Nepažįstamosios veidas. Keturi Katalikų teologijos fakultetą baigę Religinio švietimo, Pastoralinę teologiją ir Šeimotyros magistratūros studijų absolventai sugalvojo netradicinę šventę – iškilmingas padėkos šv. Mišias!  Idėja kilo neseniai įšventintam į kunigus Nojui – tai būsianti dvejus metus trukusių studijų kulminacija. Padėka Dievui! Padėka artimiesiems už visokeriopą pagalbą studijų metu. Dėstytojams, kurie padėjo įgyti dvasinį stuburą, naujai, atidžiau pažvelgti į tikėjimo slėpinių gelmes, pasaulį, save. Nojus pasikvietė atvykti į Lietuvą du garbius svečius – dėdę Aroną, teologijos mokslų daktarą iš Bogotos, ir brolį Luką, tarpreliginio dialogo ir diplomatijos, religinių tyrimų daktarą iš Vašingtono. Aronas – dėstytojas, visuomenininkas, politikas, daugelį metų gyvenantis Kolumbijoje. Lukas – istorikas, etnologas. Šiemet Jungtinėse Amerikos Valstijose jis parašė mokslinį tiriamąjį darbą apie senovines monetas, rastas Afrikoje, Airijoje, Andoroje, Azijoje, Belgijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Italijoje ir Kipre. Jis tyrė, kaip tose šalyse atsirado pinigai, kas turėjo įtakos pinigų evoliucijai, nuo metalo dirbinių pereinant prie lydinių, monetų. Brolio krauju tekėjo aistra pirkti ir parduoti retas monetas. Numizmatika jam buvo sava ir brangi. Kiekvienas rastas pinigas bylojo apie negrįžtamai praeinančio laiko klausimus, žmones, tautų likimus.

Pasiruošimas šventei neužtruko. Jaunuoliai išsinuomojo plaustą, suderino maršrutą ir dienotvarkę, sudarė patiekalų ir reikiamų maisto produktų sąrašą. Kad nekiltų jokių nesusipratimų, išanalizavo plausto montavimo brėžinius, išstudijavo upės vagos žemėlapį, pasiėmė akumuliatorinių įrankių, gitaras. Rugpjūčio 1 dieną vyriška kompanija rinkosi Ukmergėje, aikštelėje prie tiltu. Ant Šventosios upės vandenų plūduriavo didžiulis aštuonių vietų savadarbis plaustas. Svečiai iš „CityBee“ automobilio į plaustą įsikėlė dvi kuprines, keturkampę ir pailgą. Aronas į išvyką specialiai pasiėmė mažą droną, kurį puikiai valdė žvalgydamas aplinką. Lukas iš namų neišeidavo be metalo ieškiklio.

– Plaukiam! – sušuko vyrai, pagaliau nuleidę irklus.

Pagrindinė keliautojų pokalbių tema buvo „Karai“: dabartinė pasaulinė epidemija COVID-19, neįtikėtino masto 1918 metais pasaulyje kilusi gripo H1N1 pandemija, du pasauliniai karai, kurie nulėmė valstybių ekonominį smukimą, pinigų vertės sumažėjimą ir infliaciją. Aronas, nė kiek nenuvargdamas, dėstė:

– Didėjant globalizacijai, karai tapo sudėtingesni. Konfliktuose, kuriuose būna tik dvi kovojančios pusės, dabar dažnai dalyvauja ir kitos šalys, tiekiančios ginklus, atliekančios ekspertizes arba vykdančios mokymus...

Lukas visą laiką tylėjo. Labiausiai norėjosi kuo greičiau išlipti į krantą ir išbandyti savo naujausią metalo ieškiklį, bet kai visi į jį sužiuro, reikėjo kažką pasakyti:

– Mintis aukoti Mišias lauke yra graži. Bielskio kronikoje pasakojama, kad 1514 m. Oršos mūšio pergalei  pažymėti čia pat, mūšio lauke, buvo aukojamos Mišios. Greitai už pergalę Vilniaus ir visose Karalystės žemėse esančiose bažnyčiose buvo padėkota Viešpačiui Dievui. Ką gali žinoti? Gal tavo patirtis šiandien aukoti Mišias gamtoje pandemijos akivaizdoje greit paplis po visą Lietuvą...

