Paskelbtas Laisvalaikis

Tautinio paveldo ekspertai

Antradienis, 09 June 2020 10:39 Parašė 

Dar iki Joninių tradicinėje kultūroje kiekviena moteris prisidžiovindavo įvairių žolynėlių, kuriais gydydavo savo šeimos narius. Skardžios ir spalvingos atlaidų šventės tradicijos su daugiau nei šimtmetį savo skonio nekeičiančiais kermošiniais saldainiais! XIX a. pr. Lietuvos valstiečiai pradėjo gaminti naminį vyną, tam naudodami įvairias laukines ir namines uogas, vaisius. Šiandien galime pasidžiaugti atkurta vyndarystės tradicija ir žemaičių kulinarinio paveldo puoselėjimu mūsų krašte!

Įsišaknijusi šeimos tradicija

Laima Lašinienė - senojo saldumynų gamybos amato puoselėtoja,  sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė. 2014 m. sertifikuoti saldumynai -  baltos masės karamelė ir ledinukai.

Senojo saldumynų gamybos amato paslapčių Laimutė mokėsi iš anytos Zofijos Rosinienės, g. 1928 m. Nuo 1987 m. kartu su ja Laimutė gamino bažnytinius saldainius ir veždavo juos parduoti į Kauno ir Vilniaus krašte vykstančius atlaidus. Laimutei talkino vyras  – tampė ir kočiojo karamelės masę. Nuo 1989 m. šeima pradėjo savarankišką veiklą. Prekyboje atsiradus formų įvairovei, atsirado ir galimybė išplėsti veiklą. Amatininkė naudojo smėlio žaislų formelių rinkinius. Iš karamelės masės buvo gaminami ilgieji kermošiniai arba bažnytiniai saldainiai, „laikrodukai“, „apyrankės“, „pypkės“, „karoliai“, „širdelės“ ir kt. Ledinukai tai dažniausiai gaidelių, žuvyčių, grybukų, zuikučių formų saldainiai.

Baltos masės karamelės paruošimas  užtrunka apie 1 val. Priklausomai nuo gaminamo saldainių kiekio, ilgėja ir masės paruošimo laikas. „Išvirta karamelės masė atvėsinama. Karamelė būna gelsvos spalvos, ją reikia tampyt tol, kol ji tampa balta. Tada masė kočiojama ir formuojamos „apyrankės“, „laikrodžiai“, „karoliai“ ir kt. Viskas daroma rankiniu būdu“, - sako amatininkė. Ledinukų gamybos procesas kiek kitoks. Jiems karamelės masę reikia pavirti ilgiau, kad būtų rudesnė.  Išvirta masė nevėsinama, o tiesiog pilama formas. Jos parenkamos pagal artėjančią šventę. Pagaminti saldainiai  vyniojami į baltą ir spalvotą popierių, foliją, puošiami spalvotų popieriukų juostelėmis.

Nuo 1991 m. amatininkė dalyvauja ne tik Jonavos krašto atlaiduose, bet ir „Sostinės dienose“, Žolinių šventėje, „Kaziuko mugėje“, „Tautų mugėje“ Vilniuje,
„Kalėdinėje mugėje“ Kaune, „Jūros šventėje“ Klaipėdoje bei Miesto šventėse visoje Lietuvoje. Įsimintina tapo 2013 m. „Jūros šventė“, kai reikėjo pagaminti 3000 vnt. „Karališkų žuvyčių“.

Kermošinių arba bažnytinių saldainių pavadinimas siejamas su kaimuose, miesteliuose, miestuose vykusiais atlaidais, kurių vaikystėje  amatininkė labai laukdavo.  „Suvažiuodavo į atlaidus visa giminė, daugelis net iš vakaro atvykdavo. Dėdės ir tetos duodavo mums pinigų, tai bėgdavom pirkti tų kermošinių saldainių. Telšiuose populiarios buvo „pypkės“, „rožytės“, „laikrodukai“ ir „lazdos“, taip vadinome ilguosius saldainius. Jie būdavo sumesti tiesiog ant žemės, maršką kokią paklodavo.  Dvi, tris valandas trukdavo mišios, nusibosdavo mums, tai vis bėgdavom tų saldainių pažiūrėt“, - džiaugiasi Laimutė. Atlaidai buvo ypatinga šventė, sutraukianti daug tikinčiųjų iš savosios parapijos bei aplinkinių miestų ir kaimų. „Prieš atlaidus visi tvarkydavo namus, siūdavosi naujus rūbus, ruošdavo valgius: gamino baltą mišrainę, kimšdavo šviežias kiaulienos dešreles, troškindavo raugintus kopūstus, kepdavo ir virdavo vyniotinius“,  - prisimena Laimutė. Buvo kepami naminiai sausainiai ir pyragai su razinomis. Ir atlaiduose atbūdavo, ir pašvęst spėdavo, ir visus darbus nudirbdavo.

