„Plunksna tarnauja mintims, kaip lazda ėjimui. Pats lengviausias ėjimas be lazdos, kaip pati geriausia mintis ateina be plunksnos. Tik tada, kai žmogus ima senti, kyla poreikis lazdai ir plunksnai“. Artūras Šopenhaueris.
Prieš keletą metų netikėtai Jonavos žydų kapinėse sutikau buvusį jonavietį Mejerį Rabiner, kuris kaskart, lankydamas Lietuvą, užsuka čia pagerbti kraštiečių. Gimė šis žmogus 1940 m., prasidėjus karui, po metų, su šeima teko evakuotis. Po karo gyveno Kaune, bet save laiko tikru jonaviečiu. Juk čia visos giminės šaknys. Pats neprisimena senosios Jonavos, bet nuo vaikystės girdėjo mamos ir močiutės pasakojimus apie šį miestą prie Neries. Kiekvieną kartą atvykdamas tarsi sugrįžta į vaikystės pasakojimus ir bando surasti tas legendines vietas. Deja, miestas labai pasikeitęs ir ne visada turimos žinios atitinka dabartine situaciją. 2020 m. Mejeris nusprendė parašyti prisiminimų knygą apie savo gyvenimą. Tai savotiška duoklė mamai ir senelei, kad jų žinios liktų ateinančioms kartoms, kad vaikai žinotų, koks buvo ilgas ir sunkus kelias, kol pavyko pasiekti išsvajotąja Izraelio žemę.
Senelis Rabiner Moiše buvo kilęs ir Garliavos. 1903 m. vedė jonavietę Chają Solski, po kurio laiko susilaukė 5 vaikų, gyveno Jonavoje. Kiek anksčiau Rabiner kelios kartos garsėjo rabinais, bet kuo ši šeima užsiėmė Jonavoje, autorius nežino. Kitas senelis Štrom Meejer kilęs iš Šėtos. Vedė jonavietę Chają Feigą Žeimovską, susilaukė 10 vaikų. Mejeris buvo batsiuvys ir greičiausiai priklausė tai pačiai batsiuvių gildijai, kaip ir Grigorijaus Kanovičiaus seneliai. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima, kaip ir kiti Jonavos žydai, buvo priversti emigruoti iš Lietuvos. Štromai atsidūrė Poltavoje, ten buvo labai sunkios pragyvenimo sąlygos daugiavaikei šeimai. Ne kartą jiems buvo siūloma parduoti bent vieną vaiką turtingai rusų šeimai, bet to daryti jie niekada nesutiko. Pasibaigus karui visi grįžo į Jonavą ir pradėjo kurtis iš naujo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Netrukus vyriausias sūnus Icikas Abraomas (Echomas) buvo pašauktas į karinę tarnybą. Tarnavo eiliniu 11-ajame pėstininkų Vilniaus pulke, 4-ojoje kuopoje. Dalyvavo kovose su lenkais. 1923 m. kovo 19 d. puolant lenkams Padlipkių (Paliepių) kaimą, pozicijas gynė 5 lietuvių kariai, tarp kurių buvo ir Abraomas. Vyrai narsiai kovojo, kol baigėsi šoviniai, o jų pritrūkę, puolė priešininkus durtuvais ir visi garbingai žuvo.
1923 m. liepos mėnesį už narsą kovose su lenkais po mirties Abraomas Štromas (Echomas Štramas) po mirties buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiumi, žuvęs karys palaidotas Alytaus žydų kapinėse.
Kiti sūnūs tapo staliais, o dukros siuvėjomis, namų šeimininkėmis. 1939 m. viena iš dukrų Raizel (knygos autoriaus mama) ištekėjo už Jankelio Leibos Rabinero. Jiems 1940 m. gimė sūnus, kurį senelio Štromo garbei pavadino Mejeriu. Jankelis su broliu Eška Kauno gatvėje turėjo mėsinę. Važinėjo po aplinkinius kaimus, supirkinėjo gyvulius ir jų mėsą pardavinėjo miestelėnams.
