Paskelbtas Renginiai

Kiekvienas žmogus yra keliautojas, patiriantis gyvenimą

Antradienis, 22 September 2020 15:02 Parašė 

Jonavos kultūros centro fojė atidaryta Mindaugo Baltuškos tapybos ir grafikos paroda „Netyčia“ veiks iki spalio 29 dienos. Neįgaliojo ratukuose sėdinčio menininko kūriniai atskleidžia vieną tiesą – didžiausias turtas , būnant žmogumi, yra žmogus.

Lemtingas posūkis

Mindaugo tėviškė yra Panevėžys – šiame mieste jis gimė ir augo, kūrė planus ir negalvojo, kad vieną kartą likimas jam iškrės piktą pokštą, kuris jį pasodins į neįgaliojo vežimėlį ir taps kasdienybės bėda. Tačiau Mindaugas, išgirdęs žodį „bėda“, staiga paprieštarauja: „Bėda nevadinu, tai laikau patirtimi, kurios rezultatas yra būtent toks. Ar tai bėda, nežinau. Aš tame jos nematau. Prieš septynerius metus, kai taip nutiko, žinoma, nedžiūgavau. Tuo metu tai tikrai buvo bėda, nes aš galvojau vienaip, o atsitiko visai kitaip“, – savo situaciją įvertina trisdešimtmetis Mindaugas.

Jis buvo aktyvus sportininkas, parkūrininkas. Vikipedija rašo: „Parkūras – sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Parkūro šūkis – nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias galima įveikti. Parkūras – gyvenimo filosofija ir judėjimo menas.“

Tą dieną, kai ištiko nelaimė, gimnastikos salėje M. Baltuška užsiiminėjo akrobatika. Atlikdamas vieną sudėtingiausių elementų – dvigubą salto, jaunuolis nukrito tiesiog ant galvos. „Dariau akrobatinį triuką ir nesėkmingai nusileidau ant galvos, patyriau stuburo traumą, lūžo kaklas – išgirdau keistą trakštelėjimą“, – prisimena jis. O vėliau, kai pradės judinti rankas, sąsiuvinyje įrašys tokius žodžius: „Mirtį atidaviau, gyvybę pasilikau“.

Nuo to laiko vaikinas nebevaikšto, juda tik ratukų pagalba, bet aktyvumo nepraranda – dalyvauja sportinėje veikloje ir mintyse kuria vaizdinius, kurie virsta nuostabiais paveikslais arba grafikos kūriniais.

Iš dienoraščio

Anot dailininko, paveikslas – tai komunikacijos su žiūrovu forma, bendravimas su savimi ir kūrinio stebėtoju. „Sėsdamas prie molberto, galbūt ir turiu kažkokią mintį, bet niekada negaliu žinoti, kaip ji atrodys, kai perkelsiu į realybę. Yra paveikslų, kuriuos kurdamas permąstau taip, kad, žiūrovas aiškiai suprastų, ką aš norėjau pasakyti. Bet vis tiek palieku jam laisvės atskleisti ką nors daugiau. Tapyba – tai yra momentas, vėliau negaliu atgaminti, ką konkrečiai tada buvau sumanęs perteikti spalvomis. Nes vyksta impulsyvūs mano paties pastebėjimai, brūkštelėjimai, žiūrėjimas, kas gali būti toliau. Tai ir yra ieškojimas to, kas vyksta tuo momentu, o ne mąstymas, kas bus paskui“, – savo kūrybos užkulisiais dalijasi dailininkas.    

Prie kiekvieno Mindaugo darbo yra tekstai, kaip nurodoma, „Iš keliautojo dienoraščio“. Antai paveikslą tamsiame fone su šviesiu žmogaus siluetu lydi tokie žodžiai: „Pakilus pirmą kartą, rodės, lyg krūtinę užpildžiusi jėga sudraskys į skutelius... Nesudraskė... Bet kaip viskas baigėsi, nežinau...“

Ties kitu jo darbu randame tokį prierašą: „Yra vienas dalykas, kurį turėtume pabandyti bent vieną kartą gyvenime. Tas dalykas – tai savęs pripažinimas. Kitas dalykas – Laikas. Bet tikrovė – tik ši akimirka“.  Po paveikslu, kuriame derinamos tamsios ir šviesios spalvos, parašyta: „Net tamsiausiomis akimirkomis gali pasišviesti kelią su šviesa, kurią nešioji viduje“. Ir taip toliau.

