Praėjusį penktadienį Meno galerijos „Homo ludens“ kuratorius Ignas Gleixner jonaviečiams pristatė jau ketvirtąją kraštiečio Virgio Rusecko tapybos darbų parodą Jonavoje.
„Menininkas V. Ruseckas gimė Jonavoje. Nuo 1990-ųjų dalyvauja parodose, kaskart išbandydamas ką nors naujo – spalvų derinį, temą, potėpį ar, kaip kad matome šiandieną, tapymo įrankius, įamžintus drobėje. Kiekviena paroda – tai iššūkis, staigmena, kokį objektą pasirinks dailininkas ir išskirs jį iš supančios aplinkos. Dailininko kūryba nepalieka abejingų, nes jis tapo save, kaip asmenybę, žmogų be kaukių“, – per parodos atidarymą sakė I. Gleixner.
„Remontas“, „Lentyna“, „Lentynos“, „Kambariai“ ir kt. – matau nutapytus paprastus daiktus: drabužius, pastatus, duris, langus, beveidžius žmones, tačiau agresyviai naujai, šviesesnėmis spalvomis, nei ankstesni darbai, žaismingiau, tarsi neregimas tikrovės konfigūracijas arba konfigūravimo kryptis.
Sustojau prie paveikslų: „Apie raudonkepuraitę“ ir „Jie nežinojo, kodėl tu nepadarei ko nors aną vasarą“. Netikėtai užvaldė nenusakomos emocijos: šiurpą ir šypseną keliančios, o galbūt verčiančios apmąstyti ne kūrinio formą, bet turinį. Daugiausia ekspresijos yra žmonių figūrose, kurios praranda subjekto reikšmę ir tampa beprotišku, kosminio ilgesio imperatyvu. Būtent apie šiuos du darbus ir paprašiau papasakoti jų autorių. Tiesa, V. Ruseckas – pašnekovas ne iš lengvųjų – mažakalbis, uždaras, intravertiškas menininkas. Pakankamai ilgai tylėjęs Virgis pagaliau nusišypsojo, išgirdau, kad štai tas vaikis dešinėje yra jis pats. Moteris paveiksle – jo žmona Renata, kuri yra pati geriausia emocija. „Tapau, tai ką matau. Salė gera. Mano kūrybos pradininkai ir draugai: Vytautas Butas, Viačeslavas Jevdokimovas, Jonas Valiukonis“, – vos girdimai tarsteli autorius ir vedasi mane supažindinti su savo žmona.
Iš tikrųjų paveiksle atpažinau ją, pagrindinį kūrybos leitmotyvą: liekną ir gražią moterį, su išraiškingomis akimis, dailininko geriausią modelį, mūzą, įkvėpėją ir vertintoją. Paveiksle „Apie raudonkepuraitę“ perteikta jos figūra, nubėganti moteris... tai drama, geismas, nuopuolis – visa paletė spalvų, gama jausmų, išgyvenimų, potyrių, nuotaikų.
Dabar žinau, kokia emocija užvaldė mane, bet nerašysiu. V. Rusecko tylumas, laikymasis nuošalyje ir vienišumas tokie natūralūs ir tikri, kad stovėdama šalia jo supratau, kad kartais reikia patylėti...
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
