Paskelbtas Miesto naujienos

Nuo ekologiško peizažo iki pseudoistorijos

Trečiadienis, 20 January 2021 11:05 Parašė 

Kai pasižvalgai po prabėgusių metų miesto dailininkų ataskaitinę parodą, ilgai nepalieka įspūdis, kurį sukelia Ingos Šišovienės peizažas – bekraštė jūra, nutvieksta tolyje besileidžiančios, o gal jau nusileidusios saulės. Spalvų čia, rodos, visai nedaug, tik žydra ir rausva, o darbas – gilus, daugiaprasmis. Jame sutelpa visas mūsų praeities gyvenimas – nuo ryto iki vakaro, jame, rodos, tuoj tuoj išnirs iš beribės gelmės koks nors dūstantis banginis, viduramžių laivo nuolauža ar giedanti it sirena legendinė Lorelei.

Taip ir mes, šios planetos užkariautojai, įbridę į ramius savo gyvenimų užutėkius, tikėjomės sulaukti ramaus, romantiško ir daug atradimų žadančio ryto. Nesitikėjome, kad tąryt, kovo mėnesį, prasivers dangus, prasiskirs užnuodytomis atliekomis permirkusios gelmės, ir gaisrų, epidemijų, sniego nuošliaužų pavidalu pasipils mūsų nuopuolių vaisiai. Visą laiką tikėjome, kad gėrio daugiau negu blogio, visąlaik kino filmuose ir knygose buvome mokomi, kad siužetų pabaigoje būtinai laimi gėris, bet štai stebuklingų svarstyklių, nurodančių, ko daugiau – gėrio ar blogio, teršalų ar tyrų jūrų, melo ar dvasios šviesos, niekas lig šiol neišrado. „Žmonės, sustokime“,- ragina mus iš televizijos ekranų mūsų valstybės pradininkai, prezidentai. Išties karas su nematomu priešu, ko gero, daug sunkesnis, nei su atidengtais tankais prieš 30 metų, bet ir mūsų dvasia turėtų būti 30 kartų tvirtesnė, patirtis 30 kartų svaresnė. O, ne. Tie dešimtmečiai, prabėgę it 30 pavasario akimirkų, pasirodo, išmokė ne tik patriotizmo pagrindų. Bet ir neatsakomybės, tuščiagarbiškumo, arogancijos, laukinės konkurencijos abėcėlės. Dabar puikiai išmokome, kaip gamybinėmis atliekomis  galima užteršti savo gintaro marias, išpilti niekam nepastebint tonas naftos, iškirsti protėvių aidą sergstinčią sengirę.

Neseniai Seimas, tarsi atsipūsdamas nuo globalių galvosūkių, nutarė įstatymiškai uždrausti rūkyti balkonuose, jei tokiu elgesiu skundžiasi daugiabučių kaimynai. Pagaliau, rodos, įkvėps gaivesnio oro tie, kurie metus, dešimtmečius buvo verčiami „ragauti“ svetimų, gal net kontrabandinių cigarečių dūmus, kurie serga sunkiomis ligomis. Ir ką sau manote? Atsirado skeptikų, nutarimo tikslingumu suabejojo net Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Bet, ponai, ar visi gyvenate stiklo tvirtovėse, kotedžuose? O gal jūsų kaimynai rūkaliai gyvena tik penktuose aukštuose ir jų dūmeliai, susirinkę į melsvą debesėlį, ištirpsta kosmoso aukštybėse? Jei toks stebuklas ir būtų užfiksuotas, nuorūkos it rūkstantys saldainiukai vis tiek kristų į po langais vešinčią žolę, viliotų aplinkui šmirinėjančius benamius. Tad įstatymas bent jau prevenciškai verkiant reikalingas. Ir nesvarbu, koks bus to įstatymo „mechanizmas“, reikės tuos rūkalius fotografuoti ar ne, svarbu, kad žingsnis po žingsnio kažką keistume, artėtume prie to, ką vadiname visuomenės pažanga, kad iš apačios kylančių žmogiškųjų iniciatyvų neišpustytų globaliniai vėjai.

Viena iš amžiaus statybų Jonavoje – naujasis tiltas, jungiąs du rajonus – Rimkų ir Kosmonautų. Tie, kas domisi biudžetu bei įvairiomis paramomis, teigia, kad jis kainuos 4 mln. eurų. „Ar nevertėtų vietoj tos „pakazuchos“ nutiesti kuklesnį tiltą per Nerį, jungiantį „Draugystės“ sodus su miesto centru?“ – piktinasi jonavietė pedagogė F. Žentelienė. Galbūt vertėjo. Galbūt išties plačiai užsimota, įgyvendinant sportinės formos neprarandančios miesto valdžios užmojus. Lygiai kaip kontraversiškai atrodo užmojis tiesti per Rimkų kalną kažkokius dviračių takus, kuriais galvotrūkčiais skrietų adrenalino ištroškęs jaunimas. Nėra, atseit, sniego, tai nutieskime dviračių trasas, sugrįš vėl žiemos – atgabensime vėl dienomis ir naktimis zvimbiančias sniego patrankas. Taip kadaise jonaviečiams žadėta graži ir įdomi rekreacinė zona – Joninių slėnis pamažu tampa įdarbinta triukšmo ir alaso erdvė, kurioje užrašas „nerūkymo zona“ tėra tuščias formalumas.

Vis dažniau girdime dar vieną terminą „kultūros ekologija“. Ypač jis gajus dabar, kai senąją posovietinę kultūrininkų kartą pakeitė naujoji, taip pat įvairių partijų užtartoji ir paskirtoji. Kaip pastebėjo vienas anksčiau šiame fronte plušęs direktorius, buvusių kultūros technikumų absolventus keičia ne ką geriau sumąstantys vadybininkai ar kaskart drąsiau į sceną žengiantys hiperentuziastai. Keista, kad lig šiol Jonavoje neprigijo nė vienas istorikas muziejininkas, menotyrininkas ar nepriklausomas kultūros paveldo specialistas. Gal todėl ir darbai į tradicines dailininkų parodas atrenkami gana chaotiškai, o iškabinus juos, tarsi ir nėra kam ką pasakyti, gal dėl to miesto įkūrėjai Kosakovskiai „avansu“ pavadinami grafais, nors šį anuomet garbų ir paveldimą titulą pelnė tik jų vyriausias sūnus Mykolas, praėjus jau nemažai metų po jo motinos, Marijonos Zabielaitės, mirties. Meras – ne karalius ir net ne kunigaikštis, jis titulų savo kanceliarijoje, deja, nedalina. Tačiau miestas, neseniai jau šventęs savo jubiliejų, turėtų atidžiau vartyti savo metraščių puslapius, kad gulbės skrydžio verta istorija netaptų pseudoistorija.

Marius Glinskas

Autoriaus nuotr.

logo srtrf

Web Analytics