Žinomas keliautojas, technikos mokslų daktaras, profesorius Jonas Butkevičius, vasaras leidžiantis tėvų sodyboje Dumsiškių k. (buvęs Dumsių k.), Šveicarijos sen., pastaraisiais metais daugiausia laiko skiria tapybai. Jo personalinės parodos keliauja ne tik per Lietuvą, bet jau pasiekia ir užsienio valstybes. Po parodos „Nuo Šušvės iki Amazonės“, kuri buvo surengta Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose ir skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui bei Prano Butkevičiaus 100-osioms gimimo metinėms, nauji kūriniai pristatyti Latvijoje, prie Rėzeknės miesto esančiame Lūznavos dvare, o artimiausiu metu menininko darbus ketinama eksponuoti Lenkijos, paskui Estijos, kitų valstybių meno gerbėjams.
Giminės genai
Visus talentus, pomėgius ir charakterio bruožus menininkas sieja su šeima ir artimaisiais. Jo tėvas, garsus dailininkas Pranas Butkevičius į tapybą palinko jaunystėje, gyvendamas ant gimtosios Šušvės krantų. Jausdamas nepažabojamą polinkį tapyti, jis net buvo įstojęs į Kauno meno mokyklą, tačiau dėl materialinių sunkumų šios įstaigos nebaigė, bet tapybos neatsisakė – teptukas tapo jo palydovu iki pat mirties, 1994-ųjų. 1975 m. tėvas Pranas su mama Janina iš Vilniaus persikėlė gyventi į motinos tėviškę – tuometį Dumsių k., kur pamažu sodybą pavertė muziejumi, o aplinką – parku.
Ir dabar, prabėgus tiek metų po tėčio netekties, sūnus Jonas prisimena, kaip, grįžęs iš Vilniaus į sodybą, rasdavo tėvą sėdintį prie molberto ir vis kažką kuriantį. Dėl medžiagos stygiaus neretai paveikslus jis tapydavo ant abiejų pusių. Namuose vis daugėjo Prano nutapytų natiurmortų, peizažų, išdrožtų taikomosios dailės kūrinių. Jono sieloje kirbėjo mintis: reikia parodyti žmonėms tėvo talentą, jo atsidavimą tapybai, kitaip tariant, „išeiti į pasaulį“. O tai reiškė, kad būtina surengti P. Butkevičiaus personalinę parodą. 1993-iaisias prestižinėje „Vartų“ galerijoje buvo surengta pirmoji paroda, o jos autorius pripažintas profesionaliu dailininku. „Tada daug lankytojų norėjo nusipirkti tėčio drobių, bet mes jų nepardavėme. Šiandien, kai Jo jau nebėra, džiaugiuosi, kad nesusiviliojome pinigais – matydamas Jo paveikslus, jaučiu ir Jo buvimą šalia. Tėvas man buvo ir brolis, ir tėvas, ir mokytojas, ir draugas, perdavęs savo kūrybinius genus, kuriais pasinaudodamas tęsiu Jo pradėtą darbą“, – sakė kraštietis J. Butkevičius.
Įtakos tapyti paveikslus turėjo ir dėdė, vienas žymiausių profesionalių Lietuvos tapytojų, profesorius Vladas Karatajus, jaunystėje pastebėjęs Jono talentą tapybai ir raginęs rinktis šios srities studijas. „Tiesiog nenorėjau būti priklausomas. Jau tuo metu man patiko taškytis spalvomis, kurti abstrakcijas, kas sovietiniais laikais nebuvo toleruojama, todėl pasirinkau urbanistiką. Bet nenutolau nuo meno – lankiausi didžiausiose pasaulio galerijose, domėjausi tapybos paslaptimis“, – pasakojo dailininkas J. Butkevičius, iki šiol surengęs 16 personalinių parodų.
Beje, jam siūloma surengti porą parodų Šveicarijoje, bet kol kas tapytojas žiūri atsargiai – sudėtingai atrodo logistika, antra vertus, dar nepanaikinti įvairūs draudimai, susiję su koronaviruso pandemija. „Tačiau į visus klausimus atsakys pats laikas. Matysime“, – pridūrė jis.
Ant drobių – kelionių patirtys
Degdamas kelionių aistra, iki šiol J. Butkevičius yra aplankęs daugiau kaip 70 pasaulio valstybių. Polinkį keliauti jis taip pat sieja su vaikystėje patirtais įspūdžiais. Anot jo, visa Butkevičių šeima mėgo daug keliauti tiek pėsčiomis, tiek automobiliu. Vaiko žvilgsnis sustodavo ties judančiomis medžių šakomis, vėjo šuoru, upės bangele. Žmogus – gamtos dalelė ir turi jaustis laisvai. Tad Lietuvos nepriklausomybė suteikė šią galimybę – galėjai kopti į kalnus, dairytis po akimi neaprėpiamas lygumas įvairiuose pasaulio kampeliuose. Tačiau atsirado viena kliūtis – patenkinti savo smalsumą, pamatyti tai, apie ką galėjai tik pasvajoti, reikėjo pinigų – teko konkursų būdu dalyvauti transporto srities projektuose. J. Butkevičius yra projekto „Rail Baltica“ idėjos autorius, pagal jo projektą kursuoja greitieji traukiniai tarp Vilniaus ir Klaipėdos, racionalizuoti keleivių vežimai daugelyje šalies miestų ir t. t.
