Lietuvos pašto projektas, kuriuo užsibrėžta pereiti prie mobiliųjų laiškininkų, Jonavos rajone jau įgyvendintas. Vasario mėnesį mūsų kraštas gavo šešis tarnybinius automobilius, pažymėtus Lietuvos pašto emblema, kuriais mobilieji laiškininkai pasiekia atokiausias kaimų sodybas ir išpildo gyventojų pageidavimus jų namuose.
Pagrindinė vertybė – keitimasis
Jonavos pašto viršininkė Ramutė Sadzevičienė akcentuoja, kad reformos tikslas – laiškininkams pagerinti darbo sąlygas, kurios pakeltų geresnę gyventojų aptarnavimo kokybę. Iš buvusių pašto darbuotojų suformuota nauja mobiliųjų laiškininkų komanda jau parodė teigiamus pertvarkos rezultatus.
„Darbuotojus rinkome reitingavimo būdu, atsižvelgdami į nustatytus reikalavimus. Vienas jų – gebėjimas vairuoti automobilį. Bet visi mobilieji laiškininkai yra mūsų patyrę darbuotojai. Jiems buvo organizuojami mokymai, kaip naudotis planšetėmis, atliko namų užduotis. Mobiliojo laiškininko darbas yra gerbiamas ir vertinamas. Kitaip ir būti negali – juk visos paslaugos, gyventojų pageidavimai įvykdomi jų namuose. Anksčiau žmonės piktinosi pašto skyrių uždarymais, prieštaravo naujovėms, nes netikėjo, kad užteks paskambinti bendruoju telefonu – ir pats paštas atvažiuos į jo namus. Dabar kiemo šeimininko akyse ir jo būste priima laišką, siuntinį, žmogus gali sumokėti mokestį, kitaip sakant, išpildyti ir kitus žmogaus pageidavimus. Be to, kiekvieną mėnesį mes išleidžiame įvairių prekių katalogą, iš kurio gyventojai gali išsirinkti ir užsisakyti norimą prekę. Pačiam asmeniui nieko nereikia daryti – nei rašyti, nei važiuoti – pakanka tik paskambinti bendruoju telefonu“, – mintimis dalijasi Jonavos pašto viršininkė.
Jos teigimu, mobiliųjų laiškininkų komandą sudaro labai pareigingos, draugiškos, energingos ir iniciatyvios moterys. „Džiaugiuosi šiuo nauju kolektyvu, tai tarytum nedidelė bendruomenė. Susirinkusios iš ryto jos pabendrauja prie kavos puodelio, pasidalija vakarykščiais įspūdžiais. Labai malonu turėti tokį būrelį šaunuolių. Juolab kad mūsų pašto viena iš vertybių yra keitimasis. Taigi mobiliojo laiškininko projektas ir rodo, kad mes keičiamės, einame arčiau žmonių, važiuojame į namus ir suteikiame paslaugas vietoje. Tiesiog dirbame naujoviškai – rašiklius ir popierių pakeitė planšetės, kuriose yra daug informacijos, net ir navigacija. O laiškininką žmogus atpažįsta iš tolo, nes automobilis yra ženklintas, o šias pareigas einančiam darbuotojui suteikiama apranga: striukės, žieminiai batai, pirštinės, netrukus gausime džemperius, tamsiu paros metu jiems pagelbės LED prožektoriai, pritvirtinami prie kaktos. Visa tai gerina darbo sąlygas ir atliekamų pareigų kokybę“, – pasidžiaugia R. Sadzevičienė.
