Paskelbtas Rajono naujienos

Petrui Vaičiūnui – 130, Panoteriuose – pagarba ir dėmesys, Piliakalniuose – piktžolių šabakštynas

Antradienis, 21 July 2020 15:39 Parašė 

Neseniai Panoterių kultūros centras (Šilų sen.) kartu su bendruomene surengė popietę, skirtą žymaus XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių poeto, dramaturgo ir vertėjo Petro Vaičiūno 130-osioms gimimo metinėms. Renginyje skambėjo jo tekstais sukurtos dainos, rajono poezijos klubo „Šaltinis“ kūrėjai skaitė savo eiles, susirinkusieji dalijosi prisiminimais apie kraštiečio gimtadienių šventes, vykdavusias jo gimtosios sodybos kieme, Piliakalnių kaime. Susiklosčius sudėtingoms aplinkybėms, jau kelerius metus šios asmenybės gimimo sukaktys minimos Panoterių kultūros centre.

Gyvi prisiminimai

Jonavos kraštą garsina iš jo išėję kultūros šviesuoliai Abraomas Kulvietis, Jeronimas Ralys, Grigorijus Kanovičius, Aleksys Churginas, daugelis kitų. Panoteriai gali didžiuotis, turėdami vos už kelių kilometrų stovinčią P. Vaičiūno sodybą, kadaise liepos 11-ąją, švenčiant poeto gimtadienį, sulaukdavusią daugybės svečių ne tik iš Jonavos, bet ir iš Kauno, Vilniaus, Ukmergės. Tarp jų spindėdavo ir kūrėjo žmonos Teofilijos veidas. Ne kartą naujais poezijos posmais savo dėdės kieme dalijosi ir jo dukterėčia poetė Judita Vaičiūnaitė.

Panoterių kultūros centro bendruomenė gimtadienį pradėdavo P. Vaičiūno pjese „Tėviškės pastogėj“, kurios pavadinimas suteiktas panoteriškių sumanytam respublikiniam mėgėjų teatrų festivaliui.

Šventės dieną sodybos kiemas pakvipdavo šviežiais agurkais, medumi, varškės sūriu, kvapniomis braškėmis, o vėsus šulinio vanduo numalšindavo troškulį. Daugelis susirinkusiųjų skubėdavo apžiūrėti troboje įkurtą muziejų, prisiliesti prie medinio stalo, palytėti rankomis P. Vaičiūną menančius daiktus, pabūti tose patalpose, kuriose kūrėjas, grįžęs į gimtinę, vakarodavo ir miegodavo. 

Tenka kalbėti būtuoju laiku, nes istoriniai pokyčiai, poeto giminaičių ambicijos ir tuometės rajono valdžios neryžtingas požiūris į garbaus dramaturgo, poeto muziejaus išsaugojimą užgesino organizuotas šventes. Paskutinį kartą P. Vaičiūno muziejaus durys buvo atvertos liepos 11-ąją prieš dvylika metų. Mat Savivaldybės vadovų ir sodybos savininkų derybos dėl namo pirkimo buvo bevaisės. Nebeliko kraštietį menančių relikvijų – dalis eksponatų pateko į Jonavos krašto muziejų, dalelė atiteko tada dar veikusiai Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinei mokyklai, kitus pasiliko rašytojo giminės.  

Atgaivintas spektaklis

Praėjusių metų spalį vietos bendruomenė, vadovaujama pedagogės Audronės Gruodienės, 2020-uosius Panoterių krašte nutarė paskelbti Petro Vaičiūno metais ir taip garsinti jo atminimą. „Mes didžiuojamės, kad turime literatūros puoselėtoją, išėjusį iš mūsų krašto. Kraštiečio vardas niekada neišnyks, nes  gerbiame jo atminimą ir didžiuojamės būdami poeto krašto gyventojais“, – sakė A. Gruodienė.

