Baigiantis 2020-iesiems studija „Versus“ išleido dr. Ramūno Čičelio knygą „Ar rem“. Tai paskutinis Jonavos meninio žodžio kūrėjų darbas, užveriantis ganėtinai plačią prabėgusių metų lentyną.
„Ad rem“ (lietuviškai, panašu, „prie reikalo“) sudaro publicistiniai straipsniai, esė, gimę iš autoriaus rūpesčio dėl visų bendrojo gėrio – dėl to, kaip gyvenome anksčiau, kaip dabar ir kokią galime patirti ateitį. Dėmesys – ne į personalijų garbinimą ar juodinimą, o į reikalą, dalykus, būdingus daugiausia 2013 – 2018 m. Lietuvai. Be abejo, nesudėjus į vieną „reikalą“ tuos spaudoje ar per radiją blykstelėjusius aktualijų sopulius bei komentarus, jie paprasčiausiai išsibarstytų, be pėdsako išnyktų, kaip tai atsitinka su trumpalaikės vertės žurnalistų produkcija.
Ką įdomaus čia galima surasti kultūrinėmis, socialinėmis, politinėmis temomis besidominančiam skaitytojui? Pirmiausia patraukia KITOKS žvilgsnis, savitas požiūris, netiesmukiški ir neklišiniai mus supančių įvykių komentarai. Čia ir pasvarstymai apie nūdienos žurnalistiką, ir apie neišnaudotas progas pasitinkant valstybės šimtmetį, ir kodėl žmonės kartais pasako „ ne dėl tokios laisvės kovojome“, ir kodėl Lukiškių aikštę derėtų apsodinti Grainio liepomis, ir kas tai yra „spektaklio visuomenė“. Įdomus, pavyzdžiui, toks pamąstymas: “Spektaklio visuomenėje gyvenantys žmonės renkasi idėjas ne pagal tai, kuo tiki, o pagal tai, kam tai galėtų būti patogu, kaip tai atrodytų kitų akyse, pagaliau kas man pačiam atiteks iš šios pozicijos“.
Pasitelkdamas Vakarų ir mūsiškių filosofų taiklias įžvalgas, R. Čičelis tarsi polimizuoja su šių dienų visuomenės laivą vairuojančiais autoritetais, tikina, kad daugelį klausimų, kuriuos kasdien sprendžiame, labai seniai jau buvo išsprendę Šventojo Rašto autoriai. Nieko keisto, kad XX a. pradžioje radosi vadinamoji „gyvenimo filosofija“, kai mąstymas sutampa su veiksmu ir valia. Čia prisiminkime kad ir stebinančios išminties, bet pabrėžtinai savo gebėjimų nedemonstravusį kūrėją Joną Meką, kuris, nepaisant jau nusenusio kūno, domino mus „nepaprastai gaivios ir šviežios minties“ kūryba. Verčia susimąstyti kitų tautų, kitokių religijų, karo, net holokausto klausimai. Humanitarinių mokslų daktaras, paradoksalu, pasisako prieš tik šurmulį atnešančias knygų muges, prieš tradicinius nusibodusius Poezijos pavasario renginius, prieš visa tai, kas yra sustabarėjimas, stagnacija, nuobodulys, iš sovietmečio paveldėtas „kultūros“ demonstravimas. „Pagaliau kai nesureikšmini savęs, atsisakai pozų bei vaidmenų, kuriuos neišvengiamai diktuoja socialiniai santykiai, tampi nepasiekiamas bet kokiai prievartai. Kai atsisakai vertinti save ir kitus pagal direktyvias kategorijas, iškilus menkiausiam pavojui, išsaugai teisę į ramybę“,- rašo autorius.
Tačiau negalima teigti, kad R. Čičelis – nepataisomas kritikas ir nihilistas. Keliskart pabrėžęs, kad „net apsupti daugybės žmonių, kolegų, draugų, pažįstamų ir praeivių, vis dėlto jaučiamės vieni“, jis ragina atsisukti į senus draugus – istoriją ir literatūrą, net ir jam ne gėda būtų prisipažinti, kad Kaune jam geriausi draugai - Maironis ir Salomėja Nėris. Paradoksalu, bet literatūrologas ir čia išlaiko filosofines aukštumas, teigdamas, kad kartais „prasmingiau planuoti nesuplanuojamą tikrovę, o leisti įvykiams tekėti sava vaga ir atidžiai stebėti, kokia ateitis mūsų laukia“.
Marius Glinskas
