Karantino metu Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai nesėdi tarp keturių sienų, bet išleidžia mintis „pasiganyti“ po savo dvasines erdves. Gimsta eilėraščiai, randasi noras juos sudėlioti į knygas, suteikti malonumą tiems, kuriems poezija – tai pats maloniausias sapnas.
Šiuo metu šaltiniečiai parengė almanachą, kurį skiria Jonavos miesto 270-ies metų sukakčiai. Tegul tai bus jų dovana Jonavai. Nes kas gi kitas, jeigu ne kūrėjai, galėtų padovanoti knygą, kurioje kalbama širdimi, o jos plakimas girdisi visoje Lietuvoje? Kiekvienas almanacho bendraautoris įrašė palinkėjimą ar bent niekada neišsakytą savo mintį apie kasmet gražėjantį miestą, kur augo, mylėjo, augino vaikus ir atidavė dalį savęs mylimai Jonavai.
Per šį suvaržymo laikotarpį nebuvome vieni nuo kitų atitolę – bendravome elektroniniu paštu ar telefono skambučiais, sveikinomės, dalijomės mintimis, keitėmės nuomonėmis apie karantino taisykles, kartais braukėme ašaras, nes šis laikotarpis visai ateičiai paliko niekada nebeužgysiančių randų dėl kartais su logika prasilenkiančių reikalavimų.
Eina gyvenimas, o mes ir toliau barstome žodžius, dėliojame strofas – gimsta eilėraščiai. Šiandien kviečiame skaitytojus širdimi pajausti mūsų klubo narių neįprastą kasdienybę, išsakytą jų kūriniuose, kurie bus publikuojami naujame almanache.
Irena BŪTĖNAITĖ
xxx
Vytautas RIAUBIŠKIS
Vaikystės miestui
gatvėse – tyla...
vėjo liūdesys
spalvotų lapų burėse
paklys,
balose braidys
dienos tėkmėj
skambėjusių akordų
aidas...
tyliau –
naktis grimuoja
Laiko plaukuose
užmigusį
vaikystės miesto
veidą...
(Iš)pažintis
Pauliui Širviui
silpnumas – nuodėmė,
jaučiu, kaip Laikas spaudžia
ir kasdieną vis sunkiau
pakylu nuo žolės
apgirtęs laukimu
pabūt kartu,
keliuosi,
ant dalgio pasirėmęs
būtimi – mumis – kvėpuoju,
stebiu, kaip maudosi dangus,
įkritęs balon,
kaip saulėje,
iššokusioj iš debesies,
balandžiai meiliai
viens kitam burkuoja...
et,
įpilkite dar taurę
mano Laiko –
išgersiu ją lig dugno,
gardžiai!
už Jus, už vėją,
už pabuvimo
šitoj Žemėj tvarką...
jums šalta,
kuomet lapus
žvarbokas vėjas
gatvėj renka?
prigluskite arčiau manęs,
apgobsiu –
jums dovanosiu
lietuviško beržo spalvos
savo švarką...
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
Branda
Skiriu S. Nėriai
Branda, lakštingala mylima,
Stipri ir neapsakomai puiki!
Branda, lyg gražiausias paukštis erdvėje.
Sklendi savy ir tyli,
Krenti ir vėl pakyli.
Širdie, išskleisk sparnus drąsiau,
Eilėraščiuos įamžink,
Ką jauti, matai, girdi…
Pačioj brandoj, nesmerkdama savęs,
PAKLAUSK,
Kodėl žmogus parkrinta?
Jis be sparnų, jis be sparnų.
Giria tau atsakys, mojuodama
LAIKU…
Albinas PAVASARIS
Širdis
Krūtinėj rymo lyg mina
ar uždelsto veikimo bomba.
Lėtai nutyla kaip daina
arba įtūžusi susprogsta.
Prie jos ne venos o keliai
arba patvinę kraujo upės.
Joje ir skrydžių sopuliai
kaip nelabasis įsisukę.
Ten neatsimuša kulka
o bedamas nelūžta peilis.
Ir visagalė netvarka –
kada įsivelia nemeilė.
Bet ne nuo jos mintis pabus
kaip didelio troškimo siekis.
Tik nelauktai galva atbuks
ir ims išpūstos eilės lietis...