Jos žodžius patvirtino Panoterių kultūros centro salėje inscenizuotas sodybos kiemas, laukinių gėlių puokštės ir tie patys vasaros kvapai. Pasak įstaigos vadovės Janinos Adomaitienės, P. Vaičiūno gimtinėje giminaičiai nebeleidžia rinktis, todėl kažką panašaus teko organizuoti kitoje aplinkoje. „Kokia situacija bebūtų, kraštiečio gimtadienį minėjome ir minėsime. Tad nutarėme vaidinti scenas iš spektaklio „Tėviškės pastogėj“, atvirai kalbant, norėjome prisiminti dešimtmetį siekiančią praeitį. Tai bus savotiškas sugrįžimas į poeto namus, kai jo parašytą pjesę vaidindavome kieme Piliakalnių kaime, po atviru dangumi. Šiemet ketinome surengti respublikinį mėgėjų teatrų festivalį „Tėviškės pastogėj“, bet planus suardė netikėtai užklupęs koronavirusas. Apsiribojome kiek siauresne švente”, – mintimis pasidalijo J. Adomaitenė. 

Čia pat nuskambėjo Leonoros Veselkienės suburto ir atsinaujinusio moterų ansamblio „Vosilkėliai“ dainos, kurias P. Vaičiūno tekstais sukūrė pati vadovė. Atjaunėjęs ir kiek pasikeitęs dainininkių pulkas vertas pagiriamojo žodžio. Aušra Vancevičienė, Janina Petrauskienė, Rasa Kilijonaitė, Irena Frankauskienė, Aldona Rimdeikienė, Virginija Dauskurdienė ir L. Veselkienė savo balsais vinguriavo melodijas taip, kad atrodė tąkart jas išgirdo ir iš Piliakalnių išėjęs tekstų autorius.

Netrukus atgimė spektaklio “Tėviškės pastogėj” scenos, kuriose vaidmenis atgaivino Zigfrida Žentelienė, Algirdas Adomaitis, I. Frankausienė ir Filomena Ogunauskienė. Atrodo, viskas taip pat, kaip anksčiau, tik nesigirdėjo sodo ošimo, nesimatė šulinio svirties, klėties ir namo su atidarytomis langinėmis.

Įdomūs pasakojimai

Savo poezijos posmus skaitė “Šaltinio” klubo nariai Valentina Kašauskienė, Aloyzas Vaznaitis. Albina Jefimenko prisiminė Piliakalnio sodyboje vykusias šventes ir gaivinantį šulinio vandenį, Albinas Pavasaris pasidžiaugė, kad jam teko mokytis mokykloje, kurioje buvo dirbęs garbus poetas, Nijolė Smolina, dirbdama Jonavos krašto muziejuje, teigė prisilietusi prie poeto P. Vaičiūno asmeninių daiktų, mokytoja Ingrida Gedvilienė, dirbanti “Panerio” pradinėje mokykloje, patikino, kad pradinukai supažindinami su žymiais kraštiečiais ir žino, kas yra P. Vaičiūnas.

Apie pastangas išsaugoti P. Vaičiūno muziejų patirtimi pasidalijo buvusi Šilų seniūnė Irena Kuršatienė. Pasak jos, įdėta nemažai pastangų, bet seniūnija – per mažas sraigtelis visoje valdžių sistemoje. Tad teko apsiriboti kiemo nušienavimu, kad nebujotų piktžolės ir viksvos. “Neklausdavau sodybos paveldėtojo, ar galima nušienauti žolę, bet paskui sulaukdavau valdų savininko padėkų”, – prisipažino I. Kuršatienė.

Apie sąlytį su P. Vaičiūno veikla ir gyvenimu labai įdomiai pasakojo Jonavos “Lietavos” pagrindinės mokyklos Panoterių Petro Vaičiūno skyriaus direktorės pavaduotoja ugdymui A. Gruodienė. Šit Panoterių skautų draugovės nariai, dalyvaudami respublikiniame projekte “Tautos dvasia gyva, nes liudija” dairėsi po vietas, susijusias su P. Vaičiūno atminimu. Moksleiviai aplankė P. Vaičiūno gatvę Jonavoje, Viešojoje bibliotekoje susitiko su rajono istorija besidominančiomis asmenybėmis, padėjo gėlių prie paminklo poetui Ramybės skvere.

