Paskelbtas Aktualijos

Kiekvienas turime jausti atsakomybę prieš tautą, jos dabartį ir ateitį

Trečiadienis, 17 February 2021 11:40 Parašė 

Kasmet Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, jonaviečiai minėdavo įvairiomis formomis – rinkdavosi į tam tikras erdves, klausydavosi meninių kolektyvų koncertų, politikų sakomų sveikinimų. Šiemet tapome koronaviruso pandemijos įkaitai, tad, būdami karantino gniaužtuose, šiai datai skirtus minėjimus galime stebėti virtualioje erdvėje. Bet toks pasikeitimas neuždraudė mums prisiminti Lietuvos istorijos, mintimis aplankyti vietas, kurios paženklintos  kovų už laisvę simboliais.      

Svarbiausios datos

Lietuvos istorijoje yra daug svarbių įvykių ir datų, atspindinčių mūsų nedidelės šalies kaitą, evoliuciją, suteikiančių teisę puoselėti laisvą ir nepriklausomą valstybę.

Tarp jų – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Daugelis jaunosios kartos atstovų pastarąją laiko atkurtos Lietuvos valstybės diena. Tačiau svarbu žinoti, kad pirmą kartą Lietuvos valstybė buvo atkurta prieš 103 metus, 1918 metais, kai vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Lietuvos valstybės atkūrimo  aktą tada pasirašė 20 drąsių vyrų, susirūpinusių šalies ateitimi. Šis dokumentas vienijo laisvės ir nepriklausomybės siekusius žmones.

Valstybės atkūrimo aktą Rusija pripažino 1920 m. ir liepos 12 d. pasirašė Taikos sutartį su Lietuva. Bet 1940-aisiais sutartį sulaužė – Lietuva buvo okupuota.

Prieš 30-metį pasirašytas Kovo 11-osios aktas paskelbė ir įtvirtino Lietuvos  nepriklausomybės, o ne valstybės atkūrimą, nes šalis jau turėjo konkrečias sienas, patvirtintas tarptautinėmis sutartimis, ir administracinio valdymo tinklą. Šių dviejų istorinių datų negalima atsieti, nes jos abi įprasmina savarankiškumą ir nepriklausomybę.    

Reikia kalbėti širdimi

Gyvename laisvi, kuriantys gyvenimą tokį, kokį sugebame, kiek mums leidžia supratimas ir žinios apie tautos istoriją. Tačiau neretai kyla klausimas: ką apie kovotojus, žuvusius už nepriklausomą Lietuvą, žinome? Ar moksleiviams, studentams šios datos nėra tik įrašai vadovėliuose? Ar jie susimąsto apie praeitį ir nulenkia galvas prieš tuos, kurie atidavė gyvybes vardan mūsų ateities?

Vaikščiodami po kasmet besikeičiančią ir kaskart vis gražėjančią, augančią, klestinčią Jonavą, stabtelime ties memorialu nukankintiems partizanams Panerių gatvėje. Jame iškalta per 60 ginklu stojusių ginti savo kraštą žuvusiųjų vardų, pavardžių, slapyvardžių. Ar pagalvojame apie juos, nužudytuosius bunkeriuose, pamiškėse, sodybose? Jie buvo tokie pat žmonės kaip ir mes – dirbo, mylėjo, turėjo tėvus, galbūt augino vaikus. Žinodami, į kokį pavojų eina, jie gynė ne asmeninį, bet valstybės reikalą – laisvę.

Dabar, išgyvendami griežtesnius karantino reikalavimus, puolame į neviltį, vos ne balsu šaukdami, kad gyvenimas griūva, esame gniuždomi, nebegalime išvykti į keliones, palėbauti baruose, pašėlti susibūrimuose. Tiesiog nebepaisome šalia esančiųjų, atiduodami prioritetą asmeniniams poreikiams ir pamiršdami, kad esame  visos šalies bendruomenės dalis. Todėl ir sunku patikėti, jog, stovėdami prie memorialo, susimąstome apie kovotojų likimą, nusilenkiame šiems didžiavyriams ar padedame gėlių prie paminklo (stelos; skulptorius Gintaris Česiūnas), kuriame iškalti Lietuvos istorijos laikotarpiai.   

Parko gimimas

Pagarbos ir dėmesio vertas Atminimo (Atgimimo) parkas, esantis netoli geležinkelio tilto, ties Panerių ir J. Basanavičiaus g. susikirtimu. Pradėjus statyti daugiabučius Rimkų ir kitus miesto mikrorajonus, į šią vietą imta vežti statybinių medžiagų atliekas, kurios darkė aplinką ir gadino kraštovaizdį.

Šia teritorija susirūpino aktyvūs miškų inžinieriai Stasė Mazgelienė (1944–2015) ir Antanas Jakštas (1918–1999). Jų iniciatyva, gavus tuometės rajono valdžios leidimą, 1990-aisiais šioje vietoje pradėta sodinti parką.

