Šiemet viena iš Prano Dovalgos premijos laureatų tapo dar 1968-aisiais į žiniasklaidą „įkritusi“ tuometinė studentė Irena NAGULEVIČIENĖ. Tai buvo Pakruojo laikraštis „Auksinė varpa“.
– Kokios priežastys tave paskatino imtis Prano Dovalgos temos? Juk, rodos, viskas jau pasakyta, beveik viskas aprašyta...
– Tokią mintį „pamėtėjo“ Jonavos rajono kultūros ir istorijos metraščio redaktorius Vytautas Venckūnas. Dar rugsėjo pradžioje būtent jis supažindino mane su Prano giminaičiu inžinieriumi Vytautu Davalga, kuris pasiūlė imtis šios temos, žadėdamas pateikti nemažai sukauptos archyvinės medžiagos, pasidalyti savo nuomone apie tragišką Prano likimą. Istorijos, kultūros ir politikos žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktorius Petras Algis Mikša leidinyje jau buvo išspausdinęs išsamią studiją „XX amžius: Pranas Dovalga – užmirštas ir atrastas idealistas – Lietuvoje ir Čekoslovakijoje“. Atrodo, ką čia daugiau bepridursi? Tačiau subjektyvūs Vytauto pasvarstymai, kylantys klausimai, į kuriuos kol kas atsakymo nėra, tapo postūmiu rašyti apybraižą. Beje, mane labiausiai sudomino Prano laiškai, dvelkiantys paslaptimi, perteikiantys džiaugsmo ar gresiančio pavojaus nuojautą. Norėjosi prisiliesti prie jų autoriaus likimo, suprasti, ką išgyvena žmogus, kai jam į nugarą kvėpuoja mirtis. Laiškai mane įkvėpė šiam literatūriniam darbui. O kai su V. Davalga apvažiavome Smičkių, Laikiškių, Pabartonių kaimus, kai pasivaikščiojome po Prano tėvų sodybos kiemą, domėjimasis praeitimi tik sustiprino jausmą pažinti tai, ko niekada nepažinau.
– Kokių atsiliepimų sulaukei, kai publikavai „Pabartonių paslaptis: nacių auka – trisdešimtmetis žurnalistas“? Ar daug laiko prireikė, kol gimė ši apybraiža?
– Sulaukiau kelių asmeninių skambučių telefonu, skambinusiuosius nustebino apybraižos apimtis. Visi prisipažino iki šiol nežinoję šio mūsų kraštiečio istorijos. Džiaugiuosi galėjusi supažindinti Jonavos krašto gyventojus su paslaptinga, intelektualia, deja, tragiška asmenybe.
Dirbau apie porą mėnesių labai intensyviai, išnaudodama kiekvieną laisvesnę minutę. Mano literatūriniam sumanymui virsti realybe ypač padėjo Vytauto pasakojimai, supažindinę ne tik su Prano gyvenimu, jo būdu, bet ir išsaugotais praėjusio amžiaus pradžios Prano tėvų ūkio, paskolų, turto pardavimo, įvairiais kitais dokumentais. Būtų labai įdomu paanalizuoti ano meto įstatymus bei reikalavimus, nurodančius, kaip vesti ūkio apskaitą, atsiskaityti su paskolomis bankuose, palyginti su šių dienų taisyklėmis. Stebina XX a. pradžioje galioję, pavyzdžiui, arklio pardavimo rašteliai, kuriuose nurodoma ne tik gyvulio spalva, bet ir kitokie vizualiai matomi bruožai. Tokia analizė būtų labai įdomi.
– Kiek atsimenu, visada buvai labai darbšti, produktyvi žurnalistė. Kas tave vedė ir veda į priekį?
– Mano pirmoji darbovietė buvo Pakruojo rajono „Auksinės varpos“ redakcija. O persikėlusi gyventi į Jonavą, užmezgiau ryšį su „Naujienų“ laikraščiu. Net ir dėstydama lietuvių kalbą ir literatūrą profesinėje mokykloje, buvau šio laikraščio bendradarbė, o vėliau tapau net redakcijos kolektyvo nare. Man nepaprastai patinka bendrauti su žmonėmis, juos pažinti, kartu su jais liūdėti ar pasidžiaugti. Negalėčiau viešai paskelbti pašnekovo minčių, jei jis to nenori. Dirbdama žurnalistinį darbą, susipažinau su labai daug žmonių, kaip sakau, gal su puse pasaulio. Visi jie įdomūs, visi turi savo gyvenimus.
