Paskelbtas Miesto naujienos

Lietuviško pavydo apraiškos Jonavos turgavietėje

Penktadienis, 03 July 2020 09:00 Parašė 

Visi žino posakį – kiek žmonių, tiek nuomonių. Kas teisus ir kuris klysta, dažniausiai paaiškėja atvirų diskusijų metu. Šį kartą kalbame apie konfliktą, kilusį tarp smulkiųjų ūkininkų, šiltuoju metų laiku savo produkciją pardavinėjančių turgavietės prieigose, ir nuolatinių pardavėjų, dirbančių „apvalius“ metus  paviljonuose. Nesiimsime spręsti, kurio pusėn svyra teisybė, tačiau pateiksime situaciją, kuri ne vienam žemdirbiui gadina nuotaiką.

Ūkininkų nerimas

Neseniai į „Alio Jonavos“ redakciją kreipėsi keli ūkininkai, nuogąstaudami, kad uždarosios akcinės bendrovės „Gudžionys“ administracija neva nori sužlugdyti jų žemdirbišką verslą. „Daug metų savo žemėje išaugintas braškes buvo leista pardavinėti lauke, prieš autobusų stotį, toje vietoje, kuri priklauso turgavietei. Ten išsiperkame plotelį ir prekiaujame, turime visus reikiamus dokumentus. Tačiau pastaruoju metu mums „pagalį į ratus“ kaišioti pradėjo prekeiviai, mes juos vadiname „perpardavinėtojais“, turinčiais prekybos stalus po stogais, – pasakojo ūkininkė Dalia. – Jie nepatenkinti, nes gerai žino, kad mūsų pačių išauginta produkcija turi paklausą, vadinasi, didėja konkurencija. Tad turgavietės direktorius nurodė mums persikelti į bendrovės viduje esančius paviljonus. Toks sprendimas yra ne kas kita, kaip mūsų, tų smulkiųjų, žlugdymas. Pavyzdžiui, aš uogas pardavinėju tik kokį mėnesį ar kiek ilgiau, turiu išskirtinės produkcijos sertifikatą. Kaip ir kiekvienas prekeivis, taip ir mes turime savo klientų, žmonės mus pažįsta. Ar šitaip skatinamas vietinis ūkininkavimas?“

Anot pašnekovės, šiame plotelyje moterys parduoda „pundelius“ česnakų, svogūnų, produktų asortimentą papildo trešnėmis, serbentais, kriaušėmis, slyvomis, prinokusiais savame sode ar nedidelėje lysvėje. Dalios nuomone, turgavietės paviljonuose ir taip ankšta, prekiautojai stovi vienas šalia kito, tai šiuo metu kelia koronaviruso grėsmę.

„Perpardavinėtojai“ baigia mus „suėsti“, – piktinosi Martynas, prekiaujantis prieigose savo užaugintais agurkais, gėlėmis. – Administracija nori „sugrūsti“ mus į vidų, o lauko teritorijoje palikti tik gėlių ir sodinukų prekybą. Mes mokame mokesčius, žiemą neprekiaujame. Paviljonuose pardavėjai turi net po kelias vietas, bet pavydi mums prekybos ir siekia sužlugdyti. Turgaus administracija sakė, kad galima pardavinėti ir daržoves, bet po nedaug. Ką reiškia tas „nedaug“? Juk nevežame tonomis, tiek neturime. Tas „vajus“ lyg ir buvo nusiraminęs, porą savaičių dirbome ramiai. Dabar ir vėl tas pats. Nejaugi maža vietos po saule visiems? Mes užauginame ir parduodame, o ne atsigabename sunkvežimiais iš kažin kur.“

Direktoriaus pozicija

UAB „Gudžionys“ direktorius Stanislovas Vansevičius prisipažįsta, kad situacija nėra maloni. Daugiau kaip 40 metų plėtojantis šį verslą vadovas supranta, kad tiek prekiautojai turgavietės viduje, tiek ūkininkai, parduodantys savo rankomis užaugintas daržoves, nori uždirbti. „Aš tikrai neskirstau pardavėjų – kiekvienas sukasi taip, kaip išmano. Tačiau paskutiniu metu paviljonuose įsikūrę prekeiviai reiškia nepasitenkinimą, motyvuodami tuo, kad ir prieigose atsiranda nesąžiningų žmonių, kurie atsiveža produktų iš svetur ir čia prekiauja. Tad, mūsų manymu, turgavietės prieigose turėtų likti tik augalai – gėlės, sodinukai. Bet ūkininkus tai piktina. Todėl prieš kelias dienas pasirašiau įsakymą, kuriame nurodžiau šioje teritorijoje prekiauti augalais, sodinukais ir nedideliais kiekiais savo laukuose užaugintomis gėrybėmis. Šie žemdirbiai ir augina daržoves, ir patys pardavinėja, nesamdo pardavėjų. Nederėtų jiems jaudintis – niekas iš lauko jų į vidų nevarys, gali ramiai dirbti savo vietose lauke. Tik, žinoma, privalo laikytis visų taisyklių“, – situaciją komentavo direktorius S. Vansevičius.

