Neseniai Viešąją biblioteką pasiekė upninkiečio Mykolo Kručo septintoji knyga „Visko po truputį“. Tai įvairių literatūros žanrų – pasakų, pasakėčių, liaudiškų pašmaikštavimų, intermedijų rinktinė, kurios 10 egzempliorių įrišo Jonavos raštinės reikmenų parduotuvė „Mubas“.
Neįprasta knyga – beveik pusmetį siautėjusios covid19 viruso pirmosios bangos produktas. Tos bangos pradžioje atkaklusis senolis, pamokytas niekur neiti, nevažiuoti iš namų, iškėlė sau šūkį „Neįgalieji atlaikys negandas, nepasiduos“. Tada sėdo prie kompiuterio ir dviem pirštais „atkaukšėjo“ savo kūrinėlius – ir naujus, ir seniau rašytus, tik niekur dar nespausdintus. Viena knygelės dalis –sueiliuotos lietuvių liaudies pasakos (Baltas vilkas“, „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, kitos), kita dalis – trumpos ir smagios autoriaus sumanytos pasakos, humoristinės eilės, kadaise girdėti ir perpasakoti nutikimai, mįslės, tai, ką mokslininkai vadina smulkiąja tautosaka. Ypatingo dėmesio gali susilaukti upninkiečio eiliuotas Užgavėnėms tinkąs Lašininio ir Kanapinio dialogas, įvairių kermošių, atlaidų, piršlybų „linksmos kiaulystės“. Maža to, kūrėjas sužimba ir publicistine gaidele – 2019 m. rugpjūtį Vyšnialaukyje jo skaitytas tekstas šio kaimo bendruomenės šventėje tampa kone eiliuota šio kaimo istorija. Čia pat Mykolas įrodo, kad jis nepėsčias ir dramos žanre: intermediją su senberniu Anupru, senmergėmės Magdute, Agota, Tekle, Morta, Katre, Barboryte gali patraukti ne vieno teatro festivaliams besiruošiančio kultūrnešio dėmesį. Beje, kai kurie kūrinėliai pirmąkart jau buvo suvaidinti Upninkų kultūros centro salėje, Neįgaliųjų draugijos humoro grupėje „Rykštė“.
Knygas dabar galima leisti įvairiai – ir be leidyklų, redaktorių „palaiminimo“, ir be korektoriaus pabarimų, be įmantrios dalininkų grafikos. Užtenka amžių sandūrose užgrūdintos kantrybės, užsispyrimo, tikėjimo, kad tai, ką darai, prasminga ir reikalinga, kad tai ilgam išliks ateinančioms kartoms ir kažkam kažkiek kažkur primins garbų autorių. Beje, Mykolas to „priminimo“ per daug ir nereikalauja. Jam užtenka, kad jo „darbo knygelę“ pavartys likimo broliai, artimieji, prisimins mėnesius trukusį nelengvą laiką, kurį padėjo ištverti ne tuščias dykinėjimas, o tik apmąstymai, ieškojimai.
Marius Glinskas
