Paskelbtas Temos

Gerumo buhalterija: duodanti ranka tuščia nebūna

Penktadienis, 20 May 2016 03:00 Parašė 
Vokietijos bataliono vadas plk. ltn. Marc Ulrich Cropp ir Vakario tėtis mjr. V. Šepkus. Vokietijos bataliono vadas plk. ltn. Marc Ulrich Cropp ir Vakario tėtis mjr. V. Šepkus. OSG Domme, Bundeswehr nuotr.

Padėdami tiems, kuriems likimas atsiuntė sunkesnių išbandymų, pirmiausia padedame patys sau. Jau vien žinojimas, kad esi ne vienas, kad ištikus bėdai rasi petį, į kurį bus galima atsiremti, suteikia drąsos ir vilties žvelgti į ateitį. Duodanti ranka niekada nebūna tuščia. Ir nebūtinai atgal gauni materialinių gėrybių. Vidinis pasitenkinimas, širdį glostantis žinojimas, kad nelikai abejingas kito skausmui – gerumo „buhalterijoje“ yra esminis pagrindas.

Šios ir panašios mintys kilo apsilankius mechanizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas“ priklausančiame Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione. Šio bataliono kariai drauge su Rukloje dislokuotais NATO kariais, sužinoję apie Lietuvos karininko Vaido Šepkaus šeimą užgriuvusią nelaimę – sunkia liga susirgo mažametis sūnelis Vakaris, – nedvejodami surinko pinigėlių, kad mažąjį ligoniuką papildomiems tyrimams, gydytojų konsultacijai ir galimai neurochirurginei operacijai būtų galima išvežti į vieną Vokietijos kliniką.

„Dalindamiesi – turtėjame. Dėl vaiko galima viską padaryti – laužyti sienas, eiti kiaurai. Mažojo ligoniuko tėveliai tą ir daro. Meilė daro stebuklus – mes visi nuoširdžiai tikime ir linkime, kad Vakaris kuo greičiau pasveiktų. Gera daryti yra iš tikrųjų gera: sužinoję apie karininko šeimą ištikusią nelaimę negalėjome likti nuošalyje. Prasmingai paaukotas euras tam, kuriam jo tuo metu reikia labiausiai, – stiprina mus pačius“, – sakė Vokietijos kariuomenės prancūzų-vokiečių brigados 291-ojo pėstininkų bataliono vadas Markas Ulrichas Kropas (Marc Ulrich Cropp). Jam pritarė ir kiti kariai.

Kunigaikščio Vaidoto bataliono grandinė, dirbanti su Rukloje dislokuotais NATO kariais, Otilija Vitkevičienė pasiūlė nupirkti dar ir dovanėlę mažajam ligoniukui ir taip jį pradžiuginti. Kariai su džiaugsmu parėmė šią idėją – rotacinių pajėgų grupės S-4 viršininkas Dmitrij Petersas važiavo į Jonavą, į žaislų parduotuvę, ir berniukui išrinko didžiulį meškiną. Kai paklausiau, koks meškino vardas, karininkas kiek sutriko – apie vardą nepagalvojo. „Tegul bus tiesiog draugas. Draugas juk visuomet būna šalia“, – sakė D. Petersas.

Prašymas sujaudino

Grandinė O. Vitkevičienė vieną balandžio naktį, per budėjimą, skaitė kariuomenės puslapio informaciją. Ir iš karto atkreipė dėmesį į kario šeimos pagalbos prašymą. „Vaidas ir Vaida Šepkai prašė padėti jų trejų metukų sūneliui Vakariui. Berniukas serga kriptogenine epilepsija ir gydymui vaistais atsparia jos forma. Be to, temporalinėje smegenų srityje yra diagnozuota cista. Liga sutrikdė vaiko raidą: Vakaris nekalba, negali nė žingsnio žengti be nuolat jį prižiūrinčios mamos. Tikėtina, kad aplink cistą esantys dariniai yra epilepsijos priežastis, dėl to reikalingi papildomi tyrimai ir neurochirurginė operacija. Lietuvoje gydymo perspektyvos, švelniai tariant, labai miglotos, tėveliai ieško pagalbos užsienyje. Atsiliepė viena klinika Vokietijoje: atsirado viltis, tačiau tyrimai ir operacija brangiai kainuoja, o šeima tokių pinigų neturi. Juolab kad dirba tik vienas tėtis, nes mama prieš pusantrų metų dėl berniuko ligos buvo priversta palikti darbą“, – pasakojo p. Otilija.

Ji iš karto pasiūlė Lietuvos ir NATO kariams pagal išgales padėti berniukui. Tas pats karininkas D. Petersas ėmėsi organizacinių reikalų: surengė balsavimą. Kariai nedvejodami nutarė padėti mažajam Vakariui.

Reikėjo drąsos

Majoras V. Šepkus nuoširdžiai padėkojo už dosnumą ir širdies gerumą: gražiausi dalykai atsitinka, kai jų mažiausiai tikiesi.

Kalbėdamas su „Alio Jonavos“ žurnaliste mjr. V. Šepkus neslėpė, kad jam, dėvinčiam uniformą, buvo labai nelengvas sprendimas kreiptis į žiniasklaidą ir prašyti pagalbos. „Teko perlipti per save, pamiršti ambicijas – tikrai buvo sunku. Darėme ne dėl savęs, o dėl sūnelio, nes atsidūrėme neviltyje: nuo pirmųjų ligos požymių pasireiškimo praėjo pusantrų metų, tačiau jokie gydytojų išbandyti vaistai sūneliui nepadėjo. Esu sujaudintas žmonių gerumo, atsirado nemažai norinčiųjų padėti ir prisidėti. Gerų žmonių dėka jau sukaupėme pradinę sumą, kad Vokietijos klinikoje mums galėtų atlikti tyrimus“, – sakė Vakario tėtis.