Kaimai atgimsta
Šešiolika metų pašte laiškininke dirbanti Lina Šimonienė aptarnauja Upninkų seniūnijoje gyvenančius žmones. Teritorija yra labai didelė, pasitaiko kaimų, kuriuose telikusi vos viena kita dar „gyva“ sodyba. „Palyginti su laikotarpiu, kai pradėjau dirbti pašte, juose gyveno daugiau žmonių nei dabar. Kasmet vedžiau statistiką. Maždaug prieš penkerius metus pamačiau, kad 200 pensinio amžiaus žmonių išėję į Anapilį – sodybos liko tuščios. Bet pastaraisiais metais jos pamažu atgyja, nes į savo senelių ar tėvų namus sugrįžta vaikai, anūkai, namus atnaujina ir juose įsikuria. Pavyzdžiu imkime Vyšnialaukį, esantį miškų apsuptyje. Tiesą sakant, kaimas buvo miręs. Gyveno viena močiutė – ir toji savo amžių baigė. Maniau, šis pavadinimas ir iš žemėlapio išsitrins. Tačiau atsirado iniciatyvių žmonių, apsigyvenusių šioje vietovėje – ir kaimas atgijo. Tai nuostabu“, – patirtimi dalijasi Lina, prisimindama, kad ne kartą, veždama spaudą į Vyšnialaukį, yra užstrigusi miško keliukuose, tekę šauktis artimųjų pagalbos.
Ir dabar, sukdama mašinos vairą per laukus, miškus, laiškininkė rodo į ištuštėjusius vienkiemius. Anot jos, pastatai, matyt, taip ir sugrius, nes vieni nebeturi jokių palikuonių, o kiti, net ir turėdami paveldėtojus, jų pagalbos nesulauks, mat šiems labiau rūpi taurelė, nei merdėjančios giminaičių sodybos. Nepaisant šių liūdnų faktų, laiškininkė pasidžiaugia gražiai tvarkoma aplinka jos aptarnaujamuose kaimuose. „Visi tvarkosi taip, kaip jiems leidžia sveikata ir finansai. Pavyzdžiui, Upninkų gyvenvietėje sunku aptikti nenušienautą, piktžolėmis apaugusį kiemą, žmonės stengiasi savo valdas apsodinti želdiniais, įrengti gėlynus. Malonu tai matyti“, – pasidžiaugia ji.
Nerimas nepasitvirtino
Iki šių metų Lina darbe naudojo savo automobilį, o štai dabar, vasario mėnesį, gavo naują tarnybinę mašiną, paženklintą Lietuvos pašto logotipu. Jos darbo diena prasideda 8 valandą ir tęsiasi iki 15.30 val. Per šį laiką moteris turi išvežioti spaudą, pristatyti ir paimti siuntas, laiškus, užsakyti laikraščius ir žurnalus. Kitaip tariant, mobiliojo laiškininko pareiga aptarnauti klientą jo namuose.
„Kiekvienas žmogus savo pageidavimą gali pasakyti, skambindamas centrinės būstinės nemokamu telefonu 8 700 55400. Jo užregistruotą užsakymą mes matome planšetėje. Tarkime, šiandien matau vienos gyventojos prašymą užsakyti spaudą, kita pageidauja sumokėti mokesčius, – aiškina laiškininkė. – Pasigirdus kalboms apie pašto reformą, daugelis žmonių išsigando, kad būsią blogai, kad jie gali nebesulaukti nei spaudos, nei laiškų. Labiausiai gyventojus gąsdino pašto skyrių seniūnijose uždarymas. Naujovės baugino ir mus, laiškininkus. Nežinojome, ar sugebėsime naudotis planšetėmis, nerimą kėlė ir žmonių nuotaikos. Praktika parodė, kad pokyčiai yra daug geresnis ir tobulesnis variantas nei popierinių dokumentų rašymas. Visa informacija vietoje. Sakykime, nežinant, kaip nuvažiuoti į miško gilumoje esantį kiemą, galima įsijungti navigaciją – ir viskas kaip ant delno. Dabar visi matome, kad reforma davė teigiamų vaisių – patenkinti visi. Net ir tolimiausiame kampelyje gyvenantis pilietis gali visus reikalus susitvarkyti namuose, net ir voką užsisakyti. Tiesiog puiku“, – džiaugiasi ji.
