Paskelbtas Laisvalaikis

Naujos knygos. Eitvydė Pranevičienė „Angelų vasara“.

Antradienis, 02 February 2021 15:29 Parašė 

Eitvydė Pranevičienė, prieš septynerius metus išleidusi pirmąją novelių knygą „Vidinė styga“, nepadėjo plunksnos ir toliau tęsė literatūrinių personažų paiešką. Ką tik, 2021-ųjų sausio mėnesio pradžioje, išleistas dar vienas šios kūrėjos novelių rinkinys „Angelų vasara“. Abiejų knygų viršelius puošia autorės tapyti paveikslai. Toks sumanymas – tarsi nuoroda į tai, kad kūrėjos sieloje gyvena tapybos ir literatūros mūzos, skatinančios kurti, pažinti, ieškoti, mylėti, o kasdienybę suvokti kaip paslaptingą, iki šiol nepažintą gelmę.

Nauji siužetai

Prieš devynerius metus sukurta pirmoji novelė „Moteriški žaidimai? Pažaiskime“, išspausdinta „Alio Jonavos“ literatūriniame puslapyje „Neries balsai“, sulaukė daugelio skaitytojų gerų atsiliepimų. Mintyse gimstantys įvairūs siužetai nedavė ramybės – personažai rado savo vietas novelėse, išspausdintose knygoje „Vidinė styga“.

„Kai baigėsi paskutinieji pirmojo leidinio egzemplioriai, apėmė neapsakomas jausmas – norą dalytis džiaugsmu su visais pakeitė liūdesys. Jis ir paskatino mane vėl sugrįžti prie kūrybos...“ –  apie savo polinkį kurti pasakoja knygos autorė.

Per tuos septynerius metus nuo pirmosios knygos išleidimo būta nemažai pasikeitimų pasaulyje, Lietuvoje ir kiekvieno asmeniniame gyvenime. „Sėkmės ir skaudžios netektys, žlugdantys išsiskyrimai ir naujos pažintys. O kur dar bauginanti nežinia dėl rytojaus: koronaviruso pandemijos grėsmė, uždarytos sienos, sustabdytos kelionės, nežinia kuriam laikui nutilę renginiai, vietoje jų – tuštuma. Būtent šios širdžiai neramios tikrovės akivaizdoje supratau, kad kūryba – tai puiki terapija ir atrama gyvenime, padedanti ne tik išsakyti sielos nerimastį, bet ir atrasti vidinę harmoniją. Suvokiau, kad, pasitelkusi vaizduotę, visur ir visuose galiu aptikti gerumo, tikėjimo žmonėmis grūdą, nepaklusti stereotipams ir išankstinėms aplinkinių nuostatoms. Todėl, rašydama antrąją novelių knygą, pabandžiau atskleisti kasdienybėje įsirėžiančius vaizdus ir potyrius, kai net įprasti buities elementai, pavyzdžiui, kavos puodelis, gali įkūnyti savitą grožį, o dargana už lango –  išryškinti meilės ir intrigos spalvas“, – dalijasi mintimis kūrėja.

Svarbiausias dėmesys – žmogui

Novelių rinkinyje „Angelų vasara“ E. Pranevičienė prisiliečia prie įvairiose srityse dirbančių žmonių, atskleisdama net ir smulkiausias menininkų veiklos detales, perteikia jų mąstymą, kartais nustebina personažų sprendimais, įvykių eigą pakreipia netikėta linkme, o kūrinius baigia paslaptinga mintimi, leisdama pačiam skaitytojui padaryti išvadą ir nuspręsti, kaip jis pasielgtų, būdamas tokioje situacijoje.

Eitvydė akcentuoja, kad svarbiausią dėmesį savo novelėse ji skyrė žmogui. „Galiu drąsiai pasakyti, kad knygos personažai mane susirado patys. Jie – kasdien sutikti praeiviai, artimieji, draugai – išniro iš mano pačios sąmonės gelmių, prisiminimų. Šiandien dar kartą skaitydama savo noveles, suvokiau, kad dažniausiai tik gerų ar tik blogų žmonių nebūna. Tik mes patys pasirenkame, kokius norime juos pamatyti. Manyčiau, mūsų elgesį nulemia nesuvaldyti jausmai, tad gali pasitaikyti ir blogų poelgių, kurie padaromi veikiant stiprioms emocijoms. Jeigu paklaustumėte, kuris veikėjas man yra brangiausias, atsakymo nesulauktumėte. Kaip ir paslaptingos novelių pabaigos – jos yra mano ir jūsų širdies reikalas“, – apie kūrinius kalba Eitvydė.

Meno pasaulio atspindžiai

Daugelį metų E. Pranevičienė sukasi meno pasaulyje – dalyvauja tapybos darbų, gobeleno, kitų sričių dailininkų parodose, nepraleidžia knygų pristatymo ar poezijos vakarų. Jos sieloje kitokiu tonu suskamba eilėraščio eilutė, kitokias emocijas kelia paveiksle išryškintos spalvos ar meilę spinduliuojančios nežinomo žmogaus akys, žvelgiančios iš portreto. Anot jos, kūryba yra kruopštus, nesibaigiantis veiksmas. „Todėl novelėse ir stengiausi smulkiai perteikti sunkų menininkų darbą – ar tai būtų paveikslas, ar skulptoriaus lėlės, žvakidės, pasiūti liturginiai drabužiai ar kuriama muzika – visam tam svarbūs menininko įrankiai, instrumentai, fantazija ir, be abejo, žinios“, – sako knygos autorė.