2015 m. skautai ir „Vaičiūniečių” klubo nariai su vadove Audrone Žaguniene surengė dviejų dalių  ekspediciją “Petro Vaičiūno gimimo ir veiklos pėdsakais”. “Aplankėme Vileišių biblioteką, anksčiau buvusią Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje, kurioje 1941–1945 metais direktoriumi dirbo Petras Vaičiūnas. Jos darbuotojai pateikė žinių apie P. Vaičiūno atsidavimą ir drąsą, siekiant, kad vokiečiai neišvežtų ir nesunaikintų bibliotekos archyvų.  Rasų kapinėse nulenkėme galvas prie poeto kapo”, – pasakojo A. Gruodienė.

Įgyvendindami projektą, moksleiviai apžiūrėjo eksponatus iš Teofilijos ir Petro Vaičiūnų gyvenimo  Maironio muziejuje Kaune, pabuvojo prie teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras), kuriame buvo statomos šio dramaturgo dramos, Jonavos Viešojoje bibliotekoje vartė 1915, 1924, 1936 m. išleistas P. Vaičiūno dramas, eilėraščių rinkinius. Minint poeto 125-ąsias gimimo metines, vaikų vasaros stovyklos metu P. Vaičiūno sodybos-muziejaus kieme vyko jaunųjų dailininkų pleneras, kuriam vadovavo Liuda Urbonienė. Kasmet, minėdami Lietuvos valstybės šventę vasario 14 dieną ir rengdami savanorių išvyką ant Piliakalnių kaimo piliakalnio, jaunieji Panoterių bendruomenės nariai aplanko ir Vaičiūno gimtinę.

Nykstantys pastatai

Šventinį renginį paįvairino L. Urbonienės, Aušros Gečiauskaitės-Ramanauskienės, Janinos Ratautaitės-Bagdonavičienės, L. Veselkienės, Martyno Gruodžio fotografijų paroda, atspindinti P. Vaičiūno sodybos vaizdus ir Panoterių krašto peizažus.

KC vadovaujanti J. Adomaitenė džiaugėsi, kad kiekvienais metais, minint poeto gimtadienį, sulaukia panoteriečių paramos: “Ačiū Birutei ir Romualdui Pečeliūnams, Irenai Kuršatienei, Onutei Cvilikienei, Nijolei Radzivonaitei ir Aleksandrui Nazaratij, dėkui visiems – klausytojams, žiūrovams ir, žinoma, meno mėgėjams už pagarbą poetui, kurio veikla ir kūryba išgarsino mūsų kraštą.”

Tą pačią dieną panorome aplankyti P. Vaičiūno sodybą. Atvirai kalbant, vaizdas, kurį pamatėme, giliai įdūrė į širdį. Mus pasitiko tvora, už kurios įsitvirtinęs metrinių piktžolių ir krūmokšnių šabakštynas užgožė kniumbančią sodybą ir sulinkusią klėtį. Nejaugi niekam dėl to neskauda širdies?

„Gaila sodybos, niekam ji nebereikalinga. Prieš rinkimus politikai pažerdavo nemažai pažadų, tačiau po rinkimų šis klausimas būdavo užmirštas – jokios iniciatyvos, jokio noro gelbėti kraštiečio atminimą. Po kelerių metų autentiška klėtis ir namas sugrius. Tada bendruomenė toje vietoje pastatys akmenį ir užrašys: „Šioje vietoje gimė poetas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos patriotas Petras Vaičiūnas. Tik tiek ir liks“, – apgailestavo A. Gruodienė.

Poetas, dramaturgas ir vertėjas P. Vaičiūnas gimė 1890 m. liepos 11 d., mirė 1959 m. birželio 7 d.

Irena BŪTĖNAITĖ

 logo srtrf