Gaiviu vasaros atodūsiu Viešojoje bibliotekoje nuvilnijo Eglės Miliušytės – Brazdžiūnės poezijos popietė, į kurią rinkosi kūrėjos bendraminčiai, draugės, plunksnos bičiuliai. Jautrią, kiek nostalgišką aplinką priartino Romualdo Žilinsko virkdomas saksofonas, liejantis mūsų jaunystės melodijas, Trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblio „Vakarė“ dainos. Šių tekstų, tampančių jau romansais, autorė, be abejo, buvo pati Eglė, o muzikos kūrėja – Danutė Kasparavičienė.
Kas toji paslaptingoji Eglė, pasirodanti Egmilės slapyvardžiu, kuri nemėgsta per daug viešumos, garsios reklamos, nors jau išleido 15 eilių knygų, publikavo keturis plunksnos bičiulių albumus? Moteris seniai svajoja meniškai aprašyti savo gyvenimą, sukurpti savotišką esė apie Lietuvos viduryje gimusį ir augusį pokario vaiką, kuriam pagrindinis brandos vitaminas buvo Meilė, nors jos visada truko. Toje esė, anot jos, daug kas tilptų, kiekvienas puslapis turėtų savo kvapą ir spalvą, atspindėtų praradimus ir atradimus. Tačiau kol kas galbūt nepakankamai aštri ta prozininkės plunksna, gal ne tiek daug laisvo laiko, kiek norėtųsi, tad liejasi tik eilės. O gal eilėmis prasiveržia tas prigimtinis jautrumas, moteriškas trapumas kurį išreiškia poetinė kalba. Tuo tarpu proza blyksteli antai tokie prisiminimų perliukai. „Kai mane pabučiavo pirmą kartą, aš, tada penkiolikmetė, bene porą mėnesių mokykloje vaikščiojau nuleista galva, nes kažkodėl vaidenosi, kad visi apie tai žino“. „Net choras ir tai patikdavo. O sniegas taip žėrėdavo, kad mes, apsibarstę naujametį vakarą savo plaukus žėručiu, atrodėme kaip sniego karalienės... Man mokykla iki šiandien turi savo kvapą. Grįžtame į ją dažnai ir atrodo, kad nebuvome iš jos išėję“.
Bibliotekos popietėje Eglė apie viską pasakojo paprasčiau. „Gimiau Kėdainių rajone, mokiausi Krakių vidurinėje, didžiąją gyvenimo dalį praleidau Jonavoje...“,- tarsi nereikšmingais štrichais pasakojo savo gyvenimo istoriją. Biografijos „spragas“ užpildė eilėraščiai, kuriuos ji galėtų skaityti, rodos, keletą valandų. Atokvėpį užpildydavo besiklausančiųjų plojimai, saksofono pavingiavimai ir ansamblio „Vakarė“ dainos. Beje, šio ansamblio vadovė Danutė autorės žodžiams suteikė ypatingą, romansinį atspalvį, todėl toji dermė, atrodo, bylojo abiejų moterų gyvenimo atspindžius. O kad popietė nesupilkėtų, neįsiskverbtų kartais ir geriausius sumanymus griaunantys stereotipai, jos „kaltininkė“ sumanė neprastų žaidimų: pavyzdžiui, išsitraukti iš krepšelių Eglės rankomis sutvertą rožę, paskaityti ant jos prisegtą autorės ketureilį ir padalyvauti loterijoje. Trys vėliau ištrauktieji kamuoliukai su atitinkamais skaičiais nurodė, kam atitenka poetės dovanėlės – naujausios knygos. Įdomu, kad jos naujausia „Rūko pėdsakais“ tai savotiška iš gimtojo Rukų kaimo atplaukusi asociacija. Čia pat žvilgsnį traukė vaikams skirtoji „Debesų piemenė“, ankstesni klasikine eilėdara pripildyti rinkiniai.
Kalbant apie E. Brazdžiūnės asmenybę, negalima nutylėti jos pastangų burti plunksnos brolius, seseris po interneto stogu. 2014 – aisiais jonavietė įkūrė Facebook,e literatų grupę, kuri vienija jau 4,5 tūkstančio Lietuvoje ir užsieniuose eiles dėliojančių lietuvaičių. Kai kurie išleidę savo autorines knygas, kai kurie patikėję savo mintis jau keturiems almanachams, kuriuos renka, tvarko, moderuoja pati jonavietė. Ji visada džiaugiasi, kada nedrąsus eiliuotojas, žiūrėk, tampa emociškai stipraus posmo, nešančio nesumeluotą jausmą, autoriumi. Norėtųsi tikėti, kad poetė, neseniai palikusi administracinį darbą Jonavos ligoninėje, nudžiugins mus dar ne vienu, kaskart brandesniu ir patrauklesniu leidiniu. Juk, anot jos, gyvenimas tai tarsi pašaukimas dalinti meilę, pačiai nieko negaunant. O tie eilėraščiai – tai didesni ir mažesni skauduliukai, vaikštantys po žemę stiklo šukelėmis.
Pritilo melodija, nuščiuvo ritmas, pasigirdo negarsūs sveikintojų žodžiai. Pirmoji puokštė – tai senos bičiulės Violetos Neimontaitės dangiškų atspalvių puokštelė. Ji pati negalėjo atvykti į renginį, tad gėlytes perdavė ansamblio vadovė Danutė. Toliau sekė kiti įvairūs palinkėjimai, pakuždėjimai, fotoimprovizacijos. Čia pat autorė dalijo savo knygas su autografais, drąsino kitus dažniau atverti Jonavos knygyną, susirasti kraštiečių kūrybos lentyną, įsileisti širdin mūsų nelengvą kasdienybę praskaidrinančios nostalgijos.
Marius Glinskas
