Paskelbtas Miesto naujienos

Litvinavičių šeimos sąskaitoje – 124 maratonai

Trečiadienis, 13 January 2021 01:00 Parašė 
Saulius, Tautvydas, Gintarė Litvinavičiai. Ir Elvis Saulius, Tautvydas, Gintarė Litvinavičiai. Ir Elvis

Visada žaviuosi žmonėmis, turinčiais pomėgių, negailinčiais jiems nei laiko, nei lėšų. O jei hobis sujungia šeimą, geriau ir būti negali. Jau keliolika metų kartu su Jonavos bėgimo klubu „Maratonas“ važiuoju į Nidą, į pusės maratono varžybas. Keliolika metų važiavo Litvinavičių šeima: Saulius, Gintarė ir jų sūnūs – Taurius su Tautvydu. Pastarasis iš pradžių keliaudavo vežimėlyje, galima sakyti, užaugo mūsų akyse, o dabar jau sėkmingai pats dalyvauja bėgime. Vyresnysis nuo sporto atitolo, tad dabar bėga trise, neskaitant šuns. Elvio. Šis laibakojis gražuolis į Nidą važiuoja taip pat. Pabėgioti.        

Žinoma, Nida – tai tarsi apšilimas. Gintarė jau įveikė 18 maratonų, o labiausiai iš jų įsiminė pirmasis Milton Keyne (Anglija). Tuomet daugelis sutiktų anglų stebėjosi, kad tik dėl maratono atvykta iš taip toli  – iš Lietuvos. Sauliaus sąskaitoje – 106 maratonai ir 6 paros bėgimai.

Vienas labiausiai Sauliaus įsimintinų bėgimų yra maratonas, vykęs Prancūzijoje, Šamoni regione. Čia jam pirmą kartą teko bėgti Alpių kalnų takais, keteromis, trasos driekėsi tokiame aukštyje, kad beveik galėjai pasiekti debesis. Saulių stebino prancūzų vaišingumas „maitinėlėse“, kai pradedi galvoti, kad gal jau finišas, jei tiek pyragų, vaisių ir kumpių patiekta.

Šį kartą kalbinsiu Tauriaus ir Tautvydo mamą su tėčiu.   

– Kuris nuo kurio užsikrėtėte bėgimo virusu?

Gintarė: Aš bėgimo virusu užsikrėčiau nuo Sauliaus, kai važiuodavome kartu į varžybas ir stebėdama bėgimo procesą – pasirengimą, startą, finišuojančius dalyvius – pagaudavau save, kad gal ir aš taip norėčiau. Teko apsiauti bėgimo batelius ir pradėti. Iš pradžių išbėgdavau tik tris ratus (apie 1,2 km) Jonavos stadione. Pamažu ilginau nubėgtą atstumą ir trys ratai išaugo iki dešimties, o kai pabodo sukti ratus, supratau, kad stadiono „marškinėliai“ išaugti ir galiu bėgti ilgesnius atstumus. Mane visada palaikė Saulius, kuris ir paskatino registruotis į Abraomo Kulviečio bėgimą Jonavoje, o vėliau ir į Nidos pusmaratonį. Kai kartu nubėgome mano pirmuosius 18 km, Sauliaus verdiktas buvo, kad tikrai išbėgsiu pusmaratonį ir galiu registruotis į Nidą.

Saulius: Nuo vaikystės buvau sportiškas, t. y. buvau „kiemo vaikas“, tad patiko  futbolas, krepšinis, pasimankštinti ant skersinio. Bėgimą pamėgau spontaniškai, kai norėjosi judrios veiklos, o kiemo draugai užaugo. Pastebėjau, kad organizuojamos bėgimo varžybos mėgėjams, todėl užsiregistravau į Abraomo Kulviečio bėgimą Jonavoje, vėliau sekė bėgimai Vilniuje. Dalyvaudamas varžybose, susibičiuliavau su „Maratono“ bėgikais ir 2009 metais tapau klubo nariu. Taip prasidėjo naujas bėgimo etapas, renkant kilometrus, treniruojantis su bendraminčiais. Nuo 2009 metų pildau bėgiko dienoraštį, kuriame žymiuosi, kiek kilometrų nubėgu per treniruotes ir varžybas. Po vienuolikos metų prabėgtų kilometrų skaičius buvo tiek, kiek sudaro kilometrų aplink Žemės rutulį ties pusiauju, t. y. apie 40 tūkst. kilometrų.

Šis bėgimo virusas leidžia aplankyti įvairius Lietuvos miestelius, į kuriuos gal niekada nevažiuotum, taip pat ir plačiau pakeliauti po pasaulį. O kiek atsiradę naujų bičiulių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų valstybių! Bėgikai kalba viena kalba, tad jie, sutikti ilgose kelionėse autobusu ar Pizos bokšte, tampa savotiškais bendražygiais keliaujant maratonų keliu.

– Pamenu jūsų nuotrauką po bėgimo: kur buvote karūnuoti? Kokias užduotis reikėjo įvykdyti, kad gautumėte karūnas?

Gintarė: Lenkijoje organizuojama labai daug maratonų, o penki didžiausi siūlo bėgikams sudalyvauti savotiškame dviejų metų projekte, vadinamame „Lenkijos maratonų karūna“ (Korona Maratonov Polskich). Per du metus reikia nubėgti Debno, Poznanės, Krokuvos, Varšuvos ir Vroclavo maratonus. Nubėgęs visus penkis maratonus, dalyvis gauna atminimo medalį ir yra labai graži tradicija fotografuotis su karūnomis. Net šeimos vaikšto apsirengusios karališkais kostiumais, o bėgant paskutinį maratoną daugelis dėvi karūną. Tai savotiškas smagus projektas, į kurį įsitraukia suaugę bėgikai. Į kai kuriuos šiuos bėgimus registracijos išgraibstomos per kelias valandas. Taip nutiko su Debno maratonu, kurio registracija skelbiama gruodžio 31 d.: sistemos neatlaiko besiregistruojančių sportininkų kiekio ir „lūžta“, o dalyvauti taip norisi... Vienais metais teko kreiptis į organizatorius, kad patvirtintų antrą registraciją, nes draugė jau buvo užregistruota, o ties manimi sistema nustojo veikusi.

