Šventinę savaitę tęsė istorinę atmintį gaivinantis renginys – knygos „Jonavos valdos 1796 metų inventorius“ pristatymas. Tai dar vienas autentišką mūsų krašto praeitį atskleidžiantis darbas, užpildantis iki šiol spėjimais ir legendomis apipintas nežinojimo spragas.
„Žinome, kad 1750 m. Lenkijos ir Lietuvos karalius Augustas III suteikė privilegiją Marijonai Zabielaitei – Kosakovskienei steigti miestelį, gauti pajamų iš turgų ir mugių, žinome, kad veržliai besivystydama Jonava nurungė senesnius už ją Skarulius. Tačiau tik nedaugelis esame girdėję, kad Jonavos miestelio atsiradimas pirmiausia sietinas su dvaru, kurio centras arba sodyba stūksojo dabartinio Panerių kvartalo aplinkoje, kad miestelis XVIII – XIX a. baigėsi ties dabartine Ralio gatve“,- pasakojo susirinkusiems leidinio sudarytojas, menotyrininkas ir žurnalistas Vidmantas Jankauskas.
Neseniai archyvuose aptiktas ir šioje knygoje publikuojamas 1796 m. Jonavos inventorius – vienintelis visiškai anonimiškai sudarytas dokumentas, tad miestų architektūros istorikui Algimantui Miškiniui ir dabartiniams knygos sudarytojams teko atskleisti ir pirminį gatvių tinklą, ir užstatymo vaizdą, ir paaiškinti dokumento atsiradimo aplinkybes. Prireikė, be abejo, ir sumanaus vertėjo, kuriuo tapo jau ne kartą jonaviečiams talkinęs prof. Andriejus Ancuta. Šiam žmogui ir dabar nestigo leidėjų pagarbos, susirinkusiųjų plojimų.
Kaip atrodė dvaro pastatas, kuo jis skyrėsi nuo anksčiau Šiluose stūksojusios Kosakovskių sodybos, aiškino kaunietė architektė Dalė Puodžiukienė. Ji, būdama gili Lietuvos medinių dvarų tyrinėtoja, tikino, kad palei Nerį iškilęs pastatas puikiai atitiko to meto didikų gyvenimo būdą ir madas, gražiai įsiterpė į baroką Lietuvoje bekeičiančio klasicizmo horizontus. Jonavos rūmai buvo apie 35 m ilgio ir 16 ar 17 m pločio, simetriški, su barokui dar būdingu aukštu laužytos formos stogu. Kokia rūmuose buvo oficina, kokios ledainė, kamara, lobynas, stainia, raštinė, kaip atrodė per du aukštus išdėstyta 15 kambarių, visa tai dabar po tyrinėtojos įžvalgų galima sužinoti. Architektūros istorikė, atskleidusi Jonavos dvaro paslaptis, tikino, kad mūsų kraštas, deja, neišsaugojo ir jau prarado ne vieną dvarą, kurie galėjo tapti svariais kultūros paveldo objektais, o vienas iš jų – tai itin įdomus, tikėtina, architekto Vaclovo Michnevičiaus projektuotas Drobiškių dvaras.
„Ten, kur dabar audimo cechas ir šarvojimo salė, ten plytėjo dvaro sodyba“,- kvietė įsivaizduoti Vilniaus dailės akademijos leidyklos direktorius Marius Juršėnas. Anot jo, šioje vietoje derėtų pastatyti dvaro, davusio pradžią miestui, atminimo ženklą. „Jonavos negriaukite, bet kažkokį ženklą pastatykite“,- ragino svečias.
Čia pat žodį tarė knygos rėmimo rėmėjas, buvęs ilgametis „Achemos“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis. O Savivaldybės mero pavaduotojo Eugenijaus Sabučio žodžiais, iškart buvo aišku, kad puikią idėją, tinkančią įprasminti miesto jubiliejų, reikia paremti.. Tiesą sakant, reikia padėkoti ir visiems Jonavos žmonėms, mokesčių mokėtojams, kad gimė šis visos Lietuvos istoriografiją praturtinąs darbas. „Tai šiandien mane turbūt labiau džiugina, nei jubiliejui skirtos linksmybės, koncertai“,- atviravo vicemeras.
Skarulietė mokslininkė Judita Puišo, išdrikusios šio miestelio bendruomenės telkėja ir vadovė, gražiai dėkojo leidėjams už profesionaliai atliktą Jonavos suradimą, vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio atminimo įamžinimą. „Žmogus miršta tada, kai jo neprisimena“,- sakė ji, bet Kosakovskiai, ko gero, prilygstantys garsiausiems Lietuvos didikams, šiandien vėl atgijo. Galbūt pamažėle gaivindami istorinę atmintį prisiminsime ir ne vieną garbų skarulietį, kurio tėviškė prieš kelis dešimtmečius buvo paversta liūdnu sąvartynu.
Marius Glinskas
Plačiau knygą „Jonavos valdos 1796 metų inventorius“ pristatysime sekančiame laikraščio numeryje.
