Paskelbtas Miesto naujienos

Vienas kraštietis projektavo, kitas restauruoja

Antradienis, 06 October 2020 15:43 Parašė 

Atvėrę Kauno senajame parke, netoli autobusų stoties, boluojančią musulmonų mečetę, iškart pastebime ant kopėtėlių užsilipusį pusamžį vyrą, taisinėjantį nuo laiko išklibusius ir vėjo pažertus langų vitražo stikliukus. Tai tas pats Artūras Rimkevičius, buvęs jonavietis, prieš keletą metų mūsų Kultūros centro Meno galerijoje surengęs savo darbų parodą.

PRISIMINĖ SRAUNIĄ LANKESĄ

Kur link vėliau kalba besisuktų, vitražo meistras neužmiršdavo pabrėžti savo jonavietišką kilmę. Esą tai jis, Karaliūnų kaimo vaikis, augo griežtoje senelės Ogonovskos, kilusios iš Markutiškių dvaro, globoje, tai jis pirmiau pramoko ne lietuvių, o lenkų kalbą, tai jis braidė po anuomet kvapnią ir gilią Lankesos vagą, stebėjo, kaip vietos žvejai rankomis išvelka iš jos gelmių plėšrią lydeką ar aptingusį ešerį.

 Nuo mažens būsimam dailininkui įsižiebė ir meilės savo tėviškei, atjautos jausmai. Senelis tarpukario Lietuvos kariuomenėje tarnavo ulonu, vėliau, stojus sovietmečiui, paragavo politinio kalinio duonos, teta taip pat neišvengė Vorkutos „kurortų“. Berniuką glumino tokios istorinės grimasos, jis dar paauglystėje suvokė, kad visuomenėje vyrauja kažkokia neteisybė, vertybių chaosas, bet ateityje tas chaosas būtinai turi pasikeisti.

VEDĖ SUSIDOMĖJIMAS MENAIS

Artūras šiek tiek domėjosi savo genealogija, bet toliau savo prosenelių šaknų neįžvelgė. Dabar juokauja: „Senelis Aleksandras Kazakevičius pynė dailius krepšius, bitininkavo, tai tie jo paskleisti polinkiai ir pasiekė mane.“ Gaila, teko pasiblaškyti po įvairias mokyklas, tad vienos klasės džiaugsmo lyg ir nepajuto. Iki septynerių metų lakstė Karaliūnuose, vėliau vartė knygas Trakų Vokėje, Vilniaus 22-ojoje vidurinėje, Kauno 4-ojoje vidurinėje, kol pagaliau pateko į Juozo Naujalio meno mokyklą. Čionai jį atvedė patys mokytojai, pastebėję dailius neramaus ketvirtoko piešinius. Tad nuo 1972-ųjų Artūras tapo „naujalioku“, patikėjęs, kad jo laukia įdomi dailininko profesija. Čia, mūzų viliokių apsuptyje, pajutęs dvasinės laisvės ir bohemos kvapą, jaunuolis ėmė bręsti kaip saviraiškos ieškanti asmenybė.

„Buvau nedrausmingas, hiperaktyvus, todėl ta portretų ir peizažų „saviraiška“ pasireiškė ir kitose srityse. Pavyzdžiui, nekreipdavau dėmesio į mokytojų rašomus pažymius. Turėjau savo „dienoraštį“, kuriame pagal savo išgalvotus kriterijus save ir vertindavau. O juk tai, kai dabar pagalvoji, irgi buvo savotiška kūryba“,- atvirauja buvęs jonavietis.

Vėliau, studijuodamas Vilniaus dailės instituto Kauno taikomosios dailės fakultete, 1999 m. tapęs menotyros magistru, Artūras suvokė, kad kito kelio nėra – tik į stiklo kalną.

