Nedidelis kraštiečių sambūris Bukonyse, kur beržų pavėsyje atidengta akmeninė šachmatų lenta, menanti kadaise čia, kaimo mokykloje, triūsusį gražaus idealizmo nestokojantį mokytoją. Išties ne žiūrovų gausumu, ne varpų gaudesiu ar knygos storumu matuojama istorinė erdvė, kurioje susitinka laikai. Kur kas svarbiau bendravimo nuoširdumas, prisiminimų autentiškumas, nesavanaudiškas sumanymo turinys. Štai ir mes, neseniai atšventę savo dar jaunos Jonavos jubiliejų, jaučiamės lyg nubudę iš spalvoto sapno. Tiek, rodos, mugių, kioskų su lašiniais, sūriais, gintaro papuošalais, tiek žaidimų, batutų, konkursėlių, parodėlių, o nubudome, apsidairėme ir vėl jaučiamės lyg eiliniai savo miestelio piliečiai – su savo benamiais, bedarbiais, varnomis ir šunimis, su nepataisomų rūkalių dūmais balkonuose ir sunkiai į sąmatas įspraudžiamomis komunalinėmis problemomis. Kaip dainoje tie medžiai - kažko nusiminę, kažko netekę, šiek tiek pakylėti, pamaloninti, bet dar kartą įsitikinę, kad daugiau – tai ne visada įdomiau, jaukiau, geriau.
Grįžtant prie Bukonyse atidengtos žaidimų lentos, atklysta vienas įdomus argentiniečių rašytojo Ch. L. Borcheso pamąstymas. Šachmatai, anot jo, tai savotiška kultūros gelbėjimo priemonė, panašiai kaip lotynų kalba, klasikinė literatūra, eilėdara, etika. Tačiau būtų labiau nei keista, pagalvoji, kad, tarkime, bibliotekoje ar muziejuje kažkas pasiūlytų pasimokyti lotynų kalbos, eilėdaros rūšių ar panagrinėti „Sakmę apie Juzą“. Vienas dalykas – kam čia dabar reanimuoti mirusius, kitas – tai neįeina į jokį skambiais žodžiais pavadintą projektą, europinį kontekstą. Kitaip kultūros gelbėjimo sąjūdį, rodos, suprato mokytojas lituanistas S. Saldūnas. Retkarčiais atitrūkdavęs nuo sąsiuvinių taisymo, esperanto kalbos ir atsiduodavęs poezijos mūzai. „Ars longa, vita brevis“,- sakydavo bičiuliams, paaiškindavęs, kad tik menas ilgas, o gyvenimas, ta paslaptinga šachmatų lenta, anot Omaro Chajamo, visada trumpas. Tai mums, susirinkusiems Bukonyse po svyruokliais beržais, priminė garbaus mokytojo dukterėčia, kuri papasakojo vieną kone mistinį nutikimą. Esą jinai šios šventės išvakarėse sapnavo savo jau senokai mirusį tėtį, taip pat medinių žirgų ganytoją, kuris ją ramino: „Nebijok, vaikeli, drąsiai keliauk į tuos Bukonis, aš būsiu su tavim“. Kaip gerai, kad dabar atvažiavo. Pamatė ne tik medžio skulptorių išdrožtą angelą, saugantį dėdės atminimą, bet ir išpuoselėtą mokyklą, šiuolaikiškai besitvarkančią bendruomenę, . Jos vadovus, gebančius sujungti europinius ir vietinius sumanymus į kumštį, derinančius formalumus su žmogiškumu, rodos, atsitiktines, vietinės reikšmės datas su tautos gyvastį palaikančia istorine atmintimi.
O gal galima būtų sukurpti dar vieną projektą su įsipareigojimu ne tik per šventes toje akmeninėje lentoje žaisti šaškėmis, šachmatais? Gal galima būtų bendruomenės tinklalapyje sublizgėti kol kas nerealiai atrodančia idėja: čia esą gaivinamas 64 langeliams prisiekusiųjų sąjūdis, žiūrėkite ir stebėkitės – štai atsirado etatas ar bent jau laikina projektinė veikla šiam galvočių žaidimui, galinčiam net matematikos pamokas padaryti įdomesnes, aktualesnes. Juk šachmatai, anot buvusio pasaulio čempiono Michailo Talio, moko ne mechaniškai iškalti variantus, o savarankiškai mąstyti, o, anot Emanuelio Laskerio, šiame žaidime viešpatauja mokslo, meno ir dvasingumo elementai. Tad kuo daugiau jaunimo gilinsis į grožį ir mąstymą skatinančius debiutus ar endšpilius, tuo mažiau matysime priskretusiųjų prie išmaniųjų mobiliųjų, neretai tuštybę, apgaulę ir patyčias skatinančių „platformų“, mažiau regėsime vakaro prieblandoje lakstančių ir šūkaliojančių, ne gimtąja kalba besikeikiančių paauglių. O gal?
Marius Glinskas