Darbštumas, matyt, glūdi mano viduje. Nuo vaikystės buvau ir likau labai aktyvi – dalyvavau šokių kolektyve, dainavau chore, vaidindavau Pakruojo kultūros centro dramos ratelyje, vadovavau satyros teatrui Statybininkų mokykloje, kasmet varžydavomės konkursuose. Ir tapome diplomantais Lietuvoje. Mylėjau darbą, sutariau su kolegomis, gal tai ir buvo pagrindinė varomoji jėga. Neneigiu, kartais tekdavo kartėlio gurkšnį praryti. Negali juk gyvenimas būti vien kilimais nuklotas.
– Daug metų vadovauji poezijos klubui „Šaltinis“. Ir jau ne sykį buvai užsiminusi, kad tai – paskutinė „kadencija“, kad jau tikrai perduosi vairą į kitas rankas. Kodėl to nepavyksta padaryti?
– Puikūs tie rajono kūrėjai, kiekvienas turi savo stilių. Per tris dešimtmečius, gal kiek daugiau, esame išmaišę beveik visą Lietuvą. O kiek pavasario ir rudens švenčių nušurmuliavo Jonavoje? Daugeliui garbių svečių – aktorių ar poetų – jau kauburėliai supilti, Anapilyje ilsisi per dešimt „Šaltinio“ narių... Bėga laikas. Vis žadu perduoti vairą į kito, jaunesnio, žmogaus rankas, bet tų norinčiųjų imti nėra. Žinoma, galima išregistruoti ir visai nutraukti veiklą, bet vis viliuosi, kad rasiu racionalesnę išeitį. Jau mėginau tartis su viena įstaiga, kad perimtų klubą. Pasibaigus karantinui, griebsimės tvarkyti dokumentus. Būtų gera, jeigu „Šaltinis“ gautų naują vadovą – ir atjaunėtų, ir suaktyvėtų. O mes šiemet išleidome klubo almanachą „Už tų langų“, skirtą Jonavos jubiliejui. Tai tarytum visos kelių dešimtmečių veiklos spaudas.
– Tavo skambūs eilėraščiai yra virtę ir dainomis, daug kas tavo posmus „pasiskolina“ sveikinimams. Padeklamuok vieną posmelį, kuris yra pats artimiausias tavo sielai, atspindi tavąjį „aš“.
– Esu ne kartą girdėjusi savo kūrybos posmelių sveikinimų koncertuose televizijoje ir radijuje, mano tekstais dainuojamų dainų. Nežinau, kur tą mano kūrybą suranda. Interneto svetainėse tikrai nepublikuoju.
Šie metai, galvoju, kaip ir daugeliui, nebuvo itin geri – netekau brolio ir dukterėčios, kelių gerų bičiulių. Nedžiugina tas nesulaikomas ir mane į neviltį varantis laiko bėgsmas. Tai gal labiau čia ir tiktų toks vienas posmelis:
... gyvenimui mes visada skolingi liekam –
ar duonos skalsoje,
ar ašaros laše,
ar sodo ilgesy.
Pažvelgiam į metus,
raukšle skausmingai atsidėjusius ant skruosto,
ir, užmaršties šešėlių nuoskaudas nušluostę,
bučiuojam dieną, tarytum rugio lauko riekę...
– Nepaisant likimo išbandymų, esi laiminga mama, močiutė, promočiutė. Papasakok apie savo šeimą ir, žinoma, nepamiršk „kambariokų“ – porelės kačių.
– Žinoma, esu laiminga, mylinti ir mylima. Meldžiu Dievą, kad nepagailėtų sėkmės mano artimiausiems žmonėms, o svarbiausia – ketvirtus metukus einančiam judriajam Herkui, teikiančiam ir džiaugsmo, ir rūpesčio. Jie visi – mano laimė.
Kasdienybę šildo du kambariniai katinėliai. Spalio pabaigoje vienas per neapdairumą buvo iškritęs per langą ir prapuolęs. Paieškos tęsėsi daugiau kaip mėnesį. Žmonės, atsiliepdami į skelbimus, padėjo ieškoti prapuolenio. Ir tik po gero mėnesio to paties namo gyventoja surado vargšelį savo rūsyje. Ačiū geradarei moteriai. Taigi, Kalėdos – stebuklų metas.
Kol gebame judėti, kalbėti, bendrauti, džiaukimės vieni kitais. Nėra jėgos, kuri pažabotų metus. Sutikome 2021-uosius – ir šypsokimės jiems. Kasdien šypsokimės.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Monika KRISTINAITYTĖ