Lunatiko romansas
Tu prikėlei mane mėnesiena –
ilgesys iki skausmo gėlė –
nebylus ir gilus kaip sniegas
vakare ties palauke kritęs –
Ant delnų, o tiesiog į širdį,
kaip vėsa ir baltumas gula
ir svaiginančiai sielą girdo,
kad suvirpęs ištirpsta kūnas.
Regis nieko kely nelieka
tik palaimos pilna sekundė
į kurią nebenori keisti
net gyvenimo viso būto.
Taip per tylą žvaigždžių nušviestą
išryškėja kažkas nežemiška,
ir į dangų rankas ištiesęs
pasigauni amžiną nerimą.
Irena NAGULEVIČIENĖ
Sodri gaiva
Sodri gaiva birželio ramią naktį
Užbūrė sielą praustis gerumu.
Sušildyt dangų ir džiaugsmingai degti
Prie miegančių po žemėm šulinių,
Pakviesti šokiui paslaptingą tylą,
Kerėti ją šiltu širdies tvinksniu,
Pažadint viltį, jeigu ji nuvylė,
Pravirkt lietum iš debesų pilkų,
Pavirst drugiu, net jei savęs netektum,
Nuskriet su vėju per laukus kartu...
Sodri gaiva birželio tylią naktį
Užbūrė sielą praustis gerumu.
Nuoga tiesa
Apnuoginau save,
Kaip šiandieną,
Tapau nuodėmklausiu savu.
Sustojau aš prieš tiesą,
Kaip prieš elgetą,
Bežvelgiančią su šypsuliu graudžiu.
Atvėriau sielą sau –
Panorau išpažinti,
Ar daug dienų, žalotų žaizdomis,
Ar daugkart laužiau
Duotą žodį šventą,
Ar daug nueita eita nykiomis?..
Apnuoginau save,
Kaip šiandieną,
Prie vartų laukiančią nakties.
Pamojau dobilienai –
Esu tik elgeta,
Ištroškusi melodijos griežlės.
Nijolė MARKEVIČIŪTĖ-SMOLINA
Jonava
Sukas žemės gaublys,
O su juo Lietuva.
Nėr taškelio jame,
Kur mana Jonava.
Kur Šventoji, Neris, Širvinta, Lankesa,
Akmenėliais čiurlena skaidri Lietava.
Susibėgę keliai. Jais išklystame mes.
Žinom, kad Jonavon vėl takeliai parves.
Praeitis čia įmynė savo pėdas gilias.
Jom pareina Kulvietis per žalias kalveles.
Kosakovskių vardus naktikovas parneš.
Dirbs lig ryto Ralys. Žiburėlis neges.
Tiesia ranką pasveikint Jonas bokšte šviesos
Laiko skydą ir ietį, bet nenori kovot.
Saugo tiltą ir Jonavą, tarsi karys,
Pro seną mokyklą žingsniuoja Lubys.
Kopia mūrais baltais į kalnelį Rimkai,
Priešais juos Kosmonautai žėruoja langais.
Žemumoj plačios gatvės į centrą suves,
Kad sutikt jubiliejaus sugrįžtume mes.
Sukas žemės gaublys,
O su juo Lietuva.
Joj istoriją rašo
Ir mana Jonava.
Dovana
(Dukrai Ingai)
Tau dovanų atnešiu vėjo dvelksmą,
Pušynų kvapą, vakarui atėjus.
Tau dovanų atnešiu žiedų kvapą,
Jazminams ir alyvoms sužydėjus.
Atnešiu Tau svajonę gražią, šviesią.
Kai pieva nuo dainų kamanės virpa.
Kai nušviesėjęs Paukščių takas
Uždegs ramios, šventos nakties žibintą.
Aš paukščių paprašysiu saugot laimę,
Kai, iš svečių šalių sugrįžę, lizduose nurimsta.
Kai debesėlių permatomos gėlės žydi,
Palaimos gurkšniais galima užspringti!
Ir sukasi gyvenimas lyg centrifūgoj.
Numiršta naktys, vasaros trumputės.
Daug ką dėl laimės galime mes paaukoti,
Raukšlės kaktoj skaičiuoja jos trumputę būtį.
xxx
Tau dainą vėjo gūsiuose dainuosiu,
Net ir tada, kada manęs nebus jau.
Marius GLINSKAS
Priartėjimas
Eisiu ilgai aš į savo namus,
Negailestingas, menkas, nuožmus,
Eisiu per sodą, o medžiai augins
Jau nebe vaisių, o metų angis.
