Šiemet, liepos mėnesį, sukako dveji metai, kai jonaviečiai išlydėjo savo charizmatiškąjį kleboną dekaną Audrių MIKITIUKĄ vadovauti ir rūpintis Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapija bei Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose eiti kapeliono pareigas. Vieni mūsų jau atitolo nuo kunigo, kitiems gi rūpi, kaip sekasi ir kuo gyvena klebonas. Iš socialinių tinklų galima suprasti, kad kunigas Audrius neprarado humoro jausmo, kuris vienus linksmindavo, kitus piktindavo. Prisiminkime jo pamokslus, kurių klausytis nebuvo nuobodu: ko jau ko, bet iškalbos klebonui galima pavydėti.    

Teko laimė, dar dirbant laikraštyje „Naujienos“, su naujai paskirtu Žeimių klebonu daryti interviu. Prieš septyniolika metų. Pirmieji Audriaus Mikitiuko žodžiai pasitikus klebonijoje buvo: „Uždegiau židinį, kad būtų jaukiau kalbėtis“. Ugnis ištirpdė pirmojo susitikimo oficialumą, pamenu, kaip atvirai ir paprastai, su meile apie savo šeimą, jos puoselėtas vertybes kalbėjo jaunasis kunigas.    

– Buvusiems jūsų parapijiečiams rūpi, kokia klebono, palyginti su Jonava, kasdienybė dabar tiek Šančių parapijoje, tiek rūpinantis problemiškų nepilnamečių sielovada.

– Palyginti Šančius su Jonava, aš niekada tiek daug nedirbau ir nežinia, ar gyvenime tiek dirbsiu kaip Jonavoje. Žeimiuose buvo normalu – viena parapija, bet tiek, kiek Jonavoje tuos vienuolika metų dirbau... Nebuvau vien Jonavos parapijos klebonas, kai mane paskyrė į Jonavą: dar buvau Žeimių, Bukonių, Upninkų, Skarulių, be to, turėjau steigti Šv. Jono parapiją. Vienu metu buvau atsakingas už penkias bažnyčias. Jose reikėjo pakeisti instaliaciją, apšvietimą, signalizaciją; sutvarkyti šventorius, vartus, privažiavimus... Nuo įtempto darbo atsirado sveikatos problemų, teko gerti vaistus, nuolat trūkdavo poilsio. Sekmadieniais aukodavau trejas Mišias, o pirmą mėnesio sekmadienį – ketverias.

Šiuo metu Kaune sekmadienį aukoju vienerias Mišias ir taip kasdien, išskyrus pirmadienį ir antradienį; dar priedo – administraciniai reikalai: užsakiau žemės po pastatais sutvarkymo projektus, kartkartėmis vykstu į savivaldybę; dabar rūpinuosi bažnyčios išorės apšvietimu; jau iš lauko sutvarkyti parapijos namai, jų kiemas išklotas trinkelėmis. Galvoju apie bažnyčios fasado remontą, dar vieno pastato nuomą ar pardavimą (čia jau vyskupijos reikalai) ir kt.           

Sekmadienį aukoju vienerias Mišias, tad niekada nesijaučiu piktas ar suirzęs, nesu pervargęs. Su džiaugsmu ir mielai bendrauju su žmonėmis ir pajuokauju, kad čia niekas taip „negruzina“. Jonavoje blogiausia buvo tai, kad jaučiausi pervargęs. Ateina žmogus, tu jau nepatenkintas, kad jis atėjo, nes tau norisi kažkur įlįsti, nieko nematyti... O čia nori su manim pasikalbėti, kad vaikai neklauso ar vyras geria. Reikėdavo didžiulių fizinių pastangų, kad rastum žmogui laiko, o dar blogiau, kai žmogus tau ištardavo: „O čia jums, tikriausiai, neįdomu?“ Ir jie  teisūs, nes išties krūvis Jonavoje buvo neprotingas. Galbūt ateis tas laikas, kai padarysiu daugiau, bet šiuo metu leidžiu sau kiek pailsėti.