– Yra toks anekdotas:

– Man patinka štai tas bėgikas su rusvu šalikėliu aplink kaklą.

– Tai ne šalikėlis, o liežuvis...

Ar teko jums varžybose bėgti taip, kad, rodos, liežuvis iš burnos iškris?

Gintarė: Kai būna tingėjimo periodas, o į bėgimus tiesiog smagu registruotis, tai vėliau bėgant be pakankamo pasiruošimo, atrodo, kad ne tik liežuvį pamesi, bet ir lygumos tampa kalnais, o paskutiniai bėgimo metrai tampa ilgiausiais kilometrais.

Saulius: Teko dalyvauti bekelės bėgime Kernavė-Vilnius (82 km) labai karštą vasaros dieną, tai tuo metu galvojau, kad jau teks iš Neries atsigerti: taip troškino, o maitinimo punktų tokio tipo bėgimuose daug nebūna.

– Vyresnėlis jau nebesportuoja? Kuo jis domisi dabar?

– Vyresnėlis varžybose nebedalyvauja, bet palaiko sportinę formą mankštindamasis.  Dabar jo veikla sutelkta į programavimo mokymą bei konsultavimą šiais klausimais.

– Be bėgimo, ką laisvalaikiu dar veikia Tautvydas?

– Tautvydas, kaip ir visi šiuolaikiniai dvylikamečiai, susitelkęs į kompiuterinius žaidimus.

– Elvis į jūsų šeimą atėjo prieš nepilnus dvejus metus. Kokios veislės šuo ir kodėl būtent jį pasirinkote?

– Elvis yra vipetas. Šuns labai norėjo Tautvydas, bet apsisprendėme pirkti tik tvirtai žinodami, kad visiems šeimos nariams jo reikia ir nedėjome vilčių, kad tik Tautvydas jį ir prižiūrės. Apsispręsti dėl šuns įsigijimo reikėjo gerų metų. Domėjomės įvairiomis veislėmis kiekvienas atskirai, tik vėliau priėjome prie išvados, kad norime judraus, grakštaus šuns. Vipetas – šauni šunų veislė, nes namuose nesukelia didelių problemų, jei jis yra išsibėgiojęs ar išvedžiotas, nes gali miegoti po kelias valandas per dieną ir yra ypač meilus.

– Gintare, Sauliau, kaip jums pavyksta suderinti darbą su intensyviomis treniruotėmis, varžybomis?

Gintarė: Šiais  metais baigiau magistro studijas, tad bėgioti laiko jau nebuvo likę, tačiau dabar, karantino laikotarpiu, kai dirbu iš namų, yra netgi lengviau išeiti pabėgioti po darbo valandų. Kai baigiasi darbas, uždarai kompiuterį ir atidarai duris į bėgimą: nei važiuoti į darbą, nei grįžti iš jo nebereikia, todėl laisvo laiko lieka daugiau.

Saulius: Būna visko, tačiau stengiuosi išbėgti nors ir vėlyvą vakarą, o varžybas labiau mėgstu rinktis maratoną (42,195 km) ar ultrą (daugiau nei 50 km), nei daug trumpų, pvz., po 10 km. Taip ir sutaupau laiko. Kartą šeštadienio ryte Vilniuje teko bėgti 100 km varžybose, tos pačios dienos vakarą Jelgavoje sudalyvauti pusmaratonio varžybose, vėliau, paskubom grįžus į Lietuvą,  sekmadienio rytą Druskininkuose startuoti Draugystės martone iš Lietuvos į Baltarusiją. Taip teko per savaitgalį sudalyvauti trejose varžybose skirtingose šalyse (šypsosi).

– Pokalbio pabaigai pateikite savo statistiką, papasakokite apie jums pačius svarbiausius apdovanojimus.

Gintarė: Prieš keletą metų teko dalyvauti Tauragėje vykusiame vienos valandos bėgime. Suprantama, dalyvių tuomet nebuvo labai daug, tačiau užimta pirmoji vieta bendroje įskaitoje (vyrai ir moterys nebuvo skirstomi į atskiras kategorijas) labai džiugino, nes man už nugaros liko ir jauni vyrukai (šypsosi).

Tačiau svarbiausi apdovanojimai yra moraliniai – iš mano dviejų ultra bėgimų kalnuose Kaprune, Austrijoje (50 km) ir Kapadokijoje, Turkijoje (62 km). Ten svarbiausias mano uždavinys buvo tilpti į laiko limitą, įveikti trasą, nepasiduoti, nes tai – ištvermės reikalaujantys bėgimai, duodantys be galo daug emocijų, o finišavusi jautiesi kaip gavusi tikrai svarbų apdovanojimą!  

Saulius: Labiausiai įsiminęs yra paros bėgimas Miunchene, kur teko 12 val. išsilaikyti lyderio pozicijoje. Galiausiai finiše likau antras su nubėgtais 204 km per 24 valandas. Bazelyje 24 valandų bėgime užimta 4 vieta absoliučioje įskaitoje.

– Ačiū už pašnekesį. Sėkmės jūsų šeimai ir naujų pergalių!   

Kalbėjosi Kristina LUKOŠEVIČIŪTĖ