Keliaudami po Lietuvą randame atminimo lentų, paminklų ar pastatų susijusiu su mūsų kraštiečiais. Daugelio atsiradimo istorijų ar duomenų apie tuos asmenis tenka paieškoti to krašto leidiniuose ar enciklopedijose. Gretimo Kėdainių rajono priemiestyje Daukšų kaime šalia senojo aerodromo 2011 m. buvo pastatytas paminklas skirtas 1941 m. sušaudytiems žydams atminti. Kūrinys yra originalios formos – ant metalinės 12 metrų ilgio tarsi raudų sienos įamžintos 1003 žuvusių pavardės ir vietovės. Čia nužudyti Kėdainių, Šėtos ir Žeimių 2076 gyventojai, kurių ne visas pavardes pavyko surinkti. Tarp jų yra žinomi 44 čia nužudyti Žeimių žydai.
Kėdainiuose jau 1624 m. minimi pirmieji žydai, Šėtoje 1709 m., o kada ši bendruomenė apsigyveno Žeimiuose tikslių duomenų nėra. 1796 m. pagal Žeimių bažnyčios inventorių žinome jog miestelyje gyveno 80 žydų, bet pavardės ir jų verslai neminimi. Nedaug ką galime pasakyti ir apie prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia gyvenusius žydus. Randame, kad bendruomenė turėjo savo sinagogą ir mokyklą. Prasidėjus karui Rusijos imperija išleido įsakymą visiems Lietuvos žydams palikti savo gyvenamąsias vietas ir kraustytis gilyn į Rusiją. Carinė valdžia manė, jog žydai nesunkiai galintys susišnekėti su vokiečiais pereis į jų pusę. Apie tą laikotarpį išleistame žinyne rašoma jog iš Žeimių išvyko 60 šeimų, o 20 pasiliko gyventi. Labiau tikėtina, kad tai ne šeimų skaičius, o asmenų. Išvykę vėliau apsigyveno Rusijoje savo emigracijos vietose. Kai kurie pasiekė Ameriką, Pietų Afriką ir kitas šalis. Apie tos kartos žydus šiandien jau niekas negali papasakot. Nebent atsitiktiniai archyvų tyrinėjimai atskleis savo paslaptis ir galėsime papildyti turimas žinias. Ieškant Žeimių krašto 1918 – 1919 m. savanorių suradome ir vieną žydą „Moisiejus Lancmanas, Aiziko gimė Žeimių miestelyje 1896 m. 1919 – 1922 m. tarnavo 217 – ajame pėstininkų žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulke. Po tarnybos gyveno Jonavoje, 1936 m. Klaipėdoje. 1936 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu“. Deja jo nuotraukos nei platesnio gyvenimo aprašymo nepavyko gauti. 2018 m. Žeimiuose buvo atidengtas paminklas Žeimių krašto savanoriams. Tarp kitų karių buvo įrašyta ir Lancmano pavardė.
Izraelio archyvuose teko aptikti Lancmanaitės Basios anketą gimusios 1880 m. Žeimiuose. Galimai ji buvo sesuo Moisejaus ar giminaitė. Prieš karą ji gyveno Černigove – Ukrainoje, bet Antrojo pasaulinio karo pradžioje atvyko pas giminaičius į Jonavą. Turbūt bėgo nuo karo į ramesnę vietą pasirinkdama gimtąjį kraštą, bet 1941 m. buvo sušaudyta Girelėje su kitais Jonavos žydais.
