Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Diskusija dėl paminklo: teisūs ir nelabai teisūs

Antradienis, 15 December 2020 16:26 Parašė 

Prieš keletą mėnesių Jonava pasipuošė dar vienu istoriniu akcentu, primenančiu šių dienų kartoms, kur, kada ir kaip atsirado mūsų miestas. Panerių gatvėje, šalia čia pat stūksančio Laisvės kovotojų kalnelio, atsirado akmens rodmuo, žymintis miestelio pradžią. Tai čia, prie gražiai sruvenusios ir sielius plukdančios upės, medinės koplyčios link vedusio kelio, esą stūksojusi Marijonos Zabielaitės ir Dominyko Kosakovskio dvaro sodybvietė, paskatinusi aplinkui kurtis ir pirkliams, amatininkams, valtininkams, atidaryti turgų, plėtoti naują miestą.

Idėja, kurią, berods, pasiūlė buvęs jonavietis žurnalistas Vidmantas Jankauskas, pasirodo, išties šauni, ji jau įgyvendinta, akmuo pastatytas. Tačiau skubotos pastangos neretai prišaukia diskusijas, kontroversiškus pasvarstymus. Taip nutiko ir šį kartą. Žeimietis kraštotyrininkas Artūras Narkevičius, atidžiai įsižiūrėjęs į rodmens tekstą, pastebėjo jame ir šiokių tokių netikslumų. Jei šie netikslumai būtų popieriuje, tarkime, laikraštyje, juos galima būtų be vargo pataisyti, bet čia – ant akmens. Nei kirviu, nei kaltu akmens dabar nepakoreguosi.

Vienas iš netikslumų, anot kraštotyros entuziasto, žodis „sodybvietė“. Šis terminas esą labiau pritinka įvardinti valstietiškai sodybai, galbūt seniai išnykusių senkaimių vietai. Čia labiau tiktų žodis „dvarvietė“. Kitas netikslumas – žodis „grafas“. Anot Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų direktoriaus Vydo Dolinsko, pirmas plačios Kosakovskių giminės grafas buvo Dominyko vyriausias sūnus Mykolas, tad miestelio kūrėjas dar negalėjo didžiuotis šiuo Šventosios Romos imperijos titulu. Sūnui priimant šį garbų paveldimą titulą, miesto įsteigėja Marijona buvo jau prieš 12 metų mirusi. Dar vienas netikslumas, anot žeimiečio, tai netikslus grafų herbas. Jis miesto viešojoje erdvėje rodomas toli gražu ne pirmą kartą, bet ir vėl klaidingai. Panašus stilizuotas „herbas“ iškaltas ir ant paminklinės lentos šalia Krašto muziejaus, tačiau antrame, kur kas didesniame, variante jis turėtų būti kur kas tikslesnis.

Pagaliau dar vienas netikslumas – panelės Zabielaitės vardas. Kaip teigia savo istorinėse studijose tas pats V. Dolinskas, miesto steigėja turėjo gražų ir anuomet populiarų Marijonos vardą. Tuo tarpu paminklinėje lentoje, XIX a. pritvirtintoje ant mūsų bažnyčios mūro, lenkiškai skaitome, kad čia ilsisi Marijos palaikai. Neaišku, kur suklysta. Neaišku ir kodėl turėtume šios asmenybės vardą „susakralinti“. Gal todėl, kad „Marijona“ skamba perdėm nebajoriškai?

Ką į šias pastabas, įdomu, atsako pats rodmens pastatymo iniciatorius, politikas ir leidėjas Vytautas Venckūnas? AVVA televizijos laidoje, transliavusioje A. Narkevičiaus ir V. Venckūno nuotolinę diskusiją, šis sutinka, kad kai kurios kraštotyrininko pastabos vertos dėmesio. Vis tiktai, anot jo, naujasis statinys ne tik istorinis, bet ir meninis objektas, todėl kai kurie nukrypimai esą galimi. Kita vertus, ant akmens visos mums žinomos informacijos ir nesutalpinsi.

„Sodybvietė“, anot V. Venckūno, tai bendrinis terminas, čia, be abejo, turėjo stovėti ir gyvenamasis pastatas, ir arklidė, ir ratinė, kiti inventoriaus knygose neseniai rastieji ir išvardinti statiniai. Beje, D. Kosakovskis jau XVIII a. pirmoje pusėje galėjo čia turėti savo rezidenciją, aplink ją kūrėsi ir pirmieji miestelėnai. Dabar dėl grafų. Sutikime, privilegijos rašto suteikimo dienomis Kosakovskiai grafų titulo dar neturėjo. Tačiau žodis, iškaltas ant paminklinio rodmens, turi daugiau ne istorinės, o literatūrinės reikšmės. Panašiai nederėų peikti ir „neteisingo herbo“ atvaizdų. O vieta prie upės, kur stūksojo sodybvietė, esą daug viešesnė, nei paveikslėlis muziejaus kieme, tad per daug neklystame, teigdami, jog didikų herbas iškeliamas pirmąkart.

Ilgai ir nuobodžiai galima ginčytis dėl Zabielaitės vardo. Anot V. Venckūno, panelė Zabielaitė galėjo būti krikštijama dviem vardais – Marija ir Anna, kurie ilgainiui pavirto į Marijaną ar Marijoną. Panašiai galima pasiginčyti ir dėl Kosakovskio vardo Domininkas. V. Venckūnas, pabrėždamas šio vardo ispanišką kilmę (reiškia „Viešpats“), sutiko, kad galima rašyti ir Dominykas – taip, kaip rašo tas pats V. Dolinskas. Vis dėlto, ko gero, abu tos pat reikšmės vardažodžiai vartotini ir mūsų kalboje, jie - ne klaida, juolab, kad čia nėra ir tvirto kalbininkų sutarimo.

Ši „istorinė“ diskusija, ko gero, neįsipliekstų, jei rajono Savivaldybėje vyrautų griežtesnė tvarka, apgalvojant miesto viešuosius užrašus, juolab turinčius paminklosauginės vertės, liekančius mūsų ainiams. Antai šios minties „daiktinis įrodymas“. Prieš gerus metus Kauno technologijos universiteto docentė dr. Judita Puišo, išvydusi visuomenei pristatomos skulptūros „Miesto ant moters rankų“ maketo projektą, gerokai nustebo. Čia toji moteris, didikė Zabielaitė, vėl „pakrikštyta“ Marijos vardu. „Skulptūros sumanytojai turbūt eina lengviausiu keliu: žvilgteli į Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje prikaltą epitafinę lentą, dirsteli į prie muziejaus pritvirtintą užrašą ir tokį pat variantą pasiūlo naujai skulptūrai“,- sako J. Puišo. Beje, ji tada drauge su V. Dolinsku Savivaldybei išsiuntė laišką, nurodydama, kokie išties didikų vardai turėtų stovėti prie jų pavardžių. Netrukus sekė atsakymas: „... dėkojame už jūsų pastabas dėl Marijonos Zabielaitės – Kosakovskienės vardo taisyklingo rašymo. Nuo šiol pranešimuose naudosime žemiau pateiktą formuluotę. Prašau Jūsų įvertinti, ar nepalikome daugiau netikslumų ir klaidų. Jei leisite, ateityje ruošdami detalesnius projekto aprašymus vėl kreipsimės Jūsų patarimo.“

Gerai, jei prisiminsime tas pastabas. Gerai, jei nepastatysime skulptūros su klaidingais vardais bei ženklais.

Marius Glinskas

logo srtrf

Web Analytics