Saulei leidžiantis plaustas sustojo prie poilsio vietos – didžiulės salos, žaliuojančios Šventosios upės viduryje. Dešiniajame krante žydėjo slėnio pievos, o žara apšvietė pamiškėje liepsnojančius raudonosios lelijos žiedus (Lilium bulbiferum). Kairiojoje pusėje stūksojo aukštas smėlio skardis, apaugęs dar aukštesnėmis pušimis, kurių šakos tarsi gaudė slenkančius baltų debesų kamuolius. Vyrai, išsilaipinę saloje, tuoj puolė darbuotis: pjovė žolę ir sausuolius, kalė kuolus suolams, rentė pavėsinę. Išbraidė upę skersai ir išilgai, rinko akmenis laužavietei, kalė kryžių. Altorius yra! Artėjo susikaupimo metas.

Aronas visą laiką, kol vyko pasiruošimo darbai, buvo aukštai iškėlęs droną. Atsiskleidė pats gražiausias vaizdas, kokį vyras buvo kada nors regėjęs. Baltų debesų sruogelės, nublyškusios iki plieno melsvumo ir švelnių pilkumos atspalvių, driekėsi per dangaus skliautą. Ką tik įrengtoje maldos vietoje, prie kryžiaus, suskambo pirmieji gitarų akordai. Drono vaizdo kamera filmavo, kaip pievoje besiganančios avys subėgo į krūvą lyg mažyčiai šieno ritinėliai. Rugių lauku liuoksėjo stirnos, gėlėse skendėjo sena sodyba.

Droną pasukus žemyn 180 laipsnių kampu, visai šalia jų, už medžių guotelio stovėjo nedidelė palapinė ir aukštoje žolėje vos pastebimi du dviračiai, prirakinti prie žilvičio. Aroną apėmė smalsumas ir azartiškas linksmumas, tad jis pradėjo droną dar labiau leisti. Mažytis skraiduolis taip greitai nardė tarp medžių šakų, kad vaizdai skriejo lyg veiksmo filme. Ekrane vyras trumpai išvydo nepažįstamosios veidą, bet... dronas trenkėsi į medžio kamieną ir nevaldomas krito. Vaizdas sumirgėjo ir užgeso. „Kur?! Kur jis nukrito? Kairėje? Ne, dešinėje?..“ Vyras niršo ant savęs, tačiau greitai susitvardė. Atėjo labai svarbus metas – ilgai laukta šventė. Nojus pradėjo šv. Mišių auką.

– Tai istorija, tačiau ir ši akimirka yra išganymo laikas – laikas, kurį reikia išgelbėti, nesiilgint praeities. Jos jau nebėra, kaip ir ateities, kuri dar neatėjo...

O dangiška muzika sklido į visus kraštus.

***

Mišios baigėsi. Aronas iš savo mobiliojo telefono išsiuntė žinutę, ir ekrane pasirodė nukritusio brangaus žaisliuko koordinatės. Vyro nuostabai po kelių minučių jos ėmė keistis, ir kamera atsigavo.

Sofija ir Iglė. Merginos po ilgos ir sunkios kelionės dviračiais ruošė savo nakvynės vietą. Pasistatė palapinę, pavalgė ir atsigulė. Vos pradėjus snausti, pasigirdo nuo upės sklindantys vyrų balsai ir įrankių burzgimas. Iglė pirmiausia norėjo įsitikinti savo akimis, kas dedasi lauke. Atsargiai iškišusi galvą iš palapinės, vogčiomis pasileido bėgti skardžio link ir jo šlaitu užkopė aukštyn. Sala buvo kaip ant delno. Vieną akimirką jai priešais akis prazvimbė kažkoks daiktas. Merginai iš netikėtumo užėmė amą. Skraidantis prietaisas kurį laiką bauginamai malėsi tarp medžių viršūnių, tik staiga ėmė kristi mirksėdamas mėlyna šviesele. Dronas nukrito visai šalia Iglės, ant skardžio atbrailos, tereikėjo susirasti dvišakę lazdą ir jį pasiimti. Sofijai sekėsi sunkiau, nes pasirinko kelią per skardžio vidurį. Kopiant kojos smigo giliai į smėlį, o pasisukus pažiūrėti į upę teko nuslysti žemyn su smėlio mase. Pamačiusi kryžių ir tai, kas vyksta saloje, išgirdusi giesmes ir gitarų garsus, ji atsiklaupė. Gerklėje įstrigo gumulas, iš akių upeliais paplūdo ašaros.

