Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Biblioterapija – karantino išgyvenimo menas

Pirmadienis, 23 November 2020 16:13 Parašė 

Skaitymo gurmanai sulaukė geros žinios: 2021-ųjų Vilniaus knygų mugė dėl karantino iš tradicinio vasario mėnesio nukeliama į gegužę.  Galima neskubant daugiau perskaityti, įvertinti, sugromuliuoti, internete ramiai pabalsuoti Metų knygos rinkimuose.

O jų, tų pretendenčių į geriausias, šiemet per kelias dešimtis. Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų, publicistikos, moderniosios poezijos srityse. Galime rinktis pagal skonį ir supratimą, galime ilgomis namų valandomis mėgautis įtemptais lietuviškų realijų siužetais ar subtilaus psichologizmo niuansais, stebėtis žilutėlių ar tik įsibėgėjančių autorių kūrybos išmonėmis.

Pradėkime nuo mažųjų. Poetas Vainius Bakas nesistengia žūtbūt atrasti „amerikas“, tiktai pažvelgia į daiktus, gamtos reiškinius kitu kampu. Jo puslapiuose atgyja, rodos, didžiausia banalybė, sužimba tai, kas seniai vaikams žinoma, atrasta, neįdomu. Tik paklausykite: „Pasakų knyga ant stalo guli,/vakarais apšviečia ją mėnulis,/ kada rytas skelbia naują dieną,/ji nušvinta, atremta į sieną./Na, o sienos, turinčios ausis,/pasakaitės gal pasiklausys...“ (eil. „Pasakų knyga“). Mažuosius turėtų sudominti ir Aušros Kiudulaitės „Maksas ir 92 musės“. Čia nieko nuglaistyto, ką neretai darome vaikams, nieko estetizuoto. Viskas, kaip yra ant palangės ar nelabai tvarkingame balkone. O skaityti galima ir be teksto, vien paveikslėliais.

Kas toji upė? Tai gija, kuri išsiuvinėja pasaulį margiausiais raštais, sudygsniuoja istorijas, vietoves, žmones. Tai ir kelionė, šaukianti mus į laukinius tyrus, nepažintus miestus, jūras, kalnynus. Tai ir namai paukščiams, žuvims, ropliams, vabzdžiams. Prie upių atsirado pirmosios civilizacijos, net šalys vadinamos savo upių garbei. Tai ir atgaiva. Upės apvalo mūsų mintis ir padeda į mus pažvelgti kitaip. Gražiai į klausimą, kas toji upė, bando atsakyti Monika Vaicenavičienė savo pažintinėje edukacinėje knygoje „Kas yra upė?“

Australijoje gyvenanti prozininkė Akvilina Cicėnaitė stebina savo paaugliams skirta apysaka „Kad mane pamatytum“. Tai istorija apie dideles ir mažas pabaigas, apie saulės užtemimus ir laipiojimus pro  langą, apie teatrą, šeimos dramą ir šiek tiek – apie meilę. O štai Diana Ganc savo apysakoje paaugliams „Lota“ pasakoja apie mergaitę, kuri nusprendžia nebeiti į mokyklą. Tačiau namų sienos, jauki antklodė ir knygos negali teikti amžino prieglobsčio.  Ypač įdomus, manding, mergaitės apsilankymas bibliotekoje. „Lota nusiraminimo ieško bibliotekoje... jai įdomu pasirinkti net dar kartą skaitysimą knygą, rasti joje savo užlankstytus kampučius, pirštų antspaudus. Žinoti, kad nieks kitas jos neskaitė, tik Lota, niekam ji daugiau nebuvo reikalinga. Ir tai  yra stebuklas. Knyga, kurią parašė man. Parašė žmogus, kuris nelindo su savo noru padėti, kuris nežadėjo paskambinti, kuriam nusispjauti, buvau aš mokykloje ar nebuvau. Ir mes niekad su tuo žmogumi nesusitiksime. Kuo labiau mes nesusitiksime, tuo jis man brangesnis, aš jį galbūt mylėsiu. Nes tik jis ir aš žinome, kad jis rašė man. Ir tai didelė sumauta paslaptis...“