„Aš ir esu tas keliautojas, bet tai ne apie mane, kaip Mindaugą, o apie keliautoją, kaip apie žmogų, kuris patiria gyvenimą, kaip ir kiekvienas – aš, jūs, kiti. Todėl ir sakau, kad tos mintys yra kažkada, kažkur keliaujančio žmogaus, nebūtinai visada jam pačiam suprantamos. Tad Mindaugo vietoje lieka kažkoks asmuo, patiriantis gyvenimą. Jei perskaitysite tekstus ir bandysite suprasti, ką aš kurdamas vieną ar kitą paveikslą galvojau, tikiu, kad tie užrašai atspindės, jog nėra svarbu, ką norėjau ar ko nenorėjau pasakyti. Būtų daug paprasčiau, jei patys nuspręstumėte, ką matote paveiksle. Vadinasi, tai ir norėjau pasakyti. Mano tikslas surengti parodą, kurioje jūs kažką patirtumėte“, – sako M. Baltuška.     

Aplinkos įtaka

Anot Mindaugo, visi žmonės yra vienodi – nė vienas nenori būti įžeistas, įskaudintas ar pažemintas. „Džiaugiuosi ne dėl to, kad kažką nupiešiau, kad kažkada kažką išmokau, o dėl to, kad gimiau šeimoje, kuri sukūrė aplinką man augti. Gimiau valstybėje, kuri man nedraudė reikštis, mokiausi mokykloje, kuri mane kažko išmokė. Mane visą laiką supo žmonės. Ir tai, ką aš dariau ar nedariau, yra pats mažiausiai reikšmingas dalykas mano gyvenime, nes turiu du pasirinkimus: kažką daryti arba nedaryti. Bet mane supa kitų žmonių pasirinkimas, todėl niekaip negaliu savęs sureikšminti ir sakau, kad mano pasirinkimas yra tik maža dalelė“, – dalijasi mintimis menininkas.

Jis įsitikinęs, kad talento nėra, tėra tik užkoduotas genetikoje polinkis į kažką. Yra tiesiog auklėjimas, buvimas tam tikroje aplinkoje, kuris tarsi nurodo kryptį, kuria linkme pasukti. „Nepaisant aplinkos veiksnių, mumyse yra viskas, tik pasireiškia skirtingais momentais ir su skirtinga jėga. Išmokome kelti tikslus, jų siekti: kitais metais bus tas, nuo kitos savaitės pradėsiu aną, šiandien – dar kartą, bet rytoj jau būsiu kitoks. Tokiu būdu susikuriame idėją, kad buvimas kažkuo yra pagrindinis tikslas. Nieko tame baisaus. Bet kiek iš mūsų neužmiršta tikslo, kurio siekti nereikia? Nes jis čia, mumyse. Mes esame – Gyvenimas. Koks buvo mums gimus, lygiai toks ir dabar“, – pasidalija mintimis panevėžietis.

Pavadinimo prasmė

Parodos pavadinimo „Netyčia“ pasirinkimą menininkas argumentuoja patirtais atsitiktinumais. „Man gyvenime labai daug kartų tiesiog pasisekė, atsitiko netyčia“, – teigia jis.

Galbūt net ir parodos atsiradimas Jonavoje įvyko netyčia. Mat prieš kelerius metus Deimantė Praškevičiūtė, būdama Palangoje, Jono Basanavičiaus gatvėje pastebėjo piešiantį vyrą ir sumanė jį užkalbinti. Tokia „netyčinė“ panevėžiečio ir jonavietės pažintis ir atvedė M. Baltuškos ekspoziciją į Jonavos kultūros centrą.

Menininkas atkreipė dėmesį, kad tekstai prie paveikslų – taip pat Deimantės sumanymas. „Jei nebūčiau sutikęs Deimantės, nebūtų ir šios parodos. O kai žmonės pamato mano kūrinius, būna labai smagu. Ačiū jai ir jonaviečiams už nuoširdumą ir šiltą priėmimą“, – šypsosi žmogus, tikintis atsitiktinumų galia.

D. Praškevičiūtė, pristatydama svečią, akcentavo, kad Mindaugas degė nekantrumu įkurti meno mokyklą Panevėžyje. „Šiandien jo svajonė išsipildė – jis veda kūrybiškumo pamokas Vilniuje. Mindaugas moko mąstyti, įsigilinti ir pamatyti, kas slypi mūsų viduje. Jis geba priversti žmones patikėti savimi. Tai nuostabus pašnekovas, dailininkas, sportininkas ir bičiulis“, – visų jonaviečių vardu sėkmės jam linkėjo D. Praškevičiūtė.

Parodos atidarymo dalyviai galėjo pasivaišinti rėmėjo Andriaus Vilko išlaikytu, fermentiniu arbatos gėrimu „Kombuča“, kurį įvairios kultūros vertina dėl teikiamos naudos sveikatai.   

M. Baltuškos personalinės parodos buvo surengtos Panevėžyje bei Juodkrantėje.

Irena Būtėnaitė

JKC nuotr.

logo srtrf