Paskelbtas Aktualijos

Karantinas ir adventas – dvasinio gyvenimo atgaivinimo laikotarpis

Antradienis, 15 December 2020 16:29 Parašė 

Koronaviruso pavojui neslūgstant, visas krikščioniškasis pasaulis ruošiasi sutikti vieną gražiausių metų švenčių – šv. Kalėdas. Tiesa, kol kas jas riboja COVID-19 suvaržymai, tačiau žmonių siela galinga tuo, kad jos neįmanoma uždaryti ir izoliuoti. Apie šv. Kalėdų laukimą pasidalyti mintimis sutiko Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos dekanas kun. Virginijus Birjotas, Jonavos gyventojos.

Sudėtingos aplinkybės

Kun. V. Birjotas, adventą vertindamas kaip džiugų šv. Kalėdų laukimo laikotarpį, sako, kad šiemet jį lydi dvejopa nuotaika. Sielų ganytojas pripažįsta – ateinančių švenčių laukimas nėra vien tik teigiamas ir džiaugsmingas. Koronaviruso pandemija pakoregavo daugelį dalykų, bet išlieka viltis, jog tikinčiųjų bendruomenei pavyks pajusti tikrą dvasinį Kalėdų džiaugsmą.

Jau baigti bažnyčios atnaujinimo darbai, kurie tęsėsi porą metų, būtų galima suorganizuoti iškilmingą renovuotų maldos namų atidarymą, tačiau karantinas draudžia susibūrimus ir sueigas.

Pasak kun. V. Birjoto, iki šv. Kalėdų kažkokiu būdu vis tiek bus paskelbta ši gera žinia. „Besitęsiantis ir gana grėsmingas COVID-19 užkirto kelią įvairiems renginiams, kuriuos organizuodavo parapijos dekanatas. Labai džiaugiamės atnaujinta bažnyčia, manome, kad tegul ir nedidelis jos pristatymas būtinai įvyks“, – sakė klebonas V. Birjotas.

Rimties meto esmė

Daugelis žino, kad adventas – rimties ir susikaupimo metas, laikas, kai reikia apmąstyti savo poelgius ir atsiprašyti už išsprūdusį negerą žodį ar veiksmą. Anot kun. V. Birjoto, derėtų paanalizuoti savo elgesį, susitaikyti su savimi ir kitais, pastebėti šalia esančio žmogaus bėdą, ateiti jam į pagalbą, pajausti artimąjį, padėkoti jam ir svetimam žmogui. Kunigo teigimu, jeigu nesusitaikysime su savimi, būsime pikti, įsitempę, irzlūs, tai liksime neatidūs ir kito poreikiams, neatsiliepsime į jį slegiančias negandas. Ypač tai svarbu šeimose šiuo pavojingos pandemijos laikotarpiu. Tik tas, kuris susidūrė su koronavirusu akis į akį, gali suprasti jo pavojų ir grėsmę. Susidūrimas su mirtį nešančia liga padeda žmogui suvokti gėrio ir atjautos prasmę, tokiu keliu ne vienas įvertina gyvenimo teikiamus džiaugsmus per dvasingumo prizmę.

Tuo įsitikinęs kun. V. Birjotas, kurio šeimos nariai išgyveno koronaviruso siaubą. „Ačiū Dievui, ir tėvai, ir sesuo pasveiko, tačiau, susidūrus su liga tiesiogiai, dar labiau supranti, kaip svarbu vieniems kitus palaikyti ir padėti. Dabar, advento mėnesį, gera proga permąstyti ir savikritiškai peržvelgti savo elgesį. Velykų laikotarpiu taip pat buvo paskelbtas karantinas, bet šis adventas yra kitoks. Visi laukiame ateinančių Kalėdų, tačiau bijau prognozuoti, kada bus aukojamos šventos Mišios bažnyčioje. Tiesiog palaukime visų nurodymų, reikalavimų. Kai viską konkrečiai žinosime, tada ir paskelbsime“, – sakė pašnekovas.