Komplikuotas, daugiasluoksnis poezijos „meniu“. Čia galima prisiminti taip pat į geriausiųjų taikomos Alfonso Andriuškevičiaus knygos „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai“ mintį, kad poetus esą galima skirstyti į „natūrinius“ ir „kultūrinius“. Galėčiau pridėti trigrašį: į „poetus, kuriuos skaito žmonės“ ir „poetus, kuriuos skaito poetai“. Pastarųjų knygos (Aido Marčėno „Ir“,Rimo Užgirio „Tarp“, Tomo S. Butkaus „Ežero žemė“) “žmonėms“ galėtų būti itin pavojingos: čia arba nieko nesuprasi ir gailėsi sugaišto laiko, arba „kažką“ suprasi, bet... pamažu išsikraustysi iš proto. Naudojant eilutes pažarstantį verlibrą ir žodinę ekvilibristiką, turbūt galima perspjauti net į pasąmonės užribius nusitęsiančios poezijos ribas, bet ar tu, autoriau, - vienas geriausiųjų, ko gero, atsakytų, tik visagalis laikas. Suklūsti verčia jaunoji Enrika Striogaitė su savo trečiąja knyga „Žmonės“. Šis „nepoetiškas“ leidinio pavadinimas byloja paprastą tiesą: tai mumyse, vaikštinėjančiuose Laisvės alėja, lesinančiuose gulbes ir balandžius, šeriančiuose benames kates ir klūpančiuose su ištiesta ranka, slypi visa poezija. Pastebėk tai, užfiksuok, ir sustabdysi laiką, tapsi visagalės poezijos mūzos bendražyge.

Suaugusiųjų prozoje patrauklus Undinės Radzevičiūtės romanas  „Grožio ir blogio biblioteka“.Oi daug reikia erudicijos ir išmonės rezgant tokį provokuojantį kūrinį. Rasi čia visko: ir detektyvo, ir moralės, estetikos anomalijų, kurias, anot autorės, atneša visuotinė laisvė. Užvertus paskutinį puslapį galima tapti siužeto hipnozės auka, nesuvokiančia, kas yra gerai, kas blogai, bet juk apie tai kiekvienam ir verta pamąstyti artėjant į pasaulinį susinaikinimą. Trumposios prozos gurmanams, be abejo, patiks Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“. Ne, pavadinimas nieko bendro su erotinėmis fantazijomis neturi. Tačiau ryškios pastraipos apie meilės ilgesį, apie mus, kasdien pilkėjančius ir gyvuliškai vienišus, vis veda žvilgsnį per puslapius, primena, kad kūnai – tai mūsų sielų buveinės, kuriose užgimsta slaptingiausi sumanymai bei poelgiai. Kaip tikras žaidėjas žodžiu ir vaizdu čia pat prisistato Sigitas Parulskis su savo „Dvigubo dugno keleiviais“. Kiekviena esė čia turi nuotrauką, jos – ir asociacijos, ir užuominos, ir, anot autoriaus, tragikomiškos kelionės per mūsų būtį, patirtį nebūties link.

Negalima šiukštu nutylėti storiausios pretendentės į geriausias. Tai dokumentikos ir publicistikos skyriaus puošmena - knyga apie Mekus, Joną ir Adolfą, pavadinta „Gyvenimo lai(š)kais“. Jokios mokslinės studijos, jokie traktatai nepriartina prie Mekų fenomeno, kaip šis leidinys. Didžioji jo dalis – fotografijos – šeimos, mamos, Amerikos, tėviškės, net gimtųjų Semeniškių kaimo debesų. Galimybė pavartyti šią knygą – tai nepaprastai paprastas  būdas pažinti šiuos garsius lietuvius. Ir vis tiktai... Jei kas nors paklaustų, ką norėčiau gauti dovanų artėjančių Kalėdų proga, nedvejodamas pasiprašyčiau jos, vienintelės – Gabijos Lunevičiūtės „Vilniaus atminties punktyrų“. Tai būtų man, ne tik man, dar vienas sugrįžimas į Gedimino miestą, kuris lieka sapnu, svajone ir ilgesiu, pasaka ir iliuzija. Čia prabylantys seni vilniečiai – rodos, prieš du, tris dešimtmečius sutiktieji Čiurlionio, Lokių ar Smėlio gatvių senbuviai, pas kuriuos nerūpestingais studentiškais laikais nuomavomės kambarius, kalbėjomės pusiau lenkiškai, žiūrėjome nespalvotą televiziją. Kiekvienas juk savo vaizdiniuose turime savo Vilnių.

Paminėta ne viskas. Dar kelios knygos – kelyje į mūsų knygynus, viena kita – ilgėliau bibliotekos durų nevarsčiusių skaitytojų rankose. Svarbu neišmesti tos ar kitos pretendentės iš savo kuklių užmojų dėžutės, nepamiršti, anot to paties A. Andriuškevičiaus, sunkaus darbo – skaityti. Tas darbas nelengvą mūsų išgyvenimų dalį vadina paprasčiausiai biblioterapija, galinčia tapti saldžia dvasios atgaivos piliule, vakcina, gelbstinčia nuo televizoriaus, pokalbių su sienomis, stovėjimo prie lango ar lėtinės smegenų atrofijos.

Marius Glinskas

Atnaujinta Pirmadienis, 23 November 2020 16:16
Web Analytics