Keitėsi vyskupai, su ankstesniuoju, jau atsistatydinusiu, neradom bendros kalbos. Viskas, ką dariau, buvo blogai arba labai blogai. Aišku, tie nesutarimai mušė ūpą: ne tiek buvai kunigu, kiek stengeisi juo išlikti. Dabar viskas kitaip, viskas gerai. O ir ta kunigystė nėra vien dveji metai. Jei Dievas duoda gyventi 50 metų, tai perspektyvoje, jeigu aš pabūsiu „laisvesnis“, niekas dėl to nemirs, tik gims (kvatoja).       

– O kaip darbas su nepilnamečiais? Ar dūšelės labai pasiutusios?  

– Kalbant apie nepilnamečius... Ne jie turėtų būti kalėjime, o jų tėvai. Jie yra mūsų, suaugusiųjų, aukos. Aukos, kurių niekas nelaukė namuose, kurių niekas nevertino ir nemylėjo, kurių niekas neapkabino, o žaislas buvo tuščias degtinės butelis ar cigarečių pakelis. Ir jie, patys to nenorėdami, turėjo augti gatvėje, paskui toje gatvėje sugebėti išlikti. Vaikai neturėjo kito pasirinkimo ir dabar jiems sudėtinga suprasti, ko visuomenė iš jų nori. Kalbant apie suaugusius, pvz., profesorius, papuolęs į lagerį, perėjo „ant išlikimo“ ir iš kito atiminėjo duoną, nes žiaurumas sugniuždė moralę. Bet kai kalbame apie vaikus, paauglius, jie net nežino, kad yra galimybė ką nors atiduoti. Tad kapelionas, jei nori turėti didesnės įtakos, ten, pataisos namuose, turi būti nuo ryto iki vakaro. Kadangi tokios galimybės neturiu, džiaugiuosi, kad, radus šiek tiek finansų, į pagalbą atėjo vienuolė Fausta, kuri labai nuoširdžiai dirba su vaikais.

Bet jei nuvažiuotum „pasivaidenti“ tik kelioms valandoms per savaitę ar tik prieš Kalėdas, Velykas, rezultatas būtų nulinis, daugiau sukeltų pykčio nei duotų naudos.

Džiaugiuosi, kad vienuolė padarė tikrai neblogą įdirbį, ačiū Dievui, man irgi pavyko šiek tiek jų simpatijų užkariauti: jei kada nenuvažiuoju, man perduoda, jog pasiilgo ir klausia, kur jų kunigas. Pasilieku su jais padiskutuoti, o išpažintys... Kai kurioms nuoširdumu, dvasios atsivėrimu, ko gero, klierikas ar kunigas neprilygtų, taip giliai kai kurie „paneria“. Ir nėra, kad mamos neklausiau ar dešrą penktadienį valgiau. Truputį giliau „kabina“ gyvenimą, nes jei nori palikti praeitį, privalai būti nuoširdus.        

– Jei jau prakalbom apie išpažintis, kokias atgailas skiriate parapijiečiams? Girdėjau, kad jos – originalios.

– Turiu tokią tradiciją. Kai krausčiausi, pamačiau, kad turiu tiek knygų ir žurnalų, kurių gyvenime neperskaitysiu. Ką pradėjau daryti Kaune? Kai žmonės ateina išpažinties ir jei jų ne daugiau kaip 70, nėra Pirmosios Komunijos vaikų, aš tų žmonių klausiu: ar sutinkat, kad už atgailą padovanočiau knygą ar žurnalą perskaityti? Daugelis sutinka, tik kai kurie pasiskundžia prastu regėjimu. Jau daug pridovanojau ir jaučiu knygnešio pašaukimą (šypsosi).  Žmonės tikrai mažai skaito. Už atgailą gali skaityti ne vien teologinę knygą, yra daug gerų romanų, poezijos. Iki gyvenimo pabaigos nesibodėsiu padovanoti žmogui Maironį, Mačernį ar kitą literatūros klasiką. Juk sėdim ant didelių lobių, nežinodami, kad jie yra. Ateina žmogus išpažinties kupinas įvairių baimių, jausdamasis neįvertintas, parenku jam knygą, o vėliau išgirstu: „Jūs, klebone, psichologas – man pritaikėt“.