Bendra malda

Artėjant šv. Kalėdoms, žmonės skuba apsirūpinti dovanėlėmis, kurias ketina padėti po egle ar tiesiog įteikti artimiesiems. Dekanas neslepia: jis nėra tokio įpročio iniciatorius ar puoselėtojas ir abejoja posakio „mažos dovanėlės stiprina draugystę“ teisingumu.

„Nuo seno susiformavę keitimosi dovanėlėmis įpročiai, ypač šeimose. Vaikams tai iš tiesų jos suteikia džiaugsmo ir sustiprina tą laukimo metą. Man svarbiausia – žmonių tarpusavio santykiai per visus metus, kasdien, o ne toji dovanėlė Kalėdų proga. Tarkime, šeimoje vyrauja nesantaika, artimieji dažnai pykstasi. Abejoju, kad dovanėlė pagerins santykius, sušildys ir įgis gerumo ir nuoširdumo prasmę. Bet nesu kategoriškai nusiteikęs prieš tai. Jeigu manoma, kad toks įprotis šeimose ar darbovietėse reikalingas, tebūnie“, – samprotavo dekanas.

Kūdikėlio atėjimas ir Betliejaus žvaigždės spindesys – pati didžiausia ir gražiausia dovana krikščionims. Jeigu ne Jėzaus gimimas, neturėtume ir šv. Kalėdų.

Pašnekovo nuomone, per didžiąsias metų šventes žmonės siekia buvimo vienas su kitu. Dekano žodžiais tariant, „sielos neuždarysi, bet žmonėms reikia bendruomeninių Mišių šventimo“. „Žinoma, galima ir namie pasimelsti, pasikalbėti su Dievu. Bet bažnyčioje šventos Mišios aukojamos iškilmingai – giedamos giesmės, įspūdį sustiprina prakartėlė, Betliejus, aplink tave susirenka būrys bendraminčių tikinčiųjų, kurie kartu meldžiasi. Visa tai suteikia daug stiprybės ir tai dvasiai. Mes visi tam ruošiamės“, – mintijo dekanas kun. V. Birjotas.

Evangelijos kvietimas tiesti Viešpačiui kelią, tiesinti jo takus tai ir yra kelio ruošimas susitikimui su Dangiškuoju Kūdikiu, kuris netrukus ateis. Adventas ir Kalėdos – tai laikas, kurį atiduodame Dievui, bendraujame su Viešpačiu. Tai malda, paliečianti širdį. Gyvenimas šiuo laikotarpiu priklauso nuo kiekvieno iš mūsų elgesio, minčių, maldų. Būtų gražu, jeigu tamsiais gruodžio vakarais šeimos nariai susėstų prie advento vainiku papuošto stalo, pasidalytų mintimis, pasikalbėtų, galbūt toks bendrumas padėtų kažką pakeisti savyje ar aplink save, o toks suartėjimas taptų neatsiejama šio laikotarpio bendravimo tradicija kiekvienų metų gruodį.

„Svarbiausia, kad visi poelgiai vestų tik į gera“, – pabrėžė kun. V. Birjotas.

Jonaviečiai laukia šv. Kalėdų

Jadvyga RUSILIENĖ, miesto gyventoja: „Gyvenu su dukros šeima po vienu stogu, tad visi Kalėdų labai laukiame – puošiame ir namų vidų, ir išorę. Koronavirusas, kaip ir visus žmones, mane slegia psichologiškai, bet stengiamės nelįsti į jo paslaptis. Tiesiog gyvename savo individualioje erdvėje, su pašaliniais nebendraujame, išeiname tik esant būtinybei. Labiausiai norime būti sveiki ir tikimės, kad išvengsime to viruso. Pagal galimybes vieni kitiems keliame nuotaiką savame rate.

