Paskelbtas Laisvalaikis

Etnokultūros pėdsakais: atradimai, praradimai, prisiminimai

Trečiadienis, 03 March 2021 08:27 Parašė 

Sunkėjant metų naštai, vis dažniau mintimis grįžtame į savo vaikystę, dar kartą prisimename, rodos, užkalbiname tuos, su kuriais jau nebesusitiksi. Prisiminimai – it tolyn pievomis nusidriekusių voratinklių siūlai, nublizginantys magiškus praeities ir dabarties raštus. Tos slaptingos pamiškės, neaprėpiamos, melioracijos dar nesudarkytos  palaukės, nuošalių sodybų šuliniai su smėliu nubarstytais takais jų link, pakelėse parimę neįmantrūs kryžiai, statyti nežinia kam ir nežinia kada, vaiko vaizduotėje kūrė slaptingą, realiai dar nesuvokiamą erdvę, kurią galima buvo pagražinti, interpretuoti ar įkūnyti į visiškai čia svetimą, prisiskaitytų knygų, keistų pasakojimų prisodrintą pasaulį.

Mūsų nedideli kaimai, pabirę tarp Jonavos ir Kėdainių, nuo senovės buvo persunkti eklektiškos liaudies kultūros, savotiškų papročių, kuriuos lydėjo maišyta lenkų – gudų šneka, vietinės užstalės dainos, gražiai skambantys, bet ne visiems suprantami lenkiškų maldaknygių tekstai, bažnyčiose lotynų kalba vykusios liturginės apeigos. Atrodo, pokario metais abipus Lankesos, kairiojo Obelies intako, Svolkenių, Burnių, Vasiluvkos, Strebeikių, Vygių kaimeliuose vyravo net išskirtinis gyvenimo būdas, paženklintas kolūkinės santvarkos primetamų „tradicijų“, keliomis kalbomis ir keliais tikėjimais maišyto bendravimo. Graži ir tyli tos etnokultūros liudininkė buvo Lankesos upelė, anuomet tikra upė su mediniais tiltais, kriokliais ir brastomis, topoliais ir žilvičiais, giliomis maudynių vietomis ir svaiginančiu pievų kvapu. Mes, senieji strebeikiečiai, žeimiškiai, nūnai neturėtume per daug apgailestauti, kad nesame „grynakraujai“ aukštaičiai, mat be vargo paskaitome rusišką ar lenkišką laikraštį, knygą, pabendraujame su atvykėliais iš Lenkijos, nors išties nesmagu, kai kartais lietuvaičių draugijoje nemoki tik jiems žinomos liaudies dainos, neteisingai sukirčiuoji žodį.

Pirmas prisiminimas apie mokyklą išlikęs dar iš 1957- ųjų vasaros. Vieną dieną su tėvu patraukėme į už gero puskilometrio stūksojusį Strebeikių dvarą – buvusius architekto Vaclovo Michnevičiaus namus, kuriuose, berods, jau nuo 1946 metų veikė pradinė mokykla.  Įdomi ir paslaptinga ji buvo: dideliame kambaryje su visomis keturių klasių eilėmis stovėjo aukšta baltakoklė malkomis kūrenama krosnis, verandos grindys švietė mėlynais ornamentais išdekoruotomis plytelėmis, aplink šniokštė vešlūs klevai, liepos. Tėvas, anuomet buvęs kelių kaimų seniūnu, kaip pasakojo, nemažai prisidėjo prie šios mokyklos steigimo, pasikvietė kvalifikuotą mokytoją, padėjo su vietos žmonėmis tvarkyti aplinką. O man, įsivaizduokite, pirmąsyk išvydusiam suolus su atverčiamomis lentelėmis, leido tokiame suole net pasėdėti. „Pratinkis, greit būsi mokinys“,- pasakė.

Rugsėjo pirmosios rytą tėvas paėmė mane už rankos ir siauru kaimo keliuku nuvedė į Strebeikius. Nešėme naują portfelį, kuriame puikavosi A. Čiplio ir S. Pupeikio elementorius „Saulutė“, aritmetikos knyga, keli sąsiuviniai, rašalo buteliukas, penalas su plunksnakočiu. Iki šios neramiai lauktos dienos teko gerokai pamankštinti liežuvį mokantis lietuviškų žodžių. Būdavo, įsliuogęs į tėvo lovą, klausinėdavau, kaip lietuviškai reikės pasakyti „stalas“, „kėdė“, „knyga“, „medis“ ar mandagiai pasisveikinti. Kaime laisvai ir gražiai lietuviškai šnekėjo tik vienas mūsų mokytojas – Ipolitas Rimkevičius, kurio mokinukai, perėję į Žeimių vidurinės penktą klasę, nuolat buvo giriami už gerą paruošimą. Dvikalbėje aplinkoje, aišku, nestigo ir linksmų kuriozų. Kaip pasakojo beveik dešimtmečiu už mane vyresnis brolis Edvardas, kartą mokytojas lentoje užrašė žaidimo „Bobutės oželis“ pavadinimą ir liepė vaikams perskaityti. Brolis paskubėjo pakelti ranką. „Na, Dombrovickai, skaityk“,- paragino mokytojas. Vaikas atsistojo ir ėmė švebeldžiuoti: „Bo – bu – bo – bu – butelys“. Nieko keisto, kad „perskaitė“ su galūne „ys“. Kaip išties reikia rašyti ir kirčiuoti tą žodį (kaip ir „sandėlis“), aš sužinojau daug vėliau, studijų metais. Juk ir daugelis lietuvaičių šiuos žodžius iškraipo, o ką jau ten mes, „žargonai“...

