Paskelbtas Renginiai

Kiekvieno pareiga – tikėti savo tėvyne

Antradienis, 16 June 2020 10:57 Parašė 

Praėjusį sekmadienį visoje Lietuvoje vyko Gedulo ir vilties dienos renginiai. Vieną tragiškiausių datų lietuvių tautos istorijoje jonaviečiai paminėjo prie Panerių gatvėje esančio memorialo rezistencijos aukoms. Šiemet Jonava įsijungė į Atminties akciją „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“, kurios metu perskaityta per 1200 trėmimus patyrusių mūsų kraštiečių pavardžių, kartu su visa Lietuva įsijungė į visuotinę tylos minutę žuvusiesiems pagerbti, uždegė žvakeles ant traukinio bėgių geležinkelio stotyje, iš kur nekalti žmonės buvo tremiami į  atšiauriausias sovietų sąjungos vietoves.

Tremtinio prisiminimai

Minėjimo vietoje atėjusiuosius pasitiko užrašas su nurodyta renginio tema „Išgyventa istorija“ bei fotografijų paroda „Gyvenimo tremtyje akimirkos“, siekiant nepažeisti karantino reikalavimų, kėdės buvo išdėstytos per atstumą.

Susirinkusiųjų būryje matėsi ne vienas tremtį patyręs liudininkas. Vienas jų – buvęs bendrovės „Achema“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis, tuomet penkiolikos metų devintos klasės moksleivis, be jokios priežasties kartu su šeima ištremtas į Tomsko sritį.

„Prieš išvežant mus iš namų Rokiškio rajone, apsupo sodybą, matyt, stebėjo, kad nepasislėptume. Tėvas ganė arklius, tai atvarė jį į namus. Paryčiais susodino į sunkvežimį ir išvežė, nežinojome, kur mus nuveš. Tąsyk trėmimui buvo pasirinkti Rokiškio, Kupiškio ir Biržų rajonai. Labai bjaurus jausmas – gaila draugų, mokyklos, gaila namų, gaila viso gimto krašto, kur prabėgo vaikystė. To, ką patyriau, nelinkėčiau nei savo vaikams, nei bet kuriam žmogui. Tai iš tikrųjų labai skaudi patirtis. Bet gyvenimas yra gyvenimas. Laikas užgydo žaizdas, niekada nepykau ir dabar neturiu ant ko pykti. Tai mūsų tautos istorija, kentėjo tūkstančiai lietuvių. Su manimi kartu vargo Valentinas Senovaitis, buvęs Kauno rajono meras, tai mes kartais susitinkame, prisimename tuos metus, bėgusius prie Ketės upės“, – pasakojo Jonavos rajono garbės pilietis J. Sirvydis.

Tomsko srityje jis praleido septynerius metus, o praėjus porai mėnesių po tremties, vėl teko atsisveikinti su tėvyne – buvo pašauktas į tarybinę armiją. „Trejus metus tarnavau Uralske, grįžau į Lietuvą, būdamas 25-erių. Tai iš viso, skaičiuojant tarnybą armijoje ir tremtyje praleistus metus, Rusijoje pragyvenau  dešimtmetį, kitaip sakant, savo jaunystę praleidau tos šalies platybėse, – dalijosi prisiminimais J. Sirvydis. – Šeimai labai norėjau parodyti vietas, kur buvau ištremtas. 1985-aisiais ten nuvežiau žmoną, sūnų, dukrą. Aplinka pasikeitusi, miškas iškirstas, kirtimo darbai nebevyksta. O aš ten, taigoje, kadaise gyvenau... Dabar liko tik prisiminimai.“

Laisvė nėra dovana

Jonavos rajono Savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius kreipimąsi į minėjimo dalyvius pradėjo Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Kas rovė – neišrovė,/ kas skynė – neišskynė,/ todėl, kad tu – šventovė,/ todėl, kad tu – tėvynė“. Jis akcentavo, kad Gedulo ir vilties dienos minėjimas asocijuojasi su labai tragiškais mūsų šalies istorijos, visos mūsų nacijos puslapiais, nes tremtys palietė dešimtis tūkstančių Lietuvos gyventojų.

„Apie mūsų rajono tremtinius liudija šiandien perskaitytos jų pavardės. Vieni negrįžo, o grįžusieji neberado savo namų, tėvų, žemės. Tad gyvenimą turėjo pradėti iš naujo. Tai veikė ne tik atskirų šeimų, bet ir visos Lietuvos gyvenimą, visą genofondą, – kalbėjo rajono vadovas. – Šiandien prisimindami ir galvodami apie tuos žmones, minėdami atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį, suprantame, ką reiškia laisvė, kiek ji kainuoja. Suvokiame, kad tai nėra dovana, kad už ją reikia atiduoti net ir gyvybes. Didžiausia pagarba tiems, kurių pavardes šiandien perskaitė jaunimas. Tiems žmonėms, mūsų krašto piliečiams, turime dėkoti už laisvę. O mūsų visų čia gyvenančių, kuriančių pareiga – ne tik puoselėti gimtąjį kraštą, jo laisvę, nepriklausomybę, bet ir tikėti savo tėvyne. Deja, kartais to  tikėjimo  pritrūksta. Būkime stiprūs ir sveiki.“