Saldainių gamybos tradicija perduodama iš kartos į kartą: dabar prie jų gamybos ir realizavimo jau prisideda ir Laimutės vaikai. Džiugu, kad amatininkė daug dėmesio skiria ir miesto vaikams, per šventes „prilipusiais“ prie saldžiojo stalo, ir Krašto muziejui, taip dosniai besidalindama saldainių gamybos paslaptimis bei generuodama bendros naujos edukacinės programos sukūrimo idėjas.

Žolynai vaistams ir kerams

Regina Karaliūnienė – sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senųjų žvakininkystės, tradicinės augalininkystės ir gamtos gėrybių rinkimo amatų puoselėtoja. Apeiginiai dekoratyviniai dirbiniai lietinės žvakės ir žolininkystės produktai sertifikuoti 2013 metų. Į Tautinio paveldo klasifikatorių įtraukti 35 tradicinės augalininkystės, žolininkystės bei gamtos gėrybių produktai. Nuo 2003 metų amatininkė yra sukūrusi 25 tepalų rūšis.

Regina Karaliūnienė gimė 1949 m. balandžio 16 d. Jonavos r. Skarulių k. Močiutė Antanina Laurinavičiūtė-Kasperavičienė, gim. 1870 m. Kvietkučių kaime, Jonavos valsčiuje, išmokė amatininkę rinkti žoleles, jas atpažinti, rišti, džiovinti. Kartu jos apeidavo artimiausius miškus ir šilelius uogaudamos, grybaudamos ir žoliaudamos. „Mūsų namai visada kvepėjo žolelėmis, jų buvo prikišta už šventų paveikslų, balkių. Namo palėpėje kabėjo daug džiovintų žolynų šluotelių, mažų maišelių su vaistažolėmis, kuriuos močiutė liepdavo nukabinti atėjus kuriai negalavimais besiskundžiančiai kaimynei“, - prisimena Regina. Gydomųjų žolelių žmonės ateidavo ir iš kaimyninių Maištonių, Gaižiūnų, Laukogalių kaimų. „Močiutė mokėjo ir kortas mesti, ne tik žolynais gydyti. Mūsų namuose visada būdavo daug žmonių, visi ją vadino gerąja žolininke. Mirus močiutei, žoleles rinkdavome su mama, labai mėgome kurti įvairių arbatžolių mišinius“, - sako žolininkė.

Dabar žoleles amatininkė augina ir renka savo sodyboje Karaliūnų kaime Jonavos rajone. „Visus žiedus renku žydėjimo pradžioje, per mėnulio pilnatį, saulėtomis dienomis. Žolelių mišinius išbandau pati, gydau savo artimuosius, o jau po to rekomeduoju draugams, giminėms ir kaimynams“, - pasakoja Regina. Ji domisi ir garsių žolininkių Eugenijos Šimkūnaitės, Adelės Karaliūnaitės, Jadvygos Balvočiūtės gydymo žolelėmis praktika, studijuoja ir kaupia literatūrą apie vaistažoles, gydymą, burtus ir žolynų magiją.

Nuo 1997 m. amatininkė dalyvauja įvairiuose rajoniniuose ir respublikiniuose renginiuose: Joninėse, Miesto šventėse, „Kaziuko mugėje“ Vilniuje, Kauno „Apskrities dienose“, Kauno „Hanza dienose“, „Žemdirbių šventėse“ Panevėžyje, Kaune, Prienuose.  kur pristato įvairių žolelių arbatas, jų mišinius, nuovirus, užpilus, spiritinius antpilus, aliejus, ekstraktus, tepalus. Nuo 1999 m. Regina žolininkystės bei tradicinės augalininkystės produktus pristatė Jurginių, Sekminių, Oninių, Žolinių švenčių metu.

Lieti žvakes Regina pradėjo 2005 m. Žvakių liejimo amato ji išmoko iš savo mamos pusbrolio, buvusio Jonavos bažnyčios zakristijono Vytauto Kurmelio, gim. 1929 m., kuris liedavo žvakes senuoju pylimo būdu. Žvakininkystės amatą Regina demonstravo Kauno „Hanza dienose“. Nuo 2006 m. ji dalyvauja Joninių, „Achemos“ šventėse, Dumsių seniūnijos šventėje „Rudens mozaika“, amatų pristatymuose rajono mokyklose.

1989 m. įkūrusi Jonavos kraštotyros muziejų ir 24  metus dirbdama muziejaus direktore, Regina rado laiko dalintis  puoselėjamų amatų subtilybėmis su miesto bei rajono bendruomene. 