Sugrįžusios prie palapinės merginos kivirčijosi. Iglė įkalbinėjo draugę susikrauti kuprines, o Sofijai situacija neatrodė pavojinga. Jų ginčą nutraukė du ryžtingai nusiteikę vyrai.

– Khm... Labas vakaras, – atsikrenkštęs pasisveikino aukštas vyras, – atsiprašau, jei išgąsdinau. Nurimkite, tikrai nereikia panikuoti! Mes atėjome su gerais ketinimais.

Iglė žengė atatupsta, tačiau už nugaros kostelėjo kitas vyriškis. Nepasakytum, kad gražuolis, palyginti su pirmuoju. Niūrus žvilgsnis, išraiškingi veido bruožai ir tvirtas sudėjimas liudijo apie kietą jo būdą. Tada mergina vėl atsigręžė į pirmąjį vyrą.

– Labas.

– Aš Lukas. Už tavęs – mano draugas Aronas. Ieškome nukritusio drono, gal jį matei? – vyras išspaudė atsainią šypsenėlę.

– Iglė, o čia mano draugė Sofija. Mačiau – jis nukrito kažkur ant to skardžio.

Mėnulio šviesoje Lukas pamatė Iglės akis – reto melsvai žalio atspalvio, tarsi vandenynas kelionių agentūros lankstinuke, pristatančiame atogražų salas. Jose glūdėjo kažin koks dar neatskleistas pavojus. Vyrai  susižvalgė. Aronas matė, ką rodo jo mobiliojo telefono ekranas, – jis tarsi laukė merginos sprendimo. Tuo metu Lukas pritūpė prie Sofijos mažos žvejo kėdės-kuprinės, stovinčios šalia palapinės. Metalo ieškiklis pratisai cypė, tarsi būtų aptikęs kažką svarbaus. Sofija kritišku žvilgsniu vėrė abu vyrus.

– Ką jūs ruošiatės čia daryti? – paklausė Sofija.

Lukas, išgirdęs merginos balsą, atsistojo, o Aronas draugiškai žvilgtelėjo į merginą. Nerūpestingai surištas Sofijos kuodelis ir mąslios ilgesingos akys privertė Arono savisaugos užtvaras byrėti, ir krūtinę pervėrė saldžiai skausmingas peršulys .„Ši mergina yra tobula klaida“, – vyras sau pripažino. Gyvendamas Kolumbijoje Aronas išmoko kiaurai permatyti žmones, nuspėti, kaip jie pasielgs, tapti jiems savas ir mėgstamas.

– Lukai, eime, – netikėtai tarė Aronas. – Gal mano žodžiai nuskambės kvailai, bet vis tiek pasakysiu: negalvokite, mergaitės, apie mus nieko blogo.

– O kur vidury nakties ruošiasi sprukti dvi dailios panelytės? – nesutrikęs ir lyg negirdėdamas draugo paklausė Lukas. Jam labai rūpėjo pamatyti, ką merginos slepia. Bet šios stovėjo netekusios žado.

– Gerai, Aronai, grįžtam į plaustą, – galiausiai nusileido Lukas. – Juk žinai, kad nieko nėra amžino – neverta sukti galvos dėl to drono... Ateis rytas, ir surasime.

Aronas įsikišo mobilųjį telefoną į kelnių kišenę ir, užuot atsisveikinęs su merginomis, teištarė:

– Lukai, einam!

Šis metalo ieškiklį išjungė ir užsidėjo ant peties. Sekdamas paskui Aroną, linktelėjo Iglei ir Sofijai.

– Viso. Amžinybė susideda iš dabarties. Atminkite! – nueidamas pasakė merginoms.

Vaikinai neišmanė, ką ir galvoti. Iglė buvo tikra gražuolė, skruostai degė karštligišku raudoniu. Sofijos tankios primerktos blakstienos tamsavo blyškiame veide. Įdomu būtų su jomis pasišnekėti iki išnaktų. Plaustas didžiulis, maisto vaikinai priruošė daug, vietos užtektų visiems... Bet šventę organizavo Nojus, o jo čia nėra.