Sutinki žmogų, gali jam pasiūlyti knygą, gal, visai netikėtai, piligriminę kelionę, kuriai, gaila, sutrukdė karantinas. Visai neseniai žmogus, su kuriuo leidom laisvalaikį kalnuose, sakė: „Audriau, jei nepažinočiau tavęs, nieko nenorėčiau girdėti apie bažnyčią ir tikėjimą“. Kai pažįsti žmogų asmeniškai, pradedi tuos stereotipus griauti. Štai neseniai man feisbuke moteris rašė: kunigai turi laikytis celibato, kad bažnyčios turtai neatitektų dvasininko žmonai ir vaikams. Bet juk, pagal įstatymą, jei neparašysiu testamente kitaip, mano turtas liks giminaičiams, o kas buvo bažnyčios, tai ir liks bažnyčios. Tai – du atskiri vienetai. Tokius stereotipus reikia griauti.

– Prieš susitikimą pašniukštinėjau jūsų feisbuke, iš kurio galima daryti išvadą, kad vienas pomėgių – valgio gaminimas. Kadangi dauguma, kurie nesvaigsta dėl dietų, mėgsta skaniai pavalgyti, tai įdomu – ar kunigas Audrius tik „susišaudytus“ receptus dalija, ar ir pats juos išbando?

– Buvo laikas, kai į valgio gaminimą žiūrėjau skeptiškai, pats sau niekada nebūčiau gaminęs, galėjau išsikepti tik kiaušinienės ar bulvių. Pamenu, nuvažiavau į svečius pas vieną Žeimių verslininką, o jis agurkus raugia! Na, galvoju, gyvenime to tikrai nedarysiu! Man tuomet tai atrodė „ne lygis“. Ir, žinot, raugiau. Ne kartą (juokiasi). Nesu koks virtuozas, bet po truputį, po truputėlį...  

Savo laiku Panoteriuose, kad žolę nuėstų, įsigijau avių. Atsirado avys, atsirado ir avienos. Ją ne visi žmonės mėgsta ir valgo. Pradedi žiūrinėti, ką su ja daryti, pradedi gaminti. Ir atsiranda šiek tiek azarto. Mėgstu ruošti krevetes su grietinėlės ir česnako padažu, labai skanu. Neseniai į svečius buvo atvažiavęs Gintaras (Jonavoje kunigavęs Gintaras Blužas – K. L.), dariau lašišos kepsnį su smidrais. Tai, žinokit, pavalgėm kaip restorane. Tiesa, dar buvo galima prigalvoti grietinėlės padažą, bet ir taip visokių skonių buvo pakankamai, nebeprireikė.      

Turiu kvailą svajonę, kuri niekada neišsipildys (niekada nesakyk niekada). Bažnyčia ieško įvairių evangelizavimo būdų ir formų. Aš jau anksčiau galvojau, bet tą mano svajonę dar labiau įtvirtino  katalikų kunigas iš JAV Leo Patalinghug, kuris keliauja po visą pasaulį ir žmones buria per virtuvę, per maisto gaminimą, kaip šeima, būdama kartu gamina valgį, jį ragauja ir džiaugiasi buvimu kartu, gerais santykiais. Kunigas Leo gamina valgį ir tuo pačiu pasakoja apie bažnyčios mokymą.

