Gamtos akibrokštai
Pasak pašnekovo, šiemet gamta gana palanki žemės ūkiui, klimatinės sąlygos nekrečia tokių „šunybių“, kokių pasitaikė per pastaruosius trejus metus. Prisiminkime, kad 2017-aisiais įkyrios ir intensyvios liūtys skandino beveik visus Lietuvos rajonus. Užpernai orai kardinaliai pasikeitė – pievas, dirvas, visus laukus alino sausi karščiai, tad rajono Savivaldybė tokius reiškinius paskelbė stichine sausra Jonavos krašte. O 2019 m. stichinė sausra buvo paskelbta visoje Lietuvoje.
„Visi gerai žinome, kad žemės ūkis yra tampriai susietas su gamta ir klimatinėmis sąlygomis. Džiaugiamės, kad šiemet kol kas orai leidžia auginti produkciją ir gauti normalius derlius. Tiesa, akibrokštų vis tiek pasitaikė. Neseniai praūžė liūtys, lydimos smarkių vėjo gūsių. Tai pridarė tam tikrų nemalonumų. Pavyzdžiui, šiaurinėje rajono pusėje išguldė grūdinių kultūrų laukus. Žymius pėdsakus stiprūs lietūs paliko Kulvos seniūnijoje. Tokie ir panašūs meteorologiniai reiškiniai kelia nerimą ūkininkams. Teoretikai sako, kad suguldyti pieninės brandos javai vargu ar pribręs. O tie, kurie jau pasiekę vaškinę brandą, tai ir gulėdami gali subrandinti grūdus“, – aiškina skyriaus vedėjas, pridurdamas, kad mažiau nuostolių pridaro lietūs, o ne deginantys karščiai.
Pasak J. Marčiukaičio, net ir praūžus liūtims, upėse vanduo dar nepasiekia reikiamo lygio – jo vis dar trūksta. Tai yra pastaruosius dvejus metus trukusios sausros rezultatas.
Primena gesintuvų svarbą
Žemdirbiai patenkinti, kad šiemet nereikės ieškoti galvijams pašarų kituose kampeliuose – sodriai sužaliavusi pirmoji žolė jau suvyniota į ritinius ar suvežta į pastoges. Dabar belieka laukti, kol ataugs atolas ir papildys pašarų rezervus.
Jeigu bus palankūs orai, jau šią savaitę turėtų prasidėti žieminių miežių javapjūtė. Po kelių dienų kombainai pasuks į rapsų laukus. Pasak ūkininkų, rapsų derlius turėtų būti neblogas, nes tai nulėmė palankūs orai. „Rapsų derlius priklauso nuo gamtinių sąlygų. Jeigu būtų labai karšta ar piltų itin stiprios liūtys, atsidarytų ankštys ir grūdai išbyrėtų ant žemės, suprantama, derlius sumažėtų. Šių metų oro sąlygos leido grūdams subręsti, mūsų krašte nebuvo labai sausa, pasitaikydavo šiek tiek lietaus, todėl tikimasi neblogų rezultatų“, – pasidžiaugia J. Marčiukaitis.
Prasidėjus javų nuėmimo laikotarpiui, ūkininkai privalo būti atsakingi už savo techniką ir apsirūpinti tinkamos talpos gesintuvais.
„Dabar, kai neblogos oro sąlygos, žemdirbiai ruošiasi javapjūtei. Tačiau kūlimo metą kiekvienas šeimininkas privalo vertinti itin apdairiai. Mūsų rajone pasitaikė ne vienas atvejis, kai, kuliant javus, užsiliepsnodavo kombainai. Dar kartą norisi priminti žemdirbiams, kad javapjūtės metu kombainuose būtų gesintuvas, nes labai svarbu laikytis priešgaisrinės apsaugos reikalavimų. Itin tai svarbu esant aukštai oro temperatūrai. Mes turime skaudžių pavyzdžių, kai dėl menkiausios kibirkštėlės užsiliepsnodavo technika. Būtų gerai, jei žemdirbiai pasirūpintų ne dviejų litrų, bet didesnės talpos gesintuvais, pavyzdžiui, 25 litrų. Turint tokias apsaugos priemones, kilus gaisrui, situaciją galima suvaldyti“, – įspėja pašnekovas.
Būtini pokyčiai
Žemės ūkio skyriui vadovaujantis J. Marčiukaitis pripažįsta, kad gyvulininkystės šaka rajone menksta. „Pastaraisiais metais mažėja smulkių ūkininkų. Smulkius pienininkystės ūkius žlugdo žemos pieno supirkimo kainos. Tai bene pagrindinė priežastis, verčianti žmones atsisakyti tokio verslo. Kiekvienais metais jų skaičius traukiasi. Ir mėsinės gyvulininkystės kainos nedidelės, tačiau ūkininkai kantriai, bet vis dar verčiasi. Šiuo metu rajone melžiamų karvių skaičius siekia apie 3500. Smulkiesiems žemvaldžiams tiesiog nebeapsimoka laikyti tą vieną ar kelias karves, nes pieno perdirbėjai moka pagal pieno kiekius. O smulkieji negali pristatyti pieno tiek, kiek, tarkime, stambus ūkininkas, nors pieno kokybė ir nesiskiria“, – akcentuoja J. Marčiukaitis.