SUKŪRĖ SAVO NUKRYŽIUOTĄJĮ

„Aš vienintelis, kuris taikomosios dailės srityje nuėjau studijuoti stiklo paslapčių. Pirmąkart stojant į Vilniaus dailės akademiją, jaunuoliui pritrūko gal pusantro balo iki išsvajotų stacionaro studijų. Teko paklusti griežtai tvarkai, kaip ir dar keliems, sugrįžti į Kauną, kur, laimei, nuo 1979 m. įsteigtas fakulteto skyrius. Čia Artūras ir mokėsi meniškai pūsti stiklą, iš karštos žaižaruojančios masės suformuoti skambančias įvairiaspalves kaladėles. Maža to, tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, jis pramoksta dar daugiau vitražo gudrybių, tad 1986 m. grįžęs iš Kaliningrado, gali jau vadinti save šiokiu tokiu vitražistu, pažengusiu „stiklioriumi“.

Tų pačių 1986-ųju rudenį dailininkas gavo darbo mokykloje, pats ėmė ieškoti talentų savo klasėse. Netrukus jam pasiūlomi įdomūs projektai Kauno klinikose, „Lietuvos draudime“, Birštono bažnyčioje, kitur. Ypač geru žodžiu Artūras mini Kėdainių politiko Viktoro Uspaskich užsakymą išgražinti jo bendrovės „Vikonda“ poilsio erdvę. Tada jam buvo ne tik suteikta kūrybos laisvė, bet ir laiku, sąžiningai atsiskaityta.

Kuo stiklo menininko darbas ypatingas, išskirtinis? Atsakydamas į šį klausimą, A. Rimkevičius nė minutei nesusimąsto. „Tuo, kad vitražas labai dekoratyvus, tiek medžiagos, tiek atlikimo technika – minimalistinės. Antra, pavyzdžiui, besidarbuodamas sakralioje erdvėje, ne visada būsi suprastas, nes kunigai puošyboje dažniausiai neturi patirties, retas suvokia, ko menininkas iš tikrųjų siekia“.

Nebijodamas likti nesuprastu, Artūras mėgsta iš spalvotų stikliukų dėlioti, pavyzdžiui, Nukryžiuotąjį, savo išraiškos priemonėmis sakralioje erdvėje kurti kokį nors biblinį siužetą. Beje, vienas Nukryžiuotasis, įkeltas į Kačerginės koplyčios altorių, maldos namų „iniciatyvos“ dėka kažkodėl buvo atsidūręs virš durų, o vietą altoriuje užėmė visai kito autoriaus Šventoji Dvasia, panešėjanti  jonaviečiui kažkodėl į šikšnosparnį. Teko pasiguosti Lietuvos dailininkų sąjungai, paieškoti teisybės vitražistų bendruomenėje, kol kruopščiai kurtas ir ilgai lauktas darbas sugrįžo į savo vietą. Panašūs nesusipratimai lydėjo Artūrą ir puošiant Birštono bažnyčią, kitur.

STOVĖJO LAISVĖS KOVŲ BARIKADOSE

A.Rimkevičius neslepia dar vaikystėje jam įskiepytų patriotinių intencijų, tautinių idealų. 1991 m. sausio 12-osios vakarą atvykęs į Vilnių, 12 dienų ir naktų čia saugojo Parlamento rūmus, rankovėje nešiojosi kastuvo kotą, kuris esą suteikė jam saugumo jausmą. Dar į kelionę buvo pasiėmęs fotoaparatą „Liubitel“, kuriuo fiksavo įvykius, žmonių nuotaikas. Neseniai dar sykį peržiūrėjęs anuomet sustabdytas akimirkas, kaunietis parengė parodą „Mano 13 dienų“. Ekspozicija šiemet jau buvo išdėstyta Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete, Rokiškio J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje, neseniai apsilankė net Teisingumo ministerijoje.

Artūrui patinka gilintis į Lietuvos istorijos peripetijas, ieškoti senovės simbolių, naršyti legendose ir kontraversijose. Antai pernai Seimo parodų galerijoje buvo pristatyta Lietuvos vitražo meistrų darbų paroda „Žemaitijai – 800“. Visi autoriai, kaip ir jis, gerai įvertinti. O štai 2018-ieji nuskubėjo minint mums Vilhelmo Storastos – Vydūno asmenybę. Įprasmino šį tautos filosofą ir buvęs jonavietis, ketindamas ateityje sukurti vitražų ciklą su Lietuvai svarbiais vardais.

„Visa giminė, atrodo, turėjo menininko gyslelę. Pavyzdžiui, su savo jau suaugusia seserimi susipažinau, kai ji „šturmavo“ mūsų Menų fakultetą. Matyt, užbūrė mus visus tas senolis krepšių pynėjas“,- dalijasi mintimis dailininkas.

