Neseniai Jonavos pašte, laiškų dėžutėje, paštininkai rado voką, ant kurio nenurodytas rajono pavadinimas. Tik miestelis – Žeimiai. Laimei, ieškomas žmogus išties gyvena mūsų Žeimiuose, turbūt vienintelėje tokioje Vaclovo Michnevičiaus gatvėje. Tad daug abejonių nebuvo,- voką reikia siųsti į netolimą Žeimių miestelį.

Šį kartą ir neatidžiam siuntėjui, ir gavėjui pasisekė. O juk vokas galėjo nukeliauti net į septynias kituose rajonuose esančias vietoves, esančias prie Molėtų, Rokiškio, Ukmergės, Varėnos. Dar kiti Žeimiai (tik su kirčiu galūnėje) plyti Kretingos, Radviliškio, Šiaulių rajonuose. Nepilnas adresas į paštus atneštų tikrą maišalynę.

Kirčio ženklų ant vokų, žinia, nurodinėti nereikia. Juos, žyminčius priegaidės skambesį, derėtų kalboje tik jausti. Kirčio tradicija, matyt, išlikusi dar iš archaiškos mūsų protėvių kalbėsenos, kirtį, matyt, vertėtų vadinti autentiškos leksikos puošmena. Vis dėlto kalboje du vienodai skambantys vietovardžiai nesukelia didesnių problemų, tačiau pašto komunikacijoje ar spaudoje (net kelio ženkluose) jie gali tapti keistoku galvosūkiu. Antai keli pavyzdžiai. Seni žeimiečiai niekada nesako „Žeimių gatvė“, kirčiuodami antrą skiemenį. Sakinyje „Ties Žeimiais driekiasi graži upė“ jie irgi nekirčiuos antro skiemens, taip gali kirčiuoti tik Kretingos, Radviliškio ar Šiaulių rajonų žmonės, kur nuo senų senovės plyti jų tvirtagalūniai Žeimiai. Mūsų Žeimiai, žinia, turi kirtį pirmame skiemenyje, tad ir didžiuojamės Žeimių mokykla, keliaujame autobusu į Žeimius su kirčiu antrame skiemenyje, meškeriojame ties Žeimiais su kirčiu pirmame skiemenyje, Žeimiuose su kirčiu pirmame skiemenyje stebimės kultūros paminklais.

Praradę gimtosios priegaidės jausmą, neretai netikusiai kirčiuojame ir kitų vietovių pavadinimus. Rukla su kirčiu galūnėje, žiūrėk, pavirsta į Ruklą su kirčiu pirmame skiemenyje, panašiai iškraipoma ir Kulva. O juk vienos vietovės vardas, menantis pagonybės laikų kunigaikštį Ruklį, priskiriamas antrai su gražiai šokinėjančiu kirčiu kirčiuotei, tuo tarpu kitos vietovės vardas, menantis garbųjį Abraomą Kulvietį, priklauso ketvirtai su ne mažiau gražiai šokinėjančiu kirčiu kirčiuotei.

Ypač negražiai sudarkome savo vietovardžius, minėdami juos viešojoje kalboje taip, kaip ant liežuvio papuola. Tokių nelaimėlių sąraše – ir Bukonys, ir Upninkai, ir Išorai, ir Trakai, ir Juškonys, kiti kaimai. Patarimas čia paprastas: jei nori taisyklingai, neįžeidžiant vietos senbūvių, ištarti jų vietovardžius, įsiklausyk, kaip jie, tie senbūviai, patys šneka, pasidomėk, kaip savo kaimus vadino jų protėviai. O ant voko pažymėti, kokiam rajonui priklauso Žeimiai, Raguva ar Trakai, verkiant būtina, antraip ir net brangūs šventiniai atvirukai gali pavėluoti ar visai pasiklysti.

Marius Glinskas