Paskelbtas Miesto naujienos

Jubiliejinė Jonava: tarp praeities ir ateities. Praėjusio laiko atspindžiai eilėraščių rinkinyje „Melsvi rūkai“

Antradienis, 07 July 2020 10:22 Parašė 

Jonavoje gyvenantis Aloyzas Vaznaitis, aktyvus rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys, prieš porą metų įstojo į Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungą (LNRS). Pernai JAV vykusiame konkurse jo eilėraštis buvo pripažintas geriausiu ir pelnė piniginę premiją, o šiais metais poezijos šventėje „Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą“ LNRS kūrėjas tapo diplomantu. Neseniai jonavietis išleido pirmą eilėraščių rinkinį „Melsvi rūkai“. Paprašėme jį pasidalyti mintimis apie kelią į poeziją ir kūrybinį procesą.

Pilnatvės jausmas

Beveik pusę amžiaus slėpęs savo poetinį talentą, į viešumą jonavietis išėjo 2017-aisiais. Tiesa, internetinėje erdvėje jo eilėraščiai pasirodydavo gana dažnai, bet, Aloyzo nuomone, internetas žodžiams iš sielos – netinkama vieta.

„Pilnatvę pajutau tada, kai tapau „Šaltinio“ klubo nariu. Tuomet prasidėjo tikrasis literatūrinis gyvenimas – ėmiau dalyvauti įvairiuose poezijos renginiuose tiek mūsų rajone, tiek kituose Lietuvos kampeliuose. Kiekviena tokia sueiga mane vis kitaip džiugina. Nesiekiau, kad mane ten pamatytų, bet man labai svarbu pasiklausyti kitų kuriančių žmonių, palyginti jų gebėjimus. Tokie renginiai mane skatina kurti. Žinoma, malonu gauti premiją iš Amerikos ar tapti diplomantu tarp daugybės Nepriklausomų rašytojų sąjungos poetų. Niekada gyvenime neieškojau jokių protekcijų, nesiveržiau į pirmas gretas, nesiekiau apdovanojimų. Bet gal yra kažkokia jėga, gal Dievas mane veda tuo sėkmės keliu?“ – svarsto A. Vaznaitis.

Per laiko prizmę

Polinkį į kūrybą jis pajuto dar tada, kai mokėsi Kazlų Rūdos mokykloje. Jau tuomet jo eiliuoti kūrinėliai papildydavo mokslo šventovės sienlaikraštį, o paskui buvo spausdinami „Lietuvos pionieriaus“ laikraštyje. Bet tas moksleiviškų metų kūrybinis polėkis kažkodėl prigeso, vietą užleisdamas norui savo gyvenimo akimirkas įamžinti dienoraštyje. 

„Dienoraštį rašiau ir tarnaudamas armijoje, ir sugrįžęs iš jos. Iki šiol tebeturiu 1963–1966 metų įrašus ir, tiesą sakant, kartais pavartau, paskaitau, nes jame yra ne tik anuomet mane jaudinusių momentų, bet ir sueiliuotų posmelių, ar, kaip sakau, eilėraščių „užmetimų“.  Galvoju, kad ne vienas žmogus užrašo savo mintis –  vieni suguldo eiliuotai, kiti įvykius užfiksuoja proza. Dienoraštis man nėra postūmis kurti eilėraščius. Kodėl? Todėl, kad dabar, sulaukęs brandaus amžiaus, aš visai kitaip mąstau. Man pačiam įdomu, koks aš buvau jaunystėje ir kaip tą patį reiškinį ar įvykį vertinu dabar, per laiko prizmę.  Tarkime, perskaitęs epizodą iš dienoraščio, rašyto prieš gerą dvidešimtmetį, dabar jį užrašau visai kitaip, nes pasikeitė tiek mąstymas, tiek ir supratimas. Dienoraštis man padėjo atlaikyti gana nelengvą tarnybą kariuomenėje visus trejus metus. Aš jį išsaugojau iki šių dienų“, – pasakoja Aloyzas. 

Baigęs septynias klases, vaikinas pasuko į maisto pramonės technikumą, o vėliau mechanikos žinių siekė technologijos technikume, kuriame studijavo ir poetė Dalia Teišerskytė. „Buvome aktyvūs studentai – drauge dalyvavome saviveikloje, vaidinome spektakliuose. Deja, nespėjus baigti mokslų, buvau pašauktas į kariuomenę. Tai ir nutrūko ryšiai su ponia Dalia. Prieš keliolika metų dar mėginau parašyti jai, nusiunčiau keletą savo eilėraščių, bet ryšiai nebeatgijo. Suprantu, kad ji žinoma poetė, politikė, tai kam pirštis į draugystę? Antra vertus, mūsų kūrybos stilius visai skirtingas“, – mąsto A. Vaznaitis.

Akimirkos pajautimas

Pasak pašnekovo, eilėraštis ekspromtu negimsta, kitąsyk į galvą atėjusią mintį jis nešiojasi kelias savaites, kol pagaliau ji subręsta ir išsilieja ant popieriaus. „Pasitaiko, jog mane „užkabina“ žodis, neduodantis ramybės tol, kol neatsiduria eilėraštyje. Sėsdamas prie popieriaus lapo, nebūnu susidaręs plano ar numatęs kūrinio apimties – tiesiog rašau taip, kaip tą akimirką diktuoja mintys. Turiu prisipažinti, jog savo eilėraščių vėliau niekada netaisau, parašiau – ir baigta. Neturiu tokio įpročio, kaip kiti kūrėjai. Netaisiau jų iki šiol, netaisysiu ir tų, kuriuos dar sukursiu. Manau, kad pataisytas eilėraštis būtų tarsi nebe mano, nes jame nebeatsispindės ta akimirka, kai gimė noras jį parašyti“, – prisipažįsta „Šaltinio“ klubo narys.        

