Žinia apie Jonavos rajone, Šveicarijos seniūnijos miške, rastus nudažytus lygiažvynius žalčius Lietuvą apskriejo dar praėjusių metų liepos mėnesio pabaigoje. Tuomet šiuos roplius – tris pateles – priglaudė džiunglių žmogumi vadinamas herpetologas - gamtininkas Gerardas Paškevičius. Netrukus paaiškėjo, kad visos patelės buvo apvaisintos: jos dar herpetologo namuose atsivedė 19 jauniklių, kurie po kelių dienų buvo paleisti ten, kur surastos jų motinos. Nuo paleidimo dienos praėjo kiek daugiau nei metai, tačiau šiandien jau aišku – bent dalis minėtų roplių įsitvirtino natūralioje aplinkoje, o jų radavietė – vienintelė užfiksuota šios rūšies žalčių gyvenamoji vieta Vidurio Lietuvoje.
Rado išnarų
,,Prieš kelias savaites lankiausi ten, kur buvo paleisti žalčiai ir radau ne vieną išnarą, kas rodo, jog bent dalis žalčiukų išgyveno.
Kadangi neseniai gimusių mažylių išnarų nepavyko rasti, galima spėti, kad šiais metais jauniklių toje vietoje nebuvo atsivesta. Tačiau tai nekelia didelės nuostabos.
Paleisti jaunikliai – dar nesubrendę. Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, lygiažvyniai žalčiai subręsta tik būdami apie 3 – 4 metų amžiaus. Na, o suaugėlės patelės galėjo nuspręsti, jog šie metai nėra tinkami jauniklių atsivedimui.
Nereikia pamiršti, jog lygiažvyniai žalčiai dar vadinami – ,,lietuviškomis kobromis”, nes daugiausiai maitinasi kitais ropliais (driežais ir gyvatėmis). Jei patelės pritrūksta ėdesio – jos neapsivaisina: šios rūšies žalčių patelės patino spermą nešiojasi ,,kišenėlėje” ir po susitikimo su patinu gali ją panaudoti net po dvejų metų, kai joms pasirodo, kad sąlygos yra palankios atsivesti jauniklius“, – pasakojo G. Paškevičius.
Vienintelė radavietė Vidurio Lietuvoje
Kalbėdamas apie Jonavos rajono miškuose aptiktą lygiažvynių žalčių populiaciją, G. Paškevičius pabrėžia, kad šis radinys – stebina, mat iki tol nebuvo turima jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog aptarta roplių rūšis gyvena Vidurio Lietuvoje.
,,Iki tol, kol lygiažvyniai žalčiai buvo rasti Jonavos rajono miške, visos žinomos jų radavietės fiksuotos pasienio ruožuose: Čepkeliuose, Rūdininkų girioje (poligone), Pirčiupių apylinkėse, Musteikos kariniame poligone ir Viešvilės rezervate.
Jokioje literatūroje nei Tado Ivanausko užrašuose nebuvau radęs duomenų, jog ši rūšis būtų aptikta Vidurio Lietuvoje.
Taigi, faktas, jog lygiažvyniai žalčiai gyvena Jonavos rajone tikrai buvo netikėtas“, – kalbėjo G. Paškvečius.
Rečiausias roplys
Gamtininko teigimu, jei žalčių populiacijos stipriai netrikdys žmonių veikla, jų buveinėse nebus vykdomi miškotvarkos darbai, ši turėtų plėstis.
,,Džiugu, kad paleisti jaunikliai, na bent jau dalis jų – išgyveno. Pernai į laisvę paleidome 19 jauniklių, tad, jei viskas klostysis gerai, jų populiacija Jonavos rajono miškuose turėtų augti.
Galima sakyti, kad Vidurio Lietuvoje įsikūrusi didelė vertybė. Lygiažvyniai žalčiai – įrašyti į Lietuvos raudonąją knygąׅ, tai yra griežtai saugoma rūšis“, – kalbėjo G. Paškevičius.
Įdomūs faktai
Kiekvienas lygiažvynis žaltys ant galvos turi unikalų raštą, kuris primena karūną. Šis raštas – tarsi žmogaus piršto antspaudas. Pagal jį herpetologai gali sėkmingai identifikuoti konkretų individą.
Vis tik lygiažvynis žaltys nuo geltonskruosčio žalčio išsiskiria ne tik savo ,,karūna“ – jis neturi geltonų dėmių ant galvos, kurios padeda atskirti dažniausiai Lietuvoje sutinkamą žaltį nuo vienintelės nuodingos gyvatės mūsų krašte – paprastosios angies.
Atskirti angį nuo lygiažvynio žalčio galima pažvelgus į jo akis – žalčio vyzdžiai yra apvalūs, o gyvatės – vertikalūs bei siauri.
Jovita Stanevičiūtė
