Jonavos kultūros centro (JKC) fojė veikia jonavietės Birutės Gadišauskienės tapybos darbų paroda „Gyvenimo metamorfozės“, kurioje eksponuojama apie dvi dešimtis menininkės paveikslų. Apie tai, kas lėmė posūkį į tapybą sulaukus brandaus amžiaus, mintimis pasidalijo pati dailininkė.
Vaikystės svajonė
Birutė gimė ir augo Aukštaitijos krašte – Kupiškio mieste. Jau tada moksleivės dėmesį traukė to meto architektūra, metų laikais besikeičiančios medžių spalvos, neretai vaizduotėje virsdavusios nuostabiai patraukliais paveikslais. Mergaitė negalėjo atplėšti akių nuo vaizdų, kuriuos ant popieriaus lapų nupiešdavo jos draugė, dėmesys ilgam sustodavo ties dar nematytu peizažu ar grafikos kūriniu, malonių potyrių suteikdavo braižybos pamokos. Taip gimė svajonė – tapti dailininke.
Tačiau tolesni įvykiai dėliojosi ne taip, apie ką svajojo mergina – baigusi vidurinę mokyklą, ji pasuko į Kauno politechnikos institutą, kuriame įsigijo inžinierės specialybę. Vėliau biografijoje svarbią vietą užėmė dvi dešimtis trukęs darbas chemijos gigante – azoto trąšų gamykloje, vėliau pervardytoje „Achema“, o nuo 1996-ųjų moteris perėjo dirbti į ERGO bendrovę.
Darbas, šeima, visuomeninė veikla užgožė vaikystės svajonę. Bet viduje toji kibirkštėlė neužgeso – kartais net susirinkimų metu tušti popieriaus lapai virsdavo įvairių ornamentų rinkiniu, savotiškais grafikos darbais, kuriuos nubraižydavo inžinierės-chemikės ranka. Tačiau tokiais prisilietimais prie meno ir baigdavosi dailininkės pašaukimas.
O kai užaugę vaikai išvyko savo laimės ieškoti kitur, namai ištuštėjo ir pritilo, atsirado laiko išblaškyti į erdvę įsiveržusią tylą. Tereikėjo labai nedaug – tik nedidelio postūmio, kad moterį pakerėtų teptukas ir spalvos.
Pirmieji žingsniai
Kartą bičiulė Angelė pasiūlė Birutei drauge su ja lankyti tapybos pamokas Ingos Šišovienės studijoje. Vieno pasiūlymo nepakako, bet po kelių kvietimų B. Gadišauskienė sau pasakė – reikia. Mokslas studijoje truko apie pusantrų metų. „Dirbti tikrai reikėjo nemažai. Mokytoja Inga pateikdavo užduočių, kurias turėjau atlikti namuose. Ji man pasiūlė imtis mandalų, kurių kūrybą vadinu savotišku stebuklu, tik nereikia bijoti. Kartą Šilų moterims daviau popieriaus ir pasiūliau nupiešti mandalas. Ir ką galvojate? Visos puikiai susidorojo su užduotimis ir namo išėjo patenkintos, galbūt ir dabar ne viena mėgina jas piešti. Tokiu būdu į mano gyvenimą atėjo tapyba, kurios taip troškau vaikystės metais“, – sako Birutė.
Dailininkės kelio pražia derėtų laikyti grafikos darbus, nes nuo jų prasidėjo tikroji tapyba. Pajutusi aistrą tapyti, ji pradėjo nuo aliejinių dažų, o dabar ėmėsi akrilo technikos, kuri verčia sumanymą įgyvendinti greit, negaištant laiko. „Aliejus – mano laisvalaikis ir apmąstymų valandos. Akrilas – intensyvus darbas, neleidžiantis mėgautis kūrybos procesu, nes dirbti reikia greitai, mintis turi būti aiški, suformuota iš anksto“, – vienos parodos atidaryme teigė dailininkė.
Įžengusi į tapybos žanrą, autorė sako neturėjusi tinkamos medžiagos kūrybai, tad paveikslus kurdavusi ant kartono, užsilikusio nuo senų spintų ar kitokių baldų. Prisimindama pirmąją parodą, surengtą Jonavos savivaldybės Viešojoje bibliotekoje, ji prisipažįsta buvusi nustebinta: „Kai ant sienų sukabino mano kūrinius, nepatikėjau, kad aš pati juos nutapiau. Sėdėjau ir negalėjau suprasti, kas atstiko mano gyvenime, jeigu rengiama mano tapybos darbų ekspozicija.“
Patraukli ekspozicija
Per beveik ketverius metus nuo aktyvios tapybos, B. Gadišauskienė surengė 15 individualių parodų, surengtų ne tik Jonavoje, bet ir Kupiškyje, Ukmergėje, Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, kitose vietose. Šių metų birželio mėnesį Lietuvos Parlamente vykusi paroda „Spalvomis skambančios akimirkos“ buvo skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Pirmą kartą joje eksponuotas paveikslas „Karalienės portretas“. Šiuo metu jonavietės nutapyti paveikslai eksponuojami Vilniuje, Užupio mikrorajono kavinėje, rengiančioje tapybos darbų parodas. Užupis – mėgstamiausia menininkės vieta sostinėje. Netrukus jos paveikslais galės grožėtis Kėdainių krašto tapybos žanro gerbėjai. O sabar jonaviečių laukia įdomi ekspozicija Kultūros centro fojė.