Šiek ties plačiau galima papasakoti apie paskutiniuosius Žeimių žydus. Akiras Biržys savo enciklopedijoje „Lietuvos miestai ir miesteliai“ rašo jog 1934 m. Žeimiuose veikė 9 žydų parduotuvės (krautuvės). Amžininkai dar prisimena žydus, bet dažnai žino tik vardą arba kaip jį vadino kaime. Turtingiausi Žeimių žydai buvo Grinblatas Jankelis ir Entasas Eljošas. Grinblatas tūrėjo didele parduotuvę, jam verslas sekėsi gerai todėl gyventojai dažnai pas jį eidavo skolintis pinigų. Kartą pas neturtingą žmogų susirgo vaikas ir jis neišgalėjo nupirkti vaistų. Niekas jam neskolino pinigų. Grinblatas sužinojęs apie jo nesėkmę paskolino pinigų ir pasakė, kad grąžinti nereikės, o vėliau jam turės pagelbėti ūkio darbuose per šabą. Žmogelis buvo labai laimingas ir daugelį metų pasakojo visiems, kaip žydas išgelbėjo jo vaiką. 1941 m. geradaris, kaip turtingas prekiautojas buvo ištremtas į Sibirą.
Entasas Eljošas turėjo medžiagų parduotuvę, malūną miestelio centre, kepė duoną. Vienos moteriškės vaikas karstydamasis medžiais paslydo ir užsimušė. Ištikta nelaimės mama ėjo pas kaimynus prašydama paskolinti bent karsteliui. Niekas nenorėjo skolinti nes žinojo jog ši vargu ar gražins. Entasas davė pinigų karstui ir laidotuvėm. Liepė porą kartų kai galės ateiti užmaišyti duonos ir skola bus grąžinta. Vėliau jis pardavė savo verslą Žeimiuose ir nusipirko didelį namą Milagainiuose. Ten jį užklupo karas ir 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą.
Dabartinės seniūnijos vietoje buvo nedidelė Eltkos Radusevičienės parduotuvė, kurioje galėjai nusipirkti siūlų, muilo ir įvairių smulkių prekių. Pas Abalį galima buvo užsakyti baldus. Jis gražiai gamino stalus, kėdes, patogias lovas. Jo žmona buvo siuvėja. Kivelis taisė batus, o žmona kepė duoną. Chana ir Jaberelis Naumanai tūrėjo didžiausia smulkę . Leibos supirkinėjo gyvulius ir pardavinėjo jų mėsą. Iršai iš gyventojų pirkdavo pieną ir gamindavo sūrius, sviestą. Visi gražiai sugyveno. Šeštadienį šabo metu žydai eidavo melstis į Sinagogą. Jų kromeliai neveikdavo, o lietuviai tą dieną padėdavo nudirbti ūkio darbus, kad šie nenusižengtų savo religijai. Sekmadieniais iš visų kaimų suvažiuodavo katalikai į bažnyčią. Tada visos žydų parduotuvės buvo atviros ir viliojo klientus. Jai parduotuvėse būdavo vienodų prekių tai gyventojai pasirinkdavo pas kurį pirkti. Jai sekantį karta perki pas kitą žydą anas pykdavo sakydamas – Negi mano prekė blogesnė, ar aš tau per brangiai pardaviau...
Apie visus dabar jau sunku prisiminti, nes tie kas gali dar papasakoti tuo metu buvo vaikai. Pažinojo visus miestelio gyventojus žinojo jų verslus, bet per šitiek metų išsitrynė iš atminties pavardės ir vardai.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dalis žydų pateko į tremiamųjų sąrašus. Galbūt kažkas spėjo pasitraukti į užsienį ar atokesnį Rusijos kampelį likusieji užėjus vokiečiams išsiųsti į getus. Žeimių žydai 1941 m. rugpjūčio 14 d. išvežti į Kėdainius ir ten netrukus sušaudyti. Pagal Izraelio archyvo dokumentus į Kėdainius pateko virš 40 žeimiškių. Simboliška, kad įamžinant žuvimo vietą pastatant paminklą su pavardėm jos sumanytojas yra žymus Jonavos režisierius šiuo metu turintis ir sodybą Žeimiuose Feliksas Paulauskas.
Šiuo metu Izraelyje, Amerikoje, Pietų Afrikoje yra palikuonių, kurie galėtų plačiau papasakoti apie čia gyvenusius žydus. Kartais į miestelį užsuka savo šaknų beieškodami litvakai. Kiekvienas sutiktas nors ir tolimas palikuonis papildo prisiminimais apie savo šeimą taip praturtindamas mūsų krašto istoriją.
Artūras Nerkevičius