Per fizinio lavinimo pamokas, pamenu, visi išeidavo į kiemą ir žaisdavo „tinklą ir žuvis“ arba kvadratą. Kieme augo aukšta drūtakamienė pušis, matyt, dar senųjų dvaro savininkų sodinta, tad mokytojo iniciatyva čia buvo įrengtos sūpynės, šalia fiziniams pratimams pastatytas „turnikas“ su geležiniu skersiniu.  Vikresni berniukai ant jo, žiūrėk, pakybodavo galva žemyn, išriesdavo „mešką“, o man, ketvirtokui, kartą teko net skaudžiai nukristi. Laimei, klasės draugas Kazys, tas buvęs „amžinas“ suolo draugas, pakėlė nuo žemės, nuvedė atsisėsti, atnešė vandens...

Gaila, vėliau kaimus nusiaubęs kolūkinis žemės naudmenų didinimo vajus nepagailėjo ne tik mūsų mokyklos – įdomios architektūros medinio dvaro, bet ir drūtakamienės pušies. Sename sąsiuvinyje teliko eilėraštis „Pirmoji raidė“, kuriame paminėjau šią pušį....

Šaltesnėmis rudens ar žiemos dienomis spragsėdavo aukšta koklinė krosnis, mokytojas, šildydamas nugarą, stovėjo prie jos ir pasakojo vaikams įvairius istorinius siužetus. Istorijos žinių pamoka, matyt, buvo mokytojo „arkliukas“, nes vaikams jis pasiūlydavo ir šiokią tokią relaksaciją: atsipalaiduoti, ištiesti nugaras suoluose ir net kiek pasvajoti. Įsimintinos būdavo ir muzikos pamokos. Nuvesdavo visus į kambarį, kuriame stovėjo senutėlis, architekto V. Michnevičiaus laikų pianinas, ir skambindavo kokią nors liaudies dainą. Dažniausiai Jovaro žodžiais parašytą „Ko liūdi, berželi“. Mums reikėdavę įvairiais balsais pritarti, pajusti aukštas ir žemas gaidas. Valgyklos mokykloje tais laikais nebuvo (nešiodavome iš namų sumuštinius), tačiau krautuvėlė veikė. Erdvaus pastato koridoriuje buvo sumontuota sekcija, kurioje tilpdavo iš miesto atvežtų sąsiuvinių, rašalo buteliukų, pieštukų ir net saldainių. Pardavėjas – pats mokytojas. Pamenu, vienas saldainis su vaisių marmeladu kainuodavo penkias kapeikas.

Ketvirtoje klasėje iš “lituanisto“ pasidariau „matematikas“, Kaziukas jau skaitė I. Turgenevo „Medžiotojo užrašus“ ir toliau buvo nepralenkiamas dailyraščio pamokose, o neseniai į mūsų kraštus atkeliavusiai rusaitei Zinutei Mackevičiūtei, aišku, ypač sekėsi rusų kalba. Nieko keisto, kad vėliau ji tapo rusų kalbos mokytoja ir dirbo ja iki pensijos. Tokie mes, trys geri mokinukai ir stropūs pionieriai, 1961-ųjų pavasarį buvome perkelti į Žeimių vidurinės mokyklos penktąją klasę.

Tą vasarą mano gyvenime, atrodo, įvyko kažkas lemtinga. Žeimių mokykloje buvo organizuotas pionierių vasaros klubas, ir mes, trys ketvirtokai iš nutolusių Strebeikių buvome pakviesti į dailiojo skaitymo konkursą. Vedini savo antros mokytojos Anelės Kavaliauskaitės (I. Rimkevičius kiek netikėtai buvo išrinktas „Gintaro“ kolūkio pirmininku), miško keliuku basi ėjome per pakelės sodybas, Aklių kaimą, džiaugėmės nauju maršrutu į būsimą mokyklą. Nepamenu tiksliai, ką tame konkurse skaičiau, berods, ištrauką iš P. Cvirkos apsakymo „Lakštingala“, bet, matyt, kažkuo įtikau savo būsimai lietuvių kalbos mokytojai A. Tervydaitei. Už trečiąją vietą ši man įteikė albumėlį „Dla stichov“ („Eilėraščiams“), kuris po kelerių metų išties prisipildė mano pirmais kūrinėliais. Tą albumėlį tebesaugau kaip brangią relikviją, o mokytoja vėliau, aukštesnėse klasėse, vežiojo mane į respublikinius literatų konkursus, buvo pirmoji mano literatūrinio akiračio „trenerė“. 1967-aisiais į Žeimių vidurinę atvykusi lituanistė Birutė Ilgūnienė, kuri tapo mūsų, vienuoliktokų, auklėtoja, klasėje jau rado ne vieną mokinį su beužsimezgančiomis humanitarinėmis ambicijomis.

Marius Glinskas

Nuotrauka iš autoriaus asmeninio albumo

logo srtrf

Web Analytics