Eitvydės kūriniuose prisiliečiama prie gydytojų, psichologų gyvenimo ir darbo. Pasak autorės, sukurtomis detalėmis ji norėjusi pabrėžti, kad moralinių sprendimų galutinis kriterijus turėtų būti žmogiškumas ir meilė. Todėl, Eitvydės žodžiais tariant, „labai svarbu tausoti savo ir kitų emocinę sveikatą, išsilaisvinti nuo mus kankinančių „demonų“.

Knygoje nemažai dėmesio skiriama Lietuvos didmiesčiams, akį traukiantiems didingiems pastatams, ir, žinoma, Jonavai, kurioje autorė gyvena beveik keturis dešimtmečius. Gatvės, skersgatviai, pažįstami ar sutikti praeiviai, Neris ir Šventoji, vėjai, lietūs – visa tai tapo neatsiejama Eitvydės gyvenimo ir kūrybos dalimi.  

Skaitydami noveles, galime susipažinti su įvairių kraštų geografija, istorija, žymiausiomis tų šalių vietomis. Todėl, manau, ne vieną skaitytoją nustebins autorės žinios apie, tarkime, prancūziško gobeleno istoriją, siekiančią net XVII amžių. Galbūt tik gobelenų audėjas žino, kad Liudviko XIV didžiausių rūmų pastatus projektavo architektai Lui Le Vo ir Žiulis Arduenas-Mansaras, interjerą kūrė dailininkas Šarlis Le Brenas (novelė „Auksas, bučinys ir lietus“) arba yra girdėjęs apie Gozo saloje esančias šventyklas, milžiniškas skulptūras (novelė „Juodoji žuvelė“) ar Koso saloje lankytinas vietas: Asklepioną, Hipokrato muziejų, „Solio“ meno galeriją, Mastichario rojų, Thermos paplūdimį, Nisiro, Kalymnos, Pserimos salas ir t. t.

Knygos autorė patikina, kad stengėsi kuo detaliau pavaizduoti tai, ką matė ir ką išgyveno keliaudama, siekė atskleisti kartu su ja keliavusių žmonių charakterius ir nutikimus.

Stebėtojos vaidmuo

„Angelų vasara“ – tai novelių rinkinys apie kūrybinius savęs ieškojimus, apie nuolatinio virsmo – kartais sunkaus ir skausmingo, kartais tarsi natūralaus, savaiminio – siekį. Apie meilę, kuri gali užgriūti net ir tada, kai jos nebesitiki. Knyga domina tuo, kad kūrinių personažai, patekę į keistas, net psichologines situacijas, nepuola į neviltį, bet, veikiami nematomos jėgos, sustoja savame išeities taške, kuris galbūt ir nebuvo kiekvieno jų vizija. Kūrinių autorė, atsiribodama nuo savojo ego, tapo savo herojų minčių ir išgyvenimų stebėtoja.  

„Neretai mano novelėse susiduria dviejų žmonių subtilūs vidiniai poreikiai. Dėl to kyla klausimų, į kuriuos nėra atsakymų arba vietoj jų sąmoningai tylima. Bet ar tikrai šalia mūsų esantis žmogus žino visus atsakymus? O jeigu ir žino, ar privalo atsakyti? Išspręsti šią dilemą turime patys. Rašiau apie nuojautą, žodžius, veiksmus lyg apie plonytę amforą, kurioje visa tai telpa, – samprotauja E. Pranevičienė.  – Ne paslaptis, kad mes nuolatos gyvename įtampoje, blaškomės nereikšmingų smulkmenų liūne, net nepagalvodami apie pasekmes. Tačiau tik tikrosios gyvenimo vertybės yra nepavaldžios laiko tėkmei. Todėl prieš ką nors darydami, sustokite ir pagalvokite, ar jums to reikia.“

Skaudžios netektys

Pašėlusiu greičiu lekiantis laikas, tarytum koks monstras, reguliuoja visų gyvenimą taip, kaip jam norisi. Ir nieko čia pakeisti negali. Tad kitąsyk mūsų planai sugriūva kaip koks pienės pūkelis. Eitvydė, ruošdama spaudai antrąją knygą, tikėjosi ją pristatyti spektakliu, sukurtu pagal novelę „Valentino ragai“, išspausdintą rinkinyje „Vidinė styga“. Deja, parašytas scenarijus taip ir liko ant popieriaus lapų, nes netikėta mirtis pasiglemžė ilgametės teatro direktorės ir režisierės Reginos Kestenienės gyvybę. Eitvydė neslepia – sunku netekti žmogaus, kurį pažinai kelis dešimtmečius, su kuriuo galėjai pasidalyti mintimis apie nutapytą paveikslą ar sukurtą naują kūrinį. Labai skaudu.

„... noriu padėkoti ir patiems brangiausiems žmonėms, kurių jau nėra su manimi. Jų netektis – skaudi, bet leidžia suvokti, kad  tikrovėje mirtis – negrėsminga, tik gyvenimas – trumpas. Kasmet, kai Vėlinių naktį įeinu į kapines, būna jau tamsu, bet labai gražu, kapai pasipuošę žibančiomis žvakutėmis. Mirksintys žiburėliai tarsi atspindi sielos šviesą ir viltį, kad mes kada nors susitiksime“, – dėkodama visiems, paskatinusiems išleisti antrąjį novelių rinkinį, rašo E. Pranevičienė, kadaise tik gydytojų dėka įveikusi mirties angelą ir panirusi į meno pasaulio erdvę.

Malonu skaityti naują Eitvydės knygą „Angelų vasara“, ant viršelio grožėtis 2016 metais jos nutapytu paveikslu „Moteris ir jos kaukės“ ir jausti autorės buvimą šalia visų mūsų. Dėkui.

Irena BŪTĖNAITĖ 

Web Analytics