos karantino sąlygos, kuriomis mes gyvename, turi būti protingai pamatuotos, nes dabar jau aiškiai juntamas žmonių psichologinis nuovargis, kurio fone – ekonominiai sunkumai, nestabilumo baimė. Kiek ilgai taip gyvensime?

Kalbėjosi Irena BŪTĖNAITĖ