Seni jonaviečiai turbūt dar pamena vaistinę šalia bažnyčios, dabar jau neegzistuojančiame antrajame vienuolyno pastate. Šiuo metu ten mašinų stovėjimo aikštelė. Pastatas buvo nuomojamas įvairiai prekybai. Viena patalpa priklausė ,,Pirmajai Jonavos vaistinei“. Jos bendrasavininkiai buvo Kaganas ir Kogenas. Kogenas gyveno Kaune ir visus verslo reikalus buvo patikėjęs jonaviečiui Chaimui Kaganui, kuris vertėsi ne vien provizoriaus praktika, bet aktyviai veikė ir savivaldos srityje. Jis 1931 ir 1934 m. buvo išrinktas į miesto tarybą. Pats vaistininkas gimęs ne Jonavoje, bet, atvykęs čia su šeima, pamilo šį miestą ir pasiliko čia gyventi.
Chaimas Kaganas gimė 1878 m. (skirtingose anketose nurodo 1887 m.) Panevėžio mieste, smulkių prekybininkų šeimoje. 1887 m. mirus tėvui Jackeliui, mama Reizil liko su penkiais mažamečiais vaikais. Chaimas Panevėžyje baigė dviklasę žydų-rusų mokyklą, bet toliau mama negalėjo jo leisti į mokslus todėl jaunuolį pasikvietė giminaitis į Polocką. Ten 1897-1899m. teko dirbti ,,Bereino vaistinėje“ už 3 rublius per mėnesį. Tokia alga buvo visai nebloga mokiniui, kuris priedo gavo ir pilną išlaikymą. Be to, giminaičiams padedant ir vedamas didelio noro mokytis, vaikinas savarankiškai pasiruošė ir, atvykęs į Šiaulių berniukų gimnaziją, išlaikė egzaminus. Kokiu būdu jam teko mokytis Šiauliuose, vaistininkas nė vienoje iš surastų anketų nenurodo, nes toliau rašo, jog giminaitis pasitobulinti jį išsiunčia į Pinską, kur metus dirba ,,Toniso vaistinėje“. Čia,kaip turinčiam patirties, buvo mokama 12-15 rublių mėnesinė alga ir suteiktos galimybės baigti provizoriaus padėjėjo kursus. Netrukus Chaimas gavo pasiūlymą atvykti į Charkovą, kur darbavosi ,,Vaiteševskio vaistinėje“.
Gavęs praktikos, išvyksta keturiems metams į Turkestano atokesnę vietovę, kur buvo galima daugiau užsidirbti. Susitaupęs pinigų, sugrįžta į Charkovą ir pradeda mokytis universitete (kažkodėl, dirbdamas Jonavos savivaldoje, jis anketoje rašo, jog baigė 4 gimnazijos klases, o apie universitetą neužsimena, nors kitose anketose jis teigia, jog baigė šią mokslo įstaigą. )
Šiame mieste jis veda Dašą -Dvorą Eizenhtat, su kuria įsigyja nuosavą vaistinę. Daša greičiausiai irgi studijavo tame mieste, nes vėliau ji Jonavoje ne tik farmacininkės praktika vertėsi, bet turėjo ir dantistės kabinetą. 1910 m. jauna šeima, kurioje jau augo dvi dukreles Roza ir Elena, nusprendė persikelti į Lietuvą. Netoli Panevežio, Pumpėnų mietelyje, nusiperka vaistinę, po kurio laiko savo verslą perkelia į Luokę. Čia juos užklumpa Pirmasis pasaulinis karas, bet provizorių šeimai pavyko išvengti deportacijos ir visą karo laikotarpį dirbo Lietuvoje. Tuo tarpu gimė dar du vaikai - sūnus Ilja ir dukra Anna.