Jaučiasi kaip tėvynėje

Olga Vilkelienė - sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo vyndarystės amato puoselėtoja. Sertifikuota 12 vynų rūšių: aronijų, aviečių, juodųjų serbentų, medaus, mėlynių, obuolių, putinų, rojaus obuoliukų vynas, juodųjų serbentų ir aviečių, šeivamedžių, šermukšnių, „šeimos“ vynas.

Prieš 42 metus, atvykdama iš Ukrainos į Lietuvą, Olga atsivežė  ir vynuogių sodinukų. „Kurį laiką vynuoges auginome svetimų žmonių žemėje. 1982 m. su vyru pasistatėme namą, kur  pirmiausia pasodinome „Izabella“ ir „Lidija“ veislių vynuoges. Šias veisles pasirinkau todėl, kad  jos atsparios šalčiams. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo tokių šiltų vasarų. Dabar Lietuvoje jaučiuose kaip tėvynėje, nes auginu viską. Pas mus auga arbūzai, abrikosai, vynuogės, trešnės, persikai, šilkmedžio uogos, graikiški riešutai, sidonija aiva.  Viskas atsivežta iš Ukrainos“, - džiaugiasi amatininkė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Olga su  šeima pradėjo savo verslą. Nuo 2000 m. jie įsikūrė jau savo žemėje, savoje sodyboje - nuostabioje vietoje, Neries pakrantėje prie Žemutinio Batėgalos kelio. „Žemės nedaug, tik 2,48 ha su mišku, tačiau yra vandens šaltinis, kuris mums labai pravertė ūkininkaujant, auginant daržoves. Iš karto pradėjome tvarkyti aplinką, kasėme prūdus ir pradėjome sodinti vynuogyną. Pietinis šlaitas puikiai tiko vynuogėms. Šiaurinį vėją užstoja miškas, idealios sąlygos vynuogėms augti. Pasodinome tas veisles, kokias tais laikais galėjome gauti – „Ivanausko Rastinukė“ ir atvežtąsias iš Ukrainos. Sodinome daug vaismedžių ir vaiskrūmių, iš kurių taip pat vėliau pradėjome gaminti vyną“, - pasakoja vyndarė. 2004 m. buvo pagamintas pirmasis vynuogių vynas, kuris išsaugotas iki šių dienų.

2009 m. Olga įstojo į Lietuvos Vyndarių asociaciją. „Ten atradau bendraminčių. Dalinomės patirtimi, idėjomis ir šventėme vyndarių šventes: pavasarį – „Pienių vyno“, rudenį – „Jauno vyno“. Vykdavo varžytuvės. Iš vyndarių  sužinojau, kad vynas gaminamas ne tik iš vynuogių, bet ir iš vaisių bei uogų. Kadangi vyras bitininkas, tuoj pradėjome gaminti ir midų. Pirmas midus –  čiobrelių“, – prisimena amatininkė.

Nuo 2011 m. Lietuvos Somelje asociacija pradėjo rengti lietuviško vyno čempionatus. „Kiekvienais metais pristatau savo vynus konkursui, dar nepraleidau nei vienų! Keli vynai gavo apdovanojimą. Labiausiai džiaugiuosi dėl vyno „Izabella“, kuris gavo bronzos medalį. Tai seniai pamiršta veislė! Vynas „Harmonija“ gavo du medalius – Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatuose“, - džiaugiasi Olga.

Vyndarių sezonas prasideda nuo ankstyvos vasaros. „Nors pienių vynas aprašytas lietuviškose dainose, aš jo nedarau, gaminu rabarbarų, agrastų vyną. Vienoms uogoms pasibaigus, prinoksta kitos ir taip darbai tęsiasi iki vėlyvo rudens. Būna taip, kad vynuoges skinam po šalnų, vynas iš tokių vynuogių - „Šaltukas“. Šiltnamyje auga nuostabios desertinės vynuogės, kurios mažiau atsparios šalnoms, bet reikalauja daugiau priežiūros. Vargas atsiperka. Kekių grožis, dydis bei skonis vilioja ne tik mus, bet ir sodybos lankytojus. Respublikinėje spaudoje pasirodžiusiuose  straipsniuose  dažnai mūsų namų ūkis vadinami išskirtiniu, o aš pasakyčiau tiesiog – netradiciniu. Svečiai pas mus atvažiuoja ne tik paragauti vynuogių ir vyno, bet ir pasigrožėti mūsų mažu jaukiu vynuogynu. Sulaukiame daugybės klausimų kaip auginti, prižiūrėti vynuoges, kaip gaminti vyną. Labai džiaugiamės, kad žmonės domisi, dalinasi savo patirtimi“, - džiaugiasi vyndarė.