Netikėti posūkiai. Naktį pakilo vėjas, upė net kunkuliavo nuo didelių, purslotų bangų, bet greitai švintantį dangų perskrodė pirmieji saulės spinduliai. Plaustą laikiusios virvės atsileido ir srovė jį nunešė į upės vidurį. Vieni dar miegojo, kiti krapštėsi akis, tik Aronas su Luku puolė irkluoti, bet jų pastangos nuėjo perniek. Ties upės posūkiu jie pamatė merginas, dviračiais besivejančias plaustą. Jos tai pasirodydavo važiuodamos keliuku, tai dingdavo, kažką šaukė ir mojavo. Galiausiai pavyko plaustą sustabdyti. Iglė su Sofija atvažiavo suplukusios, susivėlusios, subraižytomis kojomis, bet akyse spindėjo džiaugsmas. Jos pasivijo plaustą ir yra laukiamos. Vyrai sudėjo irklus taip, kad naujosios keleivės galėtų ne tik įlipti, bet ir įsikelti dviračius. Prilaikomos, kad neįgriūtų į vandenį, jos saugiai pasiekė tikslą.

Su gera kompanija laikas bėgo greitai, netrukdė ir prastas oras, o apie droną niekas net neužsiminė. Tik vieną kartą Lukas buvo įjungęs metalo ieškiklį, bet kompanija pasipriešino, atseit tas prietaisas trukdo bendrauti.

Nenumaldomai artėjo Jonavos geležinkelio tiltas – paskutinė kelionės stotelė. Jų laukė keleivinis autobusiukas ir krovininis sunkvežimis su kranu ir priekaba gabenti plaustui. Padedami merginų, keliauninkai puolė tvarkytis. Kai Nojus su kitais absolventais atsisveikinę susėdo į autobusiuką, Aronas ir Lukas liko stovėti lyg įbesti. Sofija iš žvejo kėdutės-kuprinės kišenėlės ištraukė 1666 m. varinį šilingą su elnio galva ir įdėjo jį Lukui į delną.

– Neturiu, kuo daugiau atsilyginti už tokią nepaprastą kelionę. Tavo prietaisas iš tikrųjų labai geras. Manau, tau reikėtų aplankyti mano tėvą – gal jo ariamame lauke rastum jų daugiau.

Iglė iš savo kuprinės atsargiai išėmė droną, kuris buvo saugiai įvyniotas į celofaninį maišą. Pasistiebusi mergina apkabino Aroną ir neįprastai droviai atsiprašė:

– Atleiskit, kad neatidaviau jo iškart, tą vakarą. Šis mažylis labai mane išgąsdino ant skardžio. Užsimaniau pačiupinėti tą prietaisą dienos šviesoje...

Dronas Aronui buvo svarbus, be jo nebūtų išvykęs iš Lietuvos... Lukas sovėjo apšalęs ir sužavėtas netikėta dovana... Po minutės vyrai atsisveikino su merginomis, apsikeitė vietomis, Aronas švelniai pabučiavo Sofijai ranką, o Lukas apkabino Iglę.

Rugsėjo 5-oji, 2020 m. Mergina iš nežinomo mobiliojo telefono numerio gavo žinutę su kvietimu susitikti Jonavoje. Sofija pasistatė automobilį aikštelėje prie miesto laikrodžio ir ėmė laukti. Apsuko ratą apie centrinę aikštę ir grįžo prie automobilio. Ten jos laukė kunigas Nojus. Po akimirkos, ne ilgesnės nei širdies dūžis, taip natūraliai ir neišvengiamai lyg potvynio banga ji nuraudo.

– Labas, Sofija! Atleisk, už nepasirašytą žinutę, ją išsiuntė Lukas iš savo telefono nrumerio, – taip padarė todėl, nes sakė, kad kitaip tu neateisi.

– Labas, Nojau! Tai kodėl tu čia?

– Išskrisdamas į Ameriką, Lukas man pavedė grąžinti tau šilingą. Štai, imk. Tavo širdies lobiai dideli. Gal norėtum padėti religinei bendruomenei arba dalyvauti labdaros organizacijose? Būtų šaunu, jei prisijungtum.

– Neprižadu... Maniau, kad ateis ... – kiek nusiminusi prabilo Sofija.

– Aronas sakė, kad tu esi tobula klaida, bet dėdė niekada nedaro klaidų.  – tada Nojus paėmęs už pečių ir ją švelniai apsuko, link jų artėjo  Aronas.

Eitvydė Pranevičienė