Dabar reformos metu panaikinti pašto skyriai seniūnijų centruose duris atveria nuo 10.30 iki 11 val. – čia klientų laukia mobilusis laiškininkas. „Vietiniai gyventojai, žinodami, pašto darbo laiką, atskuba užsisakyti spaudos, išsiųsti siuntą, sumokėti mokesčius, o kitas ateina tiesiog pasikalbėti“, – teigia Lina, pridurdama, kad į paštą užsukęs žmogus gali nusipirkti ne tik higienos prekių, šampūnų, rankšluosčių, kojinių, kitokių reikmenų, bet ir kraujospūdžio aparatų, kvepalų, namų kvapų ir t. t.
Įdomi patirtis
Kaimų gyventojai, paklausti nuomonės apie mobilųjį laiškininką, šmaikštaudami sako, kad „ne toks baisus velnias, kaip jį maliavoja“. Anot sodiečių, Lina esanti labai paslaugi, maloni, atsako į visus klausimus, išpildo klientų pageidavimus, šilta moteris, šaukiama tiesiog vardu. Garbaus amžiaus Kazimiera, gyvenanti Kunigiškių kaime, pabrėžia, kad tas atvažiuojantis į namus laiškininkas yra labai teigiamas dalykas. „Žinoma, gerai. Ne tik spaudą atveža, bet ir mokesčius galiu sumokėti. Jei ir turėčiau internetą, jo nesuprasčiau. Džiaugiuosi, kad bent telefonu moku pasiskambinti. Be laiškininko mums būtų šakės“, – atvirai sako moteriškė ir priduria, kad visas išsigelbėjimas yra spauda. – Kaimas ištuštėjo, nėra su kuo pabendrauti, nebent su vištom kieme. Jei ne laikraščiai ir knygos, kurių atveža pusseserė, visai atbukčiau. Smegenis „judint“ padeda kryžiažodžiai. Iki šiol prenumeravau „Alio Jonavą“, šeštadienio „Lietuvos rytą“, o dabar prenumeratą dar noriu papildyti „Stiliaus“ žurnalu. Turėsiu ką veikti“, – šmaikštaudama mintija Kunigiškių gyventoja.
Mobilioji laiškininkė Lina, dirbanti ir pašto siuntų skirstytoja, akcentuoja, kad daugiausia kaimo žmonių prenumeruoja vienintelį rajone leidžiamą laikraštį „Alio Jonava“, „Vakaro žinias“, „Lietuvos rytą“, „Valstiečių laikraštį“, keli upninkiečiai užsisakę „Gintaro gimtinę“.
L. Šimonienė aptarnauja per 30 kaimų, tad kasdien tenka nuvažiuoti apie 100 kilometrų. Gerai, kad beveik visi gyventojai pašto dėžutes įsirengę prie vartų ar medžių, kad nereikėtų laiškininkui skubėti į kiemą, kur dažnai laksto keturkojai sargai. Tiesa, Kunigiškių, Pakalniškio kaime spaudos tebelaukia senos, sukrypusios dėžutės, įrengtos vienoje vietoje, tad šeimininkai turėtų įsigyti naujas ir jas persikelti į savo valdas. Tai labai paprasta, nes ir pašto dėžutes galima užsakyti pas tą patį mobilųjį laiškininką.
Didelę laiškininkės patirtį turinti Lina sako galėtų parašyti visą knygą, kurioje netrūktų prisiminimų apie tai, kaip teko išprašyti svetimą medžioklinį šunį iš automobilio ar vaduoti pusnyje įstrigusią mašiną – nei į priekį, net atgal, kaip ledu apklotame žvyrkelyje transporto priemonė pakibo ant šlaito ar mėgino nuraminti neblaivaus sodiečio agresiją ir daugelį kitų dalykų. Vaisių-daržovių auginimo meistrės profesiją turinti Lina yra dirbusi šiltnamiuose, duonos kepykloje, konditerijos ceche. „Paskui atėjau į paštą. Čia ir „prilipau“. Man labai patinka šis darbas, viskas įdomu, visko reikia, stengiuosi dalyvauti įvairiose visuomeninėse veiklose. Manau, tai padeda tobulėti“, – atsisveikindama sako mobilioji laiškininkė L. Šimonienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotr.