Man pakanka sugebėjimų bendrauti su žmonėmis, tad norėčiau laisvu laiku dirbti, pvz., oficiantu. Galiu būti su sutana ar kostiumu ir koloratke, nes tu taip išeini į pasaulį. Ne visi žmonės išdrįsta ateiti į bažnyčią pasikalbėti, bet šiuo atveju turėtum labai geras galimybes pabendrauti, kažką paguosti ar paskatinti, pajuokauti. Bendravimą su žmonėmis susiečiau su patarnavimu – kunigas patarnauja atėjusiems pavalgyti žmonėms. Manau, tai gera terpė pasiekti žmones, kurie galbūt niekada į bažnyčią taip ir neateis. O gal ateis?

Labai svarbu, kad žmonės atrastų daug dalykų, kuriuos gali duoti tikėjimas. Išmoktas tikėjimas – gana pavojingas. Feisbuke pasidalinau neseniai matytu filmu, kurį, naudodamasis proga, noriu pareklamuoti. Nuostabesnio filmo, kalbančio apie teologiją, nesu matęs – „Kristaus byla“. Jame atsakymai į tavo, žmogau, klausimus.     
– Pamenu jūsų gyvūnijos pasaulį Jonavoje, koks dabar „zoologijos sodas“?

– Mano „zoologijos sodas“ dabar yra keliaujantis: žiemą vienur, vasarą – kitur. Dabar yra Vilkijoje, nežinau, ar žiemą parsivešiu, nes sudėtinga. Labai noriai laikiau Panoteriuose, turėjau pievą, buvo kur ganyti: ir avys, ir asiliukai kartu.

– Kiek asiliukų?

– Du. Fredis ir Zoja. Ne aš jiems vardus daviau: dokumentuose tokie įrašyti buvo. Jau ir palikuonių atsivedė. Parduodi mažylį, už asiliuką gauni 800 eurų, nuperki šieno ir paskui visus metus visi gyvena iš to, baliavoja (juokiasi). Daug vargo su jais, bet parduoti gaila. Turbūt turėsiu su jais „žaisti“ visą gyvenimą, nes asiliukai ilgai, 60 metų, gyvena. Aš tiek jau negyvensiu, tai didelė tikimybė, kad ne aš juos, o jie mane laidos, su brička į kapines veš (kvatoja).   

– O šuneliai?

– Turiu keturis. Vienas – vokiečių aviganis, kitas – laikiukas ir dar du maži yra. Bet viską darau ne savo rankomis, neturiu galimybės. Nežinau, kaip bus ateityje, bet kol kas yra kaip yra.

– Jūsų  humoro jausmas, netradiciniai ir įdomūs pamokslai – jonaviečiai tai pamena iki šiol. Ar esate patekęs į kuriozinę situaciją?

– Manau, kad gyvenime kuriozų būna ne tik dėl humoro. Esu patekęs į panašią situaciją dėl tų žmonių, kurie nesupranta humoro. Bet per laiką išmoksti. Kaune aš tiek, ypač bažnyčioje, nejuokauju kaip Jonavoje. Kai atėjau į Jonavą, žmonės iš pradžių nebuvo pasiruošę priimti. Lygiai taip pat ir Šančiuose: parapijiečiai manęs nepažįsta, bet ir jie laisvėja, o aš jau laisvas (juokiasi). Po truputį darbuojamės – taip ir bėga gyvenimas.

Na, o kad pasakytum pamokslą, reikia žmonių. Visiškai tuščioje bažnyčioje negalėčiau. Jei nėra tiesioginio eterio, nevažiuoju ir į Marijos radiją. Turiu žinoti, kad čia ir dabar manęs klausosi, skambina ar siunčia žinutes su klausimais. Tai ir yra bendravimas. Manęs joks klausimas neišgąsdins.

– Kai išsitariau, kad atvažiuojate į Jonavą, daugelis prašė perduoti jums linkėjimus ir sakė laukiantys susitikimo.

– Yra išeitis: tegul žmonės pakviečia į Mišias ar į kokį renginį, galėsiu ir pamokslą pasakyti (šypsosi).       

– Ačiū už pokalbį ir sėkmės!

Kalbėjosi Kristina LUKOŠEVIČIŪTĖ