Didelę patirtį turintis bendrovės vadovas šiuo metu atsidūrė tarsi tarp dviejų ugnių ir siekia ieškoti kompromiso su skirtingas nuomones turinčiomis pusėmis. Jo nuomone, konkurencija yra geras dalykas. Tačiau tiems, kurie nori lauko teritorijoje parduoti atsivežtinę produkciją, prekyba bus uždrausta – šios kategorijos prekeiviai privalo išsipirkti vietą paviljone. Tiesa, direktorius teigia, kad ateityje bus pokyčių turgavietėje, galbūt atsiras papildomų vietų, tai sudarys galimybes pardavėjams įsikurti po stogais.

„Visko mačiau, visokių ir žmonių yra. Pasitaiko, kad vengia sumokėti už vietą, o jei kokia moteriškė atsineša parduoti kelis svogūnus, tai jos tikrai neišvarome. Bet turguje galioja tam tikri reikalavimai ir jų reikia laikytis. Pardavėjai privalo turėti svarstykles, medų gali pardavinėti stiklainiuose, būtina laikytis higienos reikalavimų. Planuojame turgavietę pertvarkyti, tikimės, kad ir pardavėjams, ir turgaus lankytojams bus patrauklesnės sąlygos. O šis konfliktas, tikiuosi, baigsis. Baigsis sezonas ir nurims. Visi nori uždirbti“, – samprotavo UAB „Gudžionys“ vadovas.

Ieškodami pagalbos, smulkieji ūkininkai, produktus parduodantys turgaus prieigose, tikėdamiesi pagalbos, raštu ir žodžiu kreipėsi į miesto seniūniją. Jonavos miesto seniūno pareigas laikinai einantis Tautvydas Pabrinkis mano, kad šio konflikto sprendimas nėra seniūnijos reikalas. „Argi čia seniūnijos reikalas? Manau, kad ne. Ši situacija susidarė turgavietėje, tai ir derėtų aiškintis su bendrovės administracija. Kaip mes galime kištis į nuosavą verslą? Mes juk negalime nurodyti, kaip šeimininkas turėtų elgtis savame kieme. Iškilusį konfliktą derėtų spręsti viduje“, – akcentavo T. Pabrinkis.

Pirkėjų nuomonė

Pirkėjai, sutikti turgaus prieigose, mielai išsakė savo nuomonę. „Man čia labai patinka, matyti, kad  produktai švieži, patrauklūs, ūkininkus jau seniai pažįstame. Kam juos iškelti į paviljonus? Ten ir taip ankšta, siauri takeliai. Tegul dirba. Man malonu pirkti iš žmogaus, kuris savo laukuose užaugino daržoves ar uogas. Čia nematyti perpardavėjų. Neįžvelgiu jokių problemų, kad žmonės prekiauja lauke“, – sakė Julija Gražina. 

„Kiekvienas pirkėjas eina ten, kur jam geriau. Kas žino, gal ir lauke pasitaiko atvežtinių agurkų ar uogų? Bet  nemanau, kad reikėtų uždrausti prekybą šioje teritorijoje. Man viskas čia gerai. O kad prekeiviai konkuruoja, tai ir tegul. Visai nereikalingas konfliktas. Reikėtų tik džiaugtis, nes galime nusipirkti šviežių lietuviškų daržovių ar uogų, taip padedame vietos ūkininkams“, – nuomone dalijosi kita moteris.

Povilu prisistatęs jonavietis neslėpė nuostabos: „Tai bent naujiena – savo produktus pardavinėjančius žemdirbius suvaryti į paviljonus? Nesąmonė! Kam nepatinka, tas tegul neperka, o aš čia vos ne kiekvieną dieną užsuku, pasikalbu su kaimo žmonėmis, man įdomu, kaip jiems sekasi. Visai nepritariu jų iškėlimui. Kažin, ar tie, dirbantys paviljonuose pardavėjai įsivaizduoja, kiek jėgų ir pastangų reikia ūkininkui, norinčiam parduoti keliasdešimt kilogramų agurkų, kai turi keltis nuo keturių valandų juos išskinti ir atvežti į turgų? Tie pardavėjai paima iš sandėlių, ir tiek, neaugina patys. O šie žmonės savo triūsu užsidirba. Kam pavydėti? Juos reikėtų paskatinti, o ne pykti, kad pardavinėja. Oi, negražus tas lietuviškas pavydas, baisiai nemalonus“, – stebėjosi jonavietis.

Paviljonuose prekiaujantys pardavėjai neslepia nepasitenkinimo. Anot jų, prieigose turėtų likti tik gėlės ir sodinukai, o visa kita – į vidų. Kas atsitiko, kad prekeiviai susivaidijo? Ar tik nebus ilgai trukusio karantino pasekmė?

Irena BŪTĖNAITĖ