Išgyventi padėjo vieningumas

Visi trėmimai, prasidėję 1941 m. birželio 14-ąją, turėjo savo tikslus. Vienas jų – pašalinti iš Lietuvos tą gyventojų sluoksnį, kuris turėjo aktyvią tautinę savimonę, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo nepriklausomos mūsų valstybės kūrimo ir įtvirtinimo veikloje. Tačiau birželio 14-oji – ne tik gedulo, bet ir vilties išgyventi, pamatyti savo artimuosius, sugrįžti į savo tėvynę diena. Toji viltis teikė tremtiniams ir politiniams kaliniams jėgų ir juos stiprino. Sugrįždami jie parsivežė sunkiame gyvenimo kelyje švietusią viltį. Apie tai kalbėjo laisvės kovų dalyvė, tremtinė, buvusi ilgametė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkė Veronika Gabužienė.    

Ji akcentavo, kad Lietuvos genocidas prasidėjo dar anksčiau, tik įžengus okupantams į mūsų šalį. „Šiandien girdėjome, kad prie daugelio mūsų kraštiečių pavardžių yra pažymėta „likimas nežinomas“, nes tie žmonės buvo nužudyti tardant ar vežant į tremtį. Archyviniuose dokumentuose randame daug tokių įrašų, kurie buvo naudingi tuomečiams sovietų okupantams.  Tada labai norėta nutautinti Lietuvą, sunaikinti inteligentiją – mokytojus, gydytojus, karius, net ir tuos, kurie nėjo aukštų pareigų, bet tik dirbo savo šalies labui. Jie be kaltės buvo apkaltinti ir ištremti iš Lietuvos“, – skaudžia patirtimi dalijosi jonavietė.

Pasak V. Gabužienės, ištverti tremties baisumus, išsaugoti gyvybę tremtiniams padėjo meilė gimtajam kraštui ir troškimas neprarasti lietuvybės. „Tie, kurie prisimena gyvenimą toli nuo savo tėviškės, žino, kokie mes buvome draugiški, vieningi ir atjautūs vieni kitiems. Jeigu šiais laikais taip būtų elgiamasi Lietuvoje, tikrai nebūtų barnių ir neapykantos, – palygino V. Gabužienė. – Patys gyvendami skurde, su meile stengėmės padėti vieni kitiems, išsaugoti lietuvybę ir meilę tėvynei, visas jėgas dėti tam, kad nugalėtume badą ir skurdą. Šiandieniam jaunimui galbūt sunku suprasti tuos kančios ir skausmo metus, kuriuos patyrėme mes. Tačiau labai norėtųsi, kad jauni žmonės, prisimindami himno žodžius, semtųsi stiprybės iš praeities,  kuri buvo labai sopulinga ir kruvina, ant Laisvės aukuro sudėjusi gyvybės aukas.“

Lydimi dainos

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriui vadovaujanti Irena Tamoševičienė padėkojo vietos jaunimui už pagalbą tvarkant paminklus žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, aktyvią veiklą puoselėjant Jonavą.         

„Dėkojame jauniems žmonėms, Jonavos kultūros centrui, Savivaldybės vadovams už pagarbą tremtiniams ir politiniams kaliniams. Būdami kartu su jumis, jaučiamės stipresni. O dabar drauge su politinių kalinių ir tremtinių choru „Viltis“, vadovaujamu Violetos Michelkevičienės, kviečiame padainuoti kartu, nes tremtinius lydėjo ir lydi daina“, – akcentavo skyriaus pirmininkė.

Nuvilnijus tremties laikotarpį menančioms dainoms, susirinkusieji nuvyko į geležinkelio stotį uždegti atminimo žvakių, kurių liepsna liudija neblėstančią atmintį.

1941–1952 m. iš Lietuvos į nežinią ištremta apie 132 tūkst. žmonių, apie 28 tūkst. žuvo nepasiekę tremties vietos, daugelis jų buvo nužudyti. Patekę į atšiaurias vietoves, plikomis rankomis buvo priversti statyti jurtas, barakus ir įvairiais būdais kabintis į gyvenimą. Tūkstančiai mūsų tautiečių be kaltės kentėjo kalėjimuose, sovietiniuose lageriuose. Birželio 14-ąją skelbdami gedulą, širdyse puoselėjame viltį, kad tremties pragaro šmėkla niekada nebepasikartos – tokias mintis išsakė visi tragiškos datos minėjimo dalyviai.

Irena BŪTĖNAITĖ

JKC nuotr.

 logo srtrf