„Sėdėdamas prie projektų, aukojau naktis, vakarus, savaitgalius, bet uždirbtus pinigus investavau į keliones. Šilumą skleidžia paprastas kaimo šviesuolis, mylintis žemę ir savo kraštą, o ne tas, kuris didžiuojasi sukrautais turtais. Išorinis grožis nėra ir negali būti dvasia. Mano klodai ir siekiai visai kitokie“, – prisipažino aistringas keliautojas, primindamas, kad tokiems žygiams reikia gero fizinio pasirengimo, kurį jis įgijo nuo ketvirtos klasės žaisdamas futbolą.
Dalytis kelionių patirtimi ir įspūdžiais, Jonas galėtų ištisas paras. Egzotiškiausiomis ir pavojingiausiomis kelionėmis jis laiko kopimą į Kilimandžarą, Monblaną, kitas aukštai stūksančias viršukalnes, daug įdomių dalykų teko pamatyti lankantis Peru, Tanzanijoje, Nepale, Centrinėje Amerikoje, o Amazonės džiunglės atgaivino vaikystės prisiminimus. Mat jis, būdamas gal kokių aštuonerių metų, kartu su tėvais žiūrėjo spalvotą dokumentinį filmą apie Amazonę. „Tada maniau, kad net mėnulis yra arčiau, negu toji paslaptingoji Amazonė. O kai pats apsilankiau šiose džiunglėse, jutau, kaip smarkiai pradėjo plakti širdis – išsipildė mano svajonė, vadinasi, mėnulis toliau, negu Amazonė“, – nusišypsojo pašnekovas.
Kelionėse jis domisi pasaulio civilizacijomis, todėl jo kūryboje galima aptikti mistiškų Rytų ir Afrikos kultūros motyvų, didingų megapolių, senovinės civilizacijos sukurtų paminklų impresijų, daugelį svetur pamatytų egzotiškų vaizdų. J. Butkevičius akcentuoja, kad gyvenimas yra nuostabi pasaulio pažinimo kelionė. Tai vienas iš jo principų, kuris ir įprasminamas tapyboje. Antruoju principu dailininkas įvardija paveikslo skambesį. „Norėdamas ant drobės išreikšti savo vaizdinį, pirmiausia jį perleidžiu per savo mąstymo prizmę, jį abstrahuoju, apmąstau tinkamas spalvas, o vėliau atsiduodu jausmui ir intuicijai, kurie tave veda, ir improvizuoju, stengdamasis suteikti paveikslui skambesį. Man paveikslas turi skambėti. Savo kūriniuose ieškau santarvės tarp žmogaus ir gamtos, nes aš pats moku įsirašyti į gamtą, išjausti vėjo dvelksmą, medžio ošimą“, – akcentavo dailininkas, be savo personalinių parodų, surengęs tris bendras parodas su tėvo Prano kūriniais.
Rojaus kampelis
Artimas ryšys su į Anapilį išėjusiais tėvais, kitais bičiuliais išryškėja atviruose pokalbiuose su menininku J. Butkevičiumi. Vaikščiodamas po sodybą Dumsiškių kaime, liesdamas tėvo drožinius, žiūrėdamas į jo nutapytus paveikslus, jis neslepia jaudulio, nes tėviškės giesmė iš širdies neišeina, bet amžiams lieka sielos viduje. Kaip prisiminimais bei gyvenimo istorija virtę susitikimai, pasikeitimas nuomonėmis su skulptoriumi Konstantinu Bogdanu, kilusiu iš Žeimių krašto, aktore Undine Nasvytyte, dažnai aplankydavusia Barborlaukio dvarą, dėde prof. Vl. Karatajumi, kitomis dvasiai artimomis asmenybėmis.
„Tiesiog fantastika Dumsiškiuose užkurti laužą, išgerti vyno, „panaktavoti“, paryčiais išsimaudyti tvenkinyje, patirti rytmečio rasos vėsą basomis kojomis. Mano kelionių draugai, pajutę tikrą buvimą, veržiasi į kaimą. Ten nuostabu, nes ten – rojus. Susiliečiame sielomis – tai svarbiausia mūsų bendravimo jungtis“, – sakė kiemo savininkas J. Butkevičius, kurio iniciatyva ne vieną kartą ten liejosi poezijos posmai, skambėjo dainos, o dangaus lopinėlis virš meniškos Dumsiškių sodybos apsiklojo kelių mūzų skraiste, skleidžiančia gerumo ir draugystės aurą.
Irena BŪTĖNAITĖ