Antrasis Pasaulinis karas prasidėjo anksti ryte, bet Jonavoje to dar niekas nežinojo. „...tėvas, kaip kas rytą, pakinkė arklius ir išvažiavo į apylinkes ieškoti gyvulių savo mėsinei“ - prisimena. Po kiek laiko pirmosios bombos nukrito ir ant Jonavos. Tuo metu šeima nuomavosi butą pas Chaimą (pavardės neprisimena). Jis buvo daug vyresnis, todėl patarė bent laikinai palikti miestą ir traukti paskui raudonąją armiją. Tėvas dar nebuvo grįžęs, bet mama nusprendė prisijungti prie pabėgėlių kolonos Šeimininkas pakinkė arklius, kartu su juo išvyko Raizel, jos 9 mėnesių sūnus ir mama Chaja. Karas lipo ant kulnų, bet jiems sekėsi keičiant arklius pasiekti Daugpilį ir papulti į evakuacijos traukinį. Pakeliui per vieną iš apšaudymų žuvo Chaimas, ir moteriškės su kūdikiu liko vienos. Galiausiai pasiekė Kuibyševą, kur pabėgėlės buvo apgyvendintos viename iš aplinkinių kolūkiu. Per visą karo laiką teko dirbti sunkius darbus, kad galėtų prasimaitinti ir turėtų pastogę. 1943 m. Chają pasiekė žinia, jog jo sūnūs Šimonas ir Šalomas žuvo Kurske, tankų mūšyje, o Moiše dingo be žinios. Tai buvo didelis smūgis senelei, nes ji neteko visų savo sūnų.
Sulaukę karo pabaigos, pabėgėliai nusprendė grįžti į Lietuvą, bet reikėjo iš ten likusių artimųjų gauti pakvietimą. Raizel bandė rašyti į Jonavą giminaičiams, bet jokio atsakymo negaudavo. Galiausiai Levinų šeima, kuri buvo anksčiau grįžusi, atsiliepė ir sutvarkė reikiamus dokumentus. Senelė, grįžusi į Lietuvą, sužinojo, jog iš artimųjų išgyveno tik ji ir dukra Raizel su mažuoju Mejeriu, visi artimieji karo metais žuvo. Jankeliui irgi pavyko pasitraukti iš miesto, bet jis netrukus, ligų palaužtas, mirė. Naują gyvenimą teko vėl iš naujo pradėti Kaune. Mažasis Mejeris apsigyveno Kauno žydų vaikų namuose, kad mama galėtų dirbti vaikų darželyje. Vėliau jam teko mokytis žydų, rusų mokyklose. Dar nebaigęs mokslų, pradėjo dirbti Kauno radijo gamykloje. Nespėjęs įstoti į technikumą, tris metus tarnavo tarybinėje kariuomenėje. Sugrįžęs įstojo į Kauno politechnikumą, pasirinko radijo inžinieriaus specialybę. Sėkmingai pabaigęs mokslus, vėl įsidarbino į Kauno radijo gamykloje inžinieriumi. Dar vaikų namų laikais buvo subūręs bendro likimo draugų kompaniją, su kuria praleisdavo daug laiko. Švęsdavo bendras šventes, planuodavo atostogas, padėdavo vienas kitam sunkiu metu.
1972 m. Rabineris išvyko į Izraelį, ten vedė, susilaukė trijų sūnų. Apie gyvenimą Lietuvoje iki išvykimo į pažadėtąją žemę Rabineris papasakojo savo knygoje. Leidinys atspindi vienos žydų šeimos likimą, apimdamas abu pasaulinius karus ir pokario laikotarpį. Autorius kiek dvejojo savo sugebėjimais pradėdamas rašyti, nors rašiniai mokyklos suole sekėsi gerai, be to, prisiminė jonaviečio Grigorijaus Kanovičiaus posakį: „Kiekvienas, kuris moka į adatą įverti siūlą, nereiškia jog yra siuvėjas.“.
Perskaičius knygą norisi pagirti autorių, jog jam tikrai pavyko „pasiūti“, parašyti ir atskleisti dar vieną mūsų miesto išplėštą istorijos puslapį.
Artūras Narkevičius
kraštotyrininkas