Vaistai ligos neįveikė

Vasario 27 d. Vakariui suėjo treji metukai, tačiau jis nekalba, nežaidžia su 9 m. vyresniu broliuku, nusišypso tik retkarčiais. Viskas pasikeitė, tėvelio žodžiais, per vieną vakarą. Iki tol mažylis augo guvus, nesirgo jokiomis, net peršalimo, ligomis. Pusantrų metukų jau tarė atskirus žodžius, susikalbėdavo su savo broliuku, piešė, žaidė, nenustygo vietoje.

„Kaip šiandieną prisimenu vieną 2014 m. lapkričio vakarą. Su mažyliu skaitėme knygutę, jis jau ruošėsi miegučio. Staiga mūsų akyse vaikas pradėjo leipti, galūnėse kas keletą minučių atsirado traukuliai. Iškvietėme greitąją pagalbą, diagnozės nenustatė, tačiau paguldė į infekcinį skyrių. Tarsi iš niekur nieko pakilo aukšta temperatūra – fibrilinius traukulius iš pradžių ir siejome su aukšta temperatūra. Tačiau ir temperatūrai nukritus, traukuliai ėmė kartotis. Vaikui nustatė epilepsiją. Kartojosi labai stiprūs traukuliai – vaikas prarasdavo sąmonę, sustodavo kvėpavimas. Buvo labai sunku priimti šią situaciją, nežinojome, kaip elgtis“, – prisiminė tėtis.

Kompiuterinė tomografija ir magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad galvytėje yra darinys – cista. Epilepsijai gydyti buvo paskirti vaistai, tačiau jie nepadėjo, priepuoliai tęsėsi. Vieni vaistai keitė kitus – rezultato – jokio. „Pernai sausio mėnesį sūneliui buvo paskirti penki skirtingi medikamentai epilepsijai gydyti. Vienus vaistus per dieną reikėjo gerti tris kartus, atitinkamai tiek pat ir kitų, jie vaiką slopindavo. Galiausia dar pasigavome infekciją, tad buvo paskirti ir antibiotikai. Pernai sausį ir vasarį Vakaris ne tik kad nevaikščiojo, bet ir apskritai nereagavo, dingo visos emocijos, nereaguodavo į skausmingas procedūras, kai imdavo kraują, statydavo kateterius. Berniukas savarankiškai net nevalgė – mama maitino su švirkštu“, – pasakojo tėtis.

Tik kai pamažu pradėjo mažinti vaistų dozes ir neskirti naujų, sūnelis pradėjo žiūrėti į akis. „Nemoku žodžiais apsakyti, koks buvo džiaugsmas“, – sunkiai emocijas tvardė V. Šepkus.

Gydytojų nuomonės išsiskyrė

Iš pradžių mama su mažyliu kelis mėnesius praleido ligoninėje Vilniuje, paskui gydymas buvo tęsiamas Kaune, po to – vėl Vilniuje, konsultavo ir Vilniaus, ir Kauno neurochirurgai, buvo atlikta daugybė tyrimų – elektroencefalografija (EEG), pozitronų emisijos tomografija (PET) ir kt. EEG parodė, kad priepuoliai sklinda iš tos srities, kur yra cista, tačiau PET neparodė tikslios vietos, kurioje kyla priepuoliai.

Tėvai susirūpino, kai gydytojų nuomonės išsiskyrė: Kauno neurochirurgai rekomendavo įdėti dreną, o Vilniaus neurochirurgų nuomone reikėtų pašalinti cistą su smegenų dalimi (su dalies hipokampo šalinimu).

„Paliko mums spręsti, tačiau mes nesame medikai, negalime taip rizikuoti, todėl nusprendėme, kad būtina ieškoti dar vienos nuomonės. Šį kartą – užsienio medikų“, – sakė V. Šepkus.

Viltis – gydymas užsienyje

Žinoma, tėvai prašė, kad sūnelį išsiųstų konsultuotis į užsienį, tačiau tam trukdo įvairūs biurokratiniai barjerai. Todėl tėvai nutarė nedelsti ir ieškoti gydymo kitose šalyse. „Šeimos gydytoja sudarė užsienio klinikų sąrašą, jame – per 30 klinikų įvairiose šalyse: Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Amerikoje, Izraelyje. Visoms klinikoms parašiau laiškus, kai kurios jų atsišaukė. Apsistojome ties viena klinika Vokietijoje, kuri pasiūlė palankiausią pirminio tyrimo kainą – apie 21 tūkst. eurų. Medikai tuo pačiu užsiminė, kad gydymas gali būti ilgas, tad atitinkamai ir kaina didesnė“, – pasakojo tėtis.

Pradinę sumą surinkti pavyko – dabar reikia sulaukti oficialaus pasiūlymo.

***

Mūsų gyvenimas gali būti pilnas meilės ir atjautos. Jeigu turite galimybę padėti mažam mielam berniukui pasveikti ir džiaugtis gyvenimu, – padėkite, nes nė vienas nesame garantuotas, kad rytoj pagalbos neprireiks mums. Yra įkurtas „Vakario Sepkaus labdaros ir paramos fondas“ (kodas 304228869), AB SEB banke atidaryta sąskaitą Nr. LT 14 7044 0600 0809 0519.

Laima SLOVIKIENĖ

OSG Domme, Bundeswehr nuotr.

 

Web Analytics