Įdomu, kad ir Rimkevičių šeimoje buitis, ekonominės krizės neužgožia kūrėjų pastangų. Žmona Daina, įkūrusi savo siuvimo studiją, kuria įvairius drabužius, uniformas. Tai, žiūrėk, kariškiams orkestrantams, tai ulonams, Napoleono laikų kariams, tai vienuoliams. Šeimos darnumo, bendrų interesų dėka Artūras išsivadavo iš kartais jo profesiją menkinančio „stiklioriaus“ statuso, jam nebūtina kažkam „prakišinėti“ savo darbų, jis gali susikaupti ir pats sulaukti jam atkeliaujančių pasiūlymų.

UŽBURIA STIKLO ORNAMENTŲ HARMONIJA

 „Dirbu šešiose vietose,- vėl pusiau juokauja kaunietis. – Tai Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas, Dailės gimnazija, Medicinos akademijos Kosmetologijos fakultetas, maža to, namie, sode ir pas įvairius užsakovus“.

Šiemet itin įdomūs jam užsakovai – Kauno mečetės šeimininkai, nusprendę ne tik restauruoti savo statinio vidų, išorę, bet ir sustatyti į vietas chuliganų išdaužytų langų stikliukus. Pasakojant apie Artūro pasiryžimą, reiktų priminti, kad Lietuvoje veikia keturios musulmonų mečetės, Kaune – vienintelė mūrinė, kurią projektavo taip pat mūsų krašto garsusis bažnyčių architektas Vaclovas Michnevičius. Dabar čia, laikinojoje sostinėje, apie 300 Islamo išpažintojų, kiekvieną penktadienį vyksta maldos, rengiamas religinis švietimas vaikams ir suaugusiesiems.

Artūras pasakoja, kad būtent čia, Kaune, saugomas turbūt seniausias Lietuvoje rastas Koranas, parsivežtas iš vieno Dzūkijos kaimo, kad čia per mėnesį susituokia net kelios poros, mat musulmonas gali vesti krikščionę ar žydę, nors musulmonė moteris gali tekėti tik už musulmono, o jų vaikai bus auklėjami musulmoniškai. Tiesą sakant, arabai čia reti svečiai, nors meldžiamasi arabiškai. Lankytojų daugumą sudaro totoriai, uzbekai, tadžikai, taip pat jauni Kaune studijuojanys kitatikiai.

„Teisingai pasielgė Vytautas Didysis, pakvietęs daugiau nei prieš 600 metų į mūsų kraštus totorių, karaimų. Šie ne tik puikiai kovėsi Žalgirio mūšyje, bet ir dalyvavo 1918 – 1923 metų nepriklausomybės kovose, paskleidė savitą kultūrą, įdomų tikėjimą“ – neria Artūras savo mintyse į istorijos labirintus.

PEDAGOGO IŠMONĖ – ĮSIVELTI Į MŪŠĮ

Išvalyti šešis vidaus ir išorės langus jų neišimant, teisingai ir tvirtai suklijuoti rytietišką stikliukų mozaiką – tai meistrystę pasiekusio menininko užduotis. Kita A .Rimkevičiaus pusė – tai pedagogo triūsas. Trijose vietose jis lavina jaunimo menines įžvalgas, „krapšto“ jo prigimtinėse gelmėse besislepiančius talentus. „Menas – ne mokslas“,- prisimena Artūras vieną buvusio švietimo ministro, žadėjusio kelti pedagogams atlyginimus, devizą. „Viskas gyvenime – menas“,- meta savo kozirį Artūras. Anot jo, prastas tas medikas ar matematikas, kuris savo srityje neįžvelgia menininko – originalių idėjų kūrėjo prado.

Nieko keisto, kad ir savo pedagoginėse programose Artūro prioritetai – novatoriškumas, laisvumas, paradoksalumas. Nuo ketvirtos klasės svajojęs tapti dailininku, A. Rimkevičius vadovaujasi Napoleono Bonaparto motto: „Svarbiausia – įsivelti į mūšį, po to – pagal situaciją“.

Marius Glinskas

logo srtrf