Jau išbandome kalėdinius sausainius. Netrukus puošime eglę, kuri mūsų mažiesiems šeimos nariams suteiks džiaugsmo, o iš suaugusiųjų pareikalaus daugiau dėmesio, kad mažamečiai smalsuoliai nenutraukytų žaislų. Dovanėlių manija nesergame – po egle padedame tik mažiausiems. Na, o kitiems artimiesiems dovanojame tai SPA, masažo paslaugas internetu. Tiesiog nepamirštame vieni kitų, tai tarsi koks žaidimas. Kūčių vakarienę valgysime tik tie, kurie gyvename šiame name, o su kitais giminaičiais susitiksime vėliau, kai pasibaigs pandemija.

Kūčioms stengiuosi pagaminti karštą silkės patiekalą pagal savo močiutės senovinį receptą. Tai mūsų šeimos tradicija. Reikia paruošti panašiai kaip „silkę pataluose“, tik privalu papildyti džiovintais grybais. Silkės nelupkite, bet ją gerai išvalykite ir nupjaukite galvą, supjaustykite gabalėliais, susmulkinkite svogūną, galite ir pakepinti, pamirkytus džiovintus grybus supjaustykite (jeigu dideli), pasiruoškite  burokėlių. Viską susluoksniuokite ir kepkite orkaitėje apie 20 minučių. Ant stalo patiekite su karštomis bulvėmis. Štai ir viskas.

Malonaus švenčių laukimo, jaukių Kalėdų ir, žinoma, saugaus karantino.

Stanislova DAUBARIENĖ, „Jonavos dekanato CARITAS vadovė, Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos CARITO reikalų tvarkytoja: „Koronavirusas nenutraukė mūsų gerų darbų, kaip iki pandemijos, taip ir dabar padedame žmonėms, stokojantiems maisto. Žinoma, artimesnių kontaktų vengiame, naudojame apsaugines veido kaukes, pirštines, laikomės reikalaujamo socialinio atstumo. Dėl COVID-19 grėsmės negalima atstumti ar nurašyti tų, kuriems reikia pagalbos. Kiekvieną pirmadienį darome gerus darbus. Lauknešėliais su maisto produktais, kuriuos mums atiduoda prekybos centrai, kiekvieną savaitę palaikome apie 40–50 asmenų, pasiimti produktų ateinančių į Rambyno gatvėje jiems paskirtą vietą. Malonu, kad visi ateina taip pat laikydamiesi apsaugos reikalavimų. Per atstumą juos pavaišiname karštais gėrimais, skanesniais patiekalais. Mūsų remiamiems žmonėms surengsime kalėdinius pietus – kepsime kotletų, virsime troškinį, sutepsime sumuštinių, sugalvosime dar kokių nors skanumynų. Žinoma, tokio stalo, kokį padengdavome labdaros pietums CARITO patalpose, nebus. Atėjusiuosius pamaitinsime lauke, jau nusipirkome vienkartinių indų. Nepamiršome ir 12 benamių, savo pastoges įsirengusių už miesto. Juos taip pat aplankome kas antrą pirmadienį. Mes tik Dievo siųstą gerumą atiduodame, ir nieko daugiau. Kiekvienas turi širdį, bet susiklosčiusios gyvenimo sąlygos neleidžia pakilti aukščiau, tad ir skursta, ir kenčia nepriteklių. Neužsimerkime. Juk Kalėdos – džiaugsmo metas. Ir atminties, kurios reikia likusiam vienišam, artimųjų paliktam žmogui. Privalu jį aplankyti, pasikalbėti, duoti šilumos. Aukščiausiasis  mums atlygins.

Džiaugiuosi, kad paskelbė karantiną – turėsime laiko apgalvoti savo elgesį, jį įvertinti ir suvokti, nes pykdamas ir burnodamas tikrai nieko nepasieksi. Dabar yra laiko atgaivinti dvasinį gyvenimą. Tai ir būkime kaip viena šeima. Juk gerumas mus „veža“! Per 20 savanoriavimo metų mačiau visokių charakterių, visokio požiūrio, bet širdyje tikiu, kad net ir žemai puolusiam žmogui reikia padėti pakilti. Pavyks ar ne – kitas klausimas. Bet pagalbos ranką ištiesti būtina. Tai ir lyginkime kelią iki Dievo atėjimo.“

Irena BŪTĖNAITĖ

Web Analytics