Po karo šeima viską pardavė ir apsigyveno Jonavoje, kur įsteigia su bendrasavininkiu Kogenu ,,Pirmąja Jonavos vaistinę“ Vilniaus gatvėje 31, senojo vienuolyno pastate. Vaistinės mieste buvo ir cariniu laikotarpiu, bet po karo kūrėsi naujos, tad jai buvo suteiktas toks pavadinimas. Žinoma, jog 1922 m. atidaryta ir antroji vaistinė, kurios savininkas buvo Tadas Sadauskas, vėliau savininkai keitėsi, ši priklausė Nasvyčiams, bet bendrasavininkė buvo ir Chaimo žmona Daša, kuri čia miestelėnams taisė dantis. Be šių dviejų vaistinių, mieste buvo ir keletas smulkesnių vaistinių, šios turėjo gan solidžius pavadinimus ir buvo pagrindinės šios srities įstaigos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui šeima nusprendė niekur nesitraukti. Nors girdėjo gandus apie tykantį pavojų iš Lenkijos žydų, kurių vis daugiau užklysdavo i miestą, bet prisimindami pirmojo karo patirtį, jonaviečiai manė, jog ir šį kartą, dirbant savo darbą, pavyks sulaukti karo pabaigos. Juk jie - vaistininkai, nieko blogo niekam nepadarė, o vaistų reikia kiekvienai kariaujančiai pusei. Pasilikusieji mieste daugelis mokėjo rusų kalbą, nes pirmojo karo deportacijos metu nemažai teko praleisti toje šalyje, o vokiečius laikė kultūringa tauta, kuri tikrai nelies nepolitiškų paprastų darbininkų. Kas gi tada prekiaus kromeliuose ar pasirūpins, kad aplinkinių ūkininkų produkcija atkeliautų į miesto turgų, kas taisys batus ar sius miestelėnams. Taip buvo nuo miesto pradžios, kai Marijona Zabielaitė Kosakovskienė gavo privilegiją 1750 m. kurti šį miestą, o jos sūnus vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis pasikvietė žydus puoselėti čia įvairius amatus.
Deja, 1941 m. vokiečiams užėmus miestą buvo įsteigtas laikinas getas dabartinėje Panerių gatvėje, buvusio dvaro teritorijoje. Kad mažiau žydai slapstytųsi, valdžia išleido pranešimą, jog visi atvykę bus siunčiami į darbus Liublino kasyklose, kur gaus gyvenamąjį plotą visai šeimai ir atlyginimą. Pirmiausia atrinko stipriausius vyrus, kurie turėjo nuvykę įsikurti tame mieste, o paskui jiems pažadėta, jog bus atvežti ir likusieji šeimos nariai. Išvykstantieji pasiimdavo lagaminėlį su būtiniausiais daiktais, apsirengdavo geriausius rūbus, artimieji įduodavo jiems pinigų, kad kuo geriau įsikurtų ir lauktų atvykstančiųjų. Likusieji gete nieko neįtarė ir laukė, kada ateis eilė ir jie galės išvykti. Tiesa, pasklido kalbos, jog išvykusieji gali būti nužudyti, daugelis tomis paskalomis netikėjo ir manė, jog tai tik pavydžių žmonių kalbos. Net ir vaistinė su kitomis įstaigomis kurį laiką greičiausiai dirbo, nes Chaimo šeima buvo suimta paskutiniu metu, kai gete buvo likę vaikai, moterys ir seneliai. Budeliai buvo gerai apgalvoję, kad mažiau kiltų panikos, paskutinėje grupėje paliko visų gerbiamą vaistininką ir rabiną Nachumą Ginzburgą. Juk ir besitraukdami Kanovičiai norėjo su savimi pasiimti senąją Rochą, bet ši griežtai pareiškė: jei mieste lieka rabinas, tai ir ji liks. Kas, anot jos, eis ir prižiūrės sinagogas, jei visi žydai pabėgs.
Deja, visų kelionė baigėsi čia pat, už miesto. Girelėje, kur kiek anksčiau atgulė ir jų giminaičiai, išlydėti į Liubliną. Pagal Jad Vašem archyvines anketas žinoma, jog buvo nužudyta 10 asmenų su Kagano pavarde, tai ne tik vaistininko šeima, bet ir kiti giminaičiai, tarp kurių ir dailininko Kagano Alterio-Dovydo artimieji. Tai tik dar vienos šeimos likimas, menantis skaudžią praeitį mūsų mieste.
Artūras Narkevičius, kraštotyrininkas