Anot A. Vaznaičio, sukūrus naują eilėraštį, sielą užplūsta tuštuma, kol nepasibeldžia naujas žodis ar netikėta mintis. Jonavietis teigia, kad niekada nėra sukūręs kelių eilėraščių per parą. „Mano kūrybinis procesas „gyvuoja“ iki pusiaunakčio. Parašius naują kūrinį, manyje ilgai dar rusena tos akimirkos pajautimas, tad kitam eilėraščiui vietos sieloje atsiranda negreit, reikia ilgokos pertraukos. Atrodo, mano viduje susiformuoja kažkokios nematomos ribos, neleidžiančios imtis kito kūrinio. Sunku tai paaiškinti, bet aš visada jaučiu tokį jausmą“, – kūrybinio proceso išgyvenimais dalijasi jonavietis.

Poezija yra jausmas

Ruošdamas spaudai knygą, kiekvienas autorius ilgokai suka galvą, kaip ją pavadinti. Tai nelengva užduotis kūrėjui, nes būtent pavadinimas nusako leidinio pobūdį. O kai tų eilėraščių yra daug, derėtų ieškoti kažkokio neutralaus, gal kiek paslaptingo pavadinimo. „Pamačiau melsvus rūkus, ir ėmė galvoje suktis viskas apie tuos du žodžius, susijusius su rūkais, šešėlių šokiu, kuriuos tiesiog įsivaizdavau, o paskui tą vaizdą perkėliau į žodžius. Todėl ir pavadinau rinkinį „Melsvi rūkai“, – pasakoja autorius.

Kūrėjas neslepia, kad eilėraščiuose atsispindi jo išgyvenimai, kūriniuose atsiveria daug kartų apmąstyta praeitis, kurioje pasitaikė ir įvairių akibrokštų, ir malonių dalykų. „Šiandien, žvelgdamas į praėjusius metus per laiko prizmę, jausmus perteikiu ramiai, be didesnių nuoskaudų ar nusivylimo. Tai sieju su pasikeitusiu mąstymu“, – šypsosi knygos autorius.   

Ramybės ir stiprybės kūryboje jam teikia prieš dešimtmečius šlamėjęs beržas, minimas daugelyje eilėraščių. Autoriaus teigimu, šio medžio įvaizdis užsiliko nuo vaikystės laikų, net ir dabar, pamačius svyruojantį beržą, dažniau ima plakti širdis. „Man beržas yra imperatorius“, – sako pašnekovas.

Poetas sako, kad kūrybinis procesas nėra sudėtingas, nes „viskas išplaukia „iš dūšios“, kai privalai pasakyti tik taip, o ne kitaip. „Neieškau žodynuose žodžio, sakiniai išsilieja savaime, nes tai yra mano jausmai. Žinoma, skaitau įvairių poetų eiles, bet aš neseku jų pavyzdžiu. Jeigu taip atsitiktų, vadinasi, būčiau to ar kito kuriančio žmogaus žodžių ar minčių vagis. Ir tai jau nebebūtų mano kūrinys, – dalijasi nuomone jonavietis. – Man nepatinka šiuolaikinė, moderniąja vadinama poezija. Mano galva, tokie kūriniai yra produktas, o ne menas. Dar daugiau pasakysiu – tai yra savęs parodymo sintezė, parenkant vulgarius, šaltus žodžius, o kartais net keiksmus. Argi tai poezija? Poezija yra jausmas, garuojantis iš eilėraščio, kaip toji kava“, – samprotauja poezijos puoselėtojas.

Praeities apmąstymai          

Jonaviečio kūriniuose nėra rimuotų tekstų, jis pasirinko laisvą eiliavimą, tuo savo lyriką priartindamas prie prozos. Kūrėjo eilėraščių eilutės dažniausiai yra trumpos, sudarytos iš vieno, dviejų žodžių, neretai pasikartojančios, todėl visa poezija artima eiliavimui verlibru. Poezija – tai kalbos menas, autoriaus saviraiška. „Čia mano mintys, jausmai, mano gyvenimas“, – kreipdamasis į skaitytoją, rašo Aloyzas.

Autorius, pasirinkęs praeities apmąstymų temą, neretai į savo gyvenimo kelią žvelgia nostalgiškai, suvokdamas, kad buvusio laiko į dabartį sugrąžinti nebeįmanoma. Todėl abejoja, „ar verta/ ieškot laiškuose/ praeities“ ir žino, kad „svajonių/ dūmo.../ jau nebebus.../ Liks ši diena./ Gal tiek tereikia/ Be reikalo/ Su sopuliu/ sustingusi/ Sekundė blaškos/ Manam laike“. Kūrėjas pripažįsta, kad „jaunystės laužas/ jau seniai užgesęs“, o „svajotos naktys/ Nugrimzdo praeitin...“  

Paklaustas apie ateities planus poezijos baruose, jis prisipažįsta, kad tai esanti „pirmoji knyga, bet gal ne paskutinė“.

Irena BŪTĖNAITĖ

 •  •  •

O Viešpatie!

Atleisk, kad taip retai

Meldžiuos,

Džiaugsme, pamiršdamas

Tave

 •  •  •

 logo srtrf

Atnaujinta Antradienis, 07 July 2020 10:42
Web Analytics