„Vilkolės“ sodyboje bus priimti ir du, ir dvidešimt lankytojų. Visi čia bus maloniai sutikti sodybos šeimininkų,  visiems išpasakotos įdomiausios istorijos, aprodyta išpuoselėta sodyba bei nepaprasto grožio vynuogynas.  „Atvykę pas mus, žmonės teigia sulaukę įkvėpimo ir noro kurti patiems, visi sako, kad mūsų sodyboje tvyro ypatinga aura. Dažnas nustemba, sužinojęs, kad  visus darbus sodyboje nudirba tik keturios rankos – mano ir vyro“, - patikina Olga. 2016 m. Jonavos r. savivaldybė pripažino vyndarių sodybą „Vilkolė“ kaip gražiausią ūkininkų sodybą.

„Vynuogininkystė ir vyndarystė Lietuvoje neturi senų tradicijų. Kai ruošiau medžiagą tautinio paveldo produkto sertifikatui gauti sužinojau, kad būtent vynuogių vynai nebus sertifikuoti todėl, kad Lietuvoje neturi šimtametės tradicijos. Šia veikla užsiimantys žmonės gali laikyti save pradininkais ir tuo didžiuotis. Aš labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mano vaikai ir anūkai drąsiai galės sakyti: „Mano seneliai pasodino šitas vynuoges“ arba tarti: „Čia mano močiutės vynas“. Tautinio paveldo produkto sertifikatas  įpareigoja mane ne tik gaminti vyną, bet ir perduotį šią tradiciją ateinančioms kartoms“, - sako vyndarė.

Muziejaus kolektyvas džiaugiasi aktyviu Olgos dalyvavimu Jonavos krašto tautodailininkų bendruomenės veikloje: kiekvienas būna pasveikintas,  kiekvienam išsakyti įkvepiantys žodžiai!

Žemaičių stiprybės šaltinis

Petras Bieliauskas – tradicinio tautinio paveldo produkto kastinio gamintojas, pieno perdirbėjas. Kastinys sertifikuotas 2018 metais.

Didelę reikšmę lietuvių valstiečių mityboje turėjo pienas ir jo produktai. Žemaitijoje vartojama ypatinga sviesto rūšis – kastinys. Nuo seno čia kastinys valgytas kone kasdien. „Žemaitis be kastinio – ne žemaitis. Bliūdas padėtas, nueini ir valgai. Ir baba sukdavo ir probaba“, - prisimena Petras. Kastinys buvo gaminamas pasninko dienomis ir talkoms. „Samdiniams tepdavo ant baltos duonos. Kastinys stiprybės, energijos duodavo“, - pasakoja Petras. Kaip sukti kastinį, grūsti kanapynę, gaminti cibulynę ir kitus tradicinius žemaičių patiekalus, Petras išmoko iš savo mamos, kurios kastinis Rūdaičių kaime Kretingos rajone buvo laikomas vienu geriausių.

Ar pavyktų šį gaminį pasidaryti namuose?  „Aišku, jeigu mėginsi, matyt ir pavyks. Reikia įdirbio. Kiekvienas žmogus turi skirtingą talentą, ne visi vienodi“, - sako kastinio gamintojas. Sertifikuoto produkto gamybos eigą galima pamatyti Ragožių kaime (Jonavos r.) Petro sodyboje rengiamose edukacinėse programose „Kastinio istorija“, „Kastinio degustacija“. Lankytojų srautas vis gausėja, į edukacines programas registruojasi įmonių, organizacijų kolektyvai, pavieniai asmenys, dažni svečiai – užsieniečiai.  „Atrodo, nieko sudėtingo nėra – mediniu šaukštu bliūde suki, bet pats pagrindas – temperatūrų kaita. Turi žinot, kiek pašildyt reikia tame vandenyje: jeigu per daug pakaitinsi, anas pasidarys skystas kaip pienas, vėl turėsi plakti, kol nepradės darytis sviestas. Kastinys ir yra tarp smetonos ir sviesto“, - gamybos subtilybėmis dalinasi sertifikuotas amatininkas. „Kastinys, kad anas tirptų burnoje, turi būti sukamas mediniu šaukštu, moliniame inde arba emaliuotame bliūde. Kuo anas daugiau gauna deguonies, tuo yra puresnis ir daugiau tirpsta burnoje“, - pasakoja kastinio gamintojas. Į kastinį Petras deda ir įvairių priedų – česnakų, kmynų, saulėje džiovintų pomidorų.

Sertifikuotas amatininkas sulaukė ir LRT televizijos dėmesio: 2015 m. laidoje „Ryto suktinis“ demonstruotas kastinio ir kanapynės gamybos procesas. 2020 m. laidoje „Vartotojų kontrolė“ analizuotas šventinio stalo racionas, pasidalyta kastinio gamybos subtilybėmis. „Petro kastinio“ šiandien  reikia ieškoti mugėse, miesto šventėse bei kituose viešuose renginiuose. 

Rasa Kulytė-Libienė

Jonavos r. savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus edukatorė

 logo srtrf

Atnaujinta Trečiadienis, 10 June 2020 08:11
Web Analytics