Dėmesį traukia išraiškingi, turintys istorinių akcentų paveikslai „Karalienė“, „Šokio karalienė“, „Karalienės portreto mistika“. Parodoje rasime varpinės, supamos margaspalvių gluosnių šakų, vaizdą (pav. „Varpinė“), sostinės architektūros ansamblį, kurio fone nutapyta šokėja pabrėžia ne tik miesto išorinį vaizdą, bet ir jo nematomą vidinį gyvenimą (pav. „Vilniaus senamiestis“). B. Gadišauskienės kūryboje įamžinta „Perelozų Viešpaties Kryžiaus sentikių cerkvė“, esanti Upninkų seniūnijoje, darbe „Jonavos dvaro vizija“ iškyla įsivaizduojamo dvaro rūmai, egzistavę XVIII a. šiandienėje Panerių gatvėje, apie kuriuos pasakojama šiemet išleistoje knygoje „Jonavos valdos 1796 metų inventorius“ (Leidinio idėjos autorius – Vytautas Venckūnas, knygos sudarytojas – Vidmantas Jankauskas). Darbas „San Mišelio prisiminimai2“ rodo autorės domėjimąsi užsienio istorija ir kultūra. Pasak B. Gadišauskienės, nuo vaikystės ji domėjosi prancūzų kalba, tad aplankiusi Prancūziją, savo įspūdžius ji įprasmino kūrinyje.
Nemažai vietos moters tapyboje užima gėlės, pavyzdžiui, paveiksle „Spalvų fiesta“ raudoniu liepsnoja aguonos, „Vasaros vizijoje“ žvalgosi ramunių, aguonų žiedai, tarsi ugnis dega „Aguonų paradas“. O štai kūrinyje „Gimtadienio vizija“ sudėlioti šventės akcentai: gėlės – sveikinimo simbolis, balionas – viso gyvenimo plazdėjmas, nuotaika ir kilimas aukštyn, o krintantys lapai – kasmet vis trumpėjantis gyvenimo kelias. Galbūt tapytoja, gimusi spalio mėnesį, šį paveikslą skyrė savo asmeninei sukakčiai, bet kiekvienas parodos lankytojas jį gali interpretuoti savaip.
„Tapyba netikėtai įsiveržė į mano pasaulį, pasiglemžė laiką, mintis ir įprasmino mano gyvenimą. Tos metamorfozės, kurios įvyko su manimi preš keletą metų, leido man rasti save, savo kelią ir savo pašaukimą. Žinau, ko noriu. Bet žmogus keičiasi. Nėra nei vieno stiliaus, nei temos – tai tiesiog bandymai. Labai norėčiau nutapyti didelio formato drobių, bet kol kas šis sumanymas dar tegul lieka ateičiai“, – dalijasi mintimis dailininkė, nutapiusi per 150 darbų.
Kartais ta svajonė gyvenimo vingiuose tiesiog gali būti primiršta. Tačiau Birutė įsitikinusi, kad tikra svajonė negali visai išnykti. Ji visuomet gyvena šalia ir atėjus laikui tave pasitinka.
Dailininko atsiliepimai
Garsaus Lietuvos dailininko Prano Butkevičiaus sūnus, tapytojas, profesorius, technikos mokslų daktaras Jonas Butkevičius džiaugiasi B. Gadišauskienės energija, vertingais ir patraukliais darbais.
„Kūryba – puikus pavyzdys, kai žmogus, turėdamas talentą, kryptingai, savo kruopščiu darbu, sugeba jį realizuoti. Tapyti pradėjusi brandžiame amžiuje, lankydama dailės studją, aktyviai tapė ir pasiekė puikių rezultatų. Jos dėstytoja Inga, matydama pesrpektyvią tapytoją, pasakė: „Neturiu ką bepamokyti. Dirbk svarankiškai“.
Birutė Gadišauskienė, būdama tvirto, stipraus būdo, yra subtili bei lanksti kūryboje. Daug keliaudama po svečias šalis ir po Lietuvą, ji kaupia įspūdžius ir išlieja juos savo impresijose. Todėl jos paveiklsų tematika bei siužetai yra labia įvairūs. Būdama inžinerinio mąstymo, savo kūryboje ne kartą grįžta prie architektūrinių elementų, pavyzdžiui: „Ryto rūkas“, „Vilniaus senamiestis“, „San Mišelio prisiminimai2“. Paveikslai „Šokėja“, „Vizija“ atspindi atvirą simbolizmą, paprastumą, yra suprantami kiekvienam, bet kartu jautrūs, išgryninti, verčiantys susimąstyti apie žmogaus būtį, jo trapumą ir gyvenimo transformacijas.
Birutės tapybos stilius išplaukia iš Lietuvos „arsininkų“ tradicijų. Tai atsispindi jos ryškiose, drąsiose, išmąstytose spalvinėse dermėse. Jos paveikslai spalviniais kontrastais bei kompozicijomis spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą ir optimizmą, kurių mums visiems reikia ne tik šiuo neramiu periodu. Birutė yra tikras grynuolis, pagaunantis impulsą ir improvizuojantis, sugebantis išreikšti savo gyvenimo patirtį ir kūrybines emocijas tapyboje“, – apie B. Gadišauskienės kūrybą atsiliepia J. Butkevičius.
Irena BŪTĖNAITĖ