Iki šiol gyvi medelių sodinimo prisiminimai. Gražioje akcijoje, turinčioje svarbią prasmę, dalyvavo įvairios visuomeninės organizacijos, miškininkai, jaunieji miško bičiuliai, politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus atstovai, medicinos darbuotojai, individualūs asmenys, šaknis į žemę įleido Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ ąžuoliukas. Tada, tautinio pakilimo metais, visi dirbo iš širdies, tikėdami laisvos Lietuvos ateitimi.

Parko plėtra baigta 1994 m. balandžio mėnesį ąžuolų sodinimu. Tądien talkos metu pasodinti medžiai skirti Lietuvos partizanams Juozui Lukšai-Daumantui (1921–1951), Jonui Žemaičiui–Vytautui (1909–1954) ir Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1918–1957) atminti.

Tuo pačiu laikotarpiu tautodailininkai Janina Listvina ir Andrejus Kazlauskas atstatė Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečiui Šaulių sąjungos iniciatyva pastatytą medinį kryžių (autorius Dominikas Leparskas), kuris pavadintas Šaulių kryžiumi.       

Istorijos pamokos

Parko pašlaitėje, prie kelio į Panerių g., dėmesį traukia didžiulis Vyčio kryžius, sudėliotas iš akmenų, ir iš smulkių akmenėlių supilti keli šimtai įvairių formų kauburėliai.

Atminimo lauku vadinamą teritoriją sukūrė viena moteris – Jonavoje gyvenanti tremtinė Aldona Rutkauskienė. Savo sumanytą kelias tonas sveriantį monumentą ji skyrė nužudytiems jaunalietuviams, šauliams, kitiems laisvės gynėjams atminti.

Moteris, neturėdama jokios technikos, įvairiais būdais rideno, vežė dviračiu, nešė tūkstančius akmenų, sudėliojo juos į aštuonių metrų ilgio ir maždaug penkių metrų pločio formą, sutvirtino cemento skiediniu, nuplėšė velėną ir amžiams įprasmino žuvusiųjų atminimą. Aštuoniolika metų trukęs triūsas – tai jonavietės žygdarbis, kurį ji atliko vedama idėjos ir pagarbos Lietuvai bei Jonavai.    

Atminimo laukas su visa parko teritorija – atmintis, kurios ištrinti neįmanoma, tai individualus vienos moters meilės ir pasiaukojimo savo krašto istorijai atspindys. Tai, jos pačios žodžiais tariant, „noras palikti pėdsaką ateities kartoms“.

Tokios asmenybės, kaip A. Rutkauskienė, kaip Veronika Gabužienė, pati nuėjusi tremtinės kelią, sukaupusi savo bendražygių ir daugybės nužudytų kovotojų biografijas ir likimus, kaip Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas, kruopščiai, po kruopelę renkantis Jonavos istoriją, išleidęs dokumentines knygas „Jonavos krašto karžygiai 1919–1920 m.“, „Jonavos valsčiaus šauliai 1919–1940 m.“, kiti, nusipelno padėkos ir pagarbos. Jų dėka, galima prisiliesti prie archyvinių dokumentų, atspindinčių kovas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šių žmonių veikla – tai istorijos pamokos, kurias išmokti privalo kiekvienas.

Gili prasmė

Jonavos rajono garbės pilietis, Jonavos krašto šviesuolis, tremtinys, buvęs ilgametis bendrovės „Achema“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis Vasario 16-ąją vadina svarbiausia data mūsų šalies istorijoje.

„Tiek Vasario 16-oji, tiek Kovo 11-oji – svarbios ir atmintinos dienos. Jeigu jų nebūtų buvę, tai sunku pasakyti, kaip šiandien gyventume. Aš šias abi dienas itin vertinu. Mums visiems abi datos davė labai daug. Per šį laikotarpį daug ką išsaugojome, tarkime, kalbą, kultūrą. Šios datos mane jaudina. Prisimenu, kai prieš trisdešimt metų Lietuvoje buvo paskelbta, kad atkuriama nepriklausomybė, pabučiavau žemę, taip apsidžiaugiau ir jausmingai sutikau svarbią žinią. Žinoma, gražios ir malonios Šv. Kūčios, Kalėdos, Velykos. Bet Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventės visos tautos likimui turi gilią prasmę ir yra nepakartojamos“, – sako J. Sirvydis.    

1934 m., minint šešioliktuosius Lietuvos valstybės atkūrimo metus, „Jaunosios kartos“ savaitraštis rašė: „Mūsų tėvai, vyresnieji savo krauju mus išpirko iš nelaisvės. Už tai, kad esame laisvi, galime lietuviškai skaityti, rašyti, melstis, visur kur reikštis lietuviais esą ir lietuvišką gyvenimą reikšti, turime būti dėkingi tiems, kurie dirbo, vargo ir mirė dėl Lietuvos. Mes turime gerai pažinti, įsisąmoninti lietuvių tautos Golgotos kelią į laisvę, kad labiau brangintumėm tą tautos ir savo laisvę, labiau mylėtumėm savo tėvynę ir tuos, kurie dėl jos dirbo, kentėjo ir mirė. Kiekvienas mūsų turime jaustis gyva dalelytė tautos kūne. Turime jausti atsakingumą prieš visą tautą, jos dabartį ir ateitį.“

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf

Web Analytics