Anot jo, tokia diferenciacija – sunkiai suvokiama. Dažniausiai mėginama dangstytis didelėmis transporto išlaidomis, surenkant pieną, didžiuliais sanitariniais reikalavimais. Anksčiau vos ne kiekviename kaime būdavo pieno supirkimo punktai, į kuriuos žmonės suveždavo pieną – susidarydavo didesni šio produkto kiekiai. „Aš nesakau, kad kiekviename kaime turėtų būti supirkimo punktai, bet kažkas panašaus galėtų būti. Norint skatinti smulkių ūkininkų verslą pienininkystės srityje, būtini pokyčiai – reikia įsteigti punktus, kuriuose būtų surenkami didesni pieno kiekiai“, – samprotauja J. Marčiukaitis.
Jo manymu, išaugus grūdinių kultūrų derliams, į rinką įsijungus Ukrainai, pasaulinėje rinkoje grūdų kainos turėtų kristi. Ūkininkai anksčiau ar vėliau turės atsigręžti į gyvulininkystę, nes žmonės investuoja ten, kur labiausiai apsimoka.
Pašnekovas pasidžiaugia gyvulininkystę plėtojančiomis bendrovėmis, tokiomis, kaip „Pauliukai“, „Auga Lankesa“, daug metų veikiančia Čiūdų ferma, smulkiaisiais rajono ūkininkais Vidmantu Kurmeliu, Eugenijumi Stasiu, kitais.
Skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į tautų charakteristiką, mano, kad lietuviai yra individualistai, nenorintys ar nemokantys dirbti bendrai, dažniausiai nepasitikintys kitais, siekiantys naudos tik sau. Tai trukdo kolektyvinei veiklai. O kolektyvo rezultatai dažniausiai būna geresni nei individualaus ūkio.
Draudimas – apsauga nuo nelaimių
Apsidraudę ūkininkai, nukentėję nuo stichinių nelaimių, gaus draudimo išmokas – tuo užsiima draudimo bendrovės. Pasak J. Marčiukaičio, pasėlius yra apdraudę apie 40 ūkininkų, o prieš kelerius metus jų buvo skaičiuojama tik apie 10–12.
„Žemdirbiai turėtų žinoti, kad valstybė per Žemės ūkio skyrių apsidraudusiems ūkininkams grąžina iki 70 proc. draudimo įmokos, kuri yra nemaža. Gal anksčiau nebuvo aktualus draudimas nuo sausros, bet pastarųjų dvejų metų realybė parodė, kad gamta yra neprognozuojama ir nepokštauja, tad vis daugiau žemdirbių draudžia savo pasėlius nuo sausros. Jeigu nuostolių nebus patirta, vis tiek jie atgaus nemažą dalį įmokų, – aiškina jis. – Ar pasėlius sunaikintų viesulai, ar kitos gamtos negandos, draudimas pagal sutartą pasiūlymą nuostolius atlygins. Sumokėjus draudimo įmokas, patvirtinamos visos garantijos. Variantas išties yra patrauklus, todėl kelis kartus ir padaugėjo draudžiančių pasėlius ūkininkų skaičius“, – pabrėžia pašnekovas.
COVID-19 žemdirbių neaplenkė
Tris mėnesius užsitęsęs karantinas paveikė įvairias gyvenimo sritis, neapeinant ir žemės ūkio. Iki liepos 1 d. rajono pienininkai galėjo teikti prašymus dėl COVID-19 padarytų nuostolių. Ir pieno, ir gyvulininkystės ūkiai – daugiausiai darbo rankų reikalaujančios ūkio šakos. Turimą galviją privalai prižiūrėti visada – sergi ar nesergi. Per karantiną į ūkius negalėjo atvykti samdomi darbuotojai, kurie visą laiką rūpinosi ūkio reikalais, ištikus bėda, sudėtinga buvo prisišaukti veterinarijos gydytoją, draudiką ir t. t.
„Manau, kad ūkininkai, vystantys gyvulininkystę uždarose patalpose, tikrai patyrė nuostolių. Gal žemės ūkio srityje neturėjo galimybių atleisti darbuotojus, bet situacija susidarė tokia pati, kaip ir kiekvienoje įmonėje. Kiek resursų pareikalavo apsaugos priemonės? Juk tai nemaži kaštai. Mes sulaukėme 193 paraiškų iš pieno ūkių. Stambieji ūkininkai gaus visai nemažas išmokas, nes už vieną galviją gyvulininkystės ūkiams bus mokama po 77 eurus. Tai akivaizdu, kad smulkieji, laikantys po vieną ar dvi karvutes, tenkinsis mažesnėmis sumomis. Čia ir pasirodo stambių ūkių pranašumas. O iki liepos 15 dienos priimamos paraiškos nukentėjusiems mėsinių galvijų augintojams. Daržininkų reikalai dar svarstomi ir sprendimo kol kas nėra“, – aiškina Žemės ūkio skyriaus vedėjas J. Marčiukaitis.
Tad tie, kurie dar nepateikė paraiškų dėl COVID-19 patirtų praradimų, turėtų suskubti, nes laikas iki nurodyto termino sparčiai tirpsta.
Irena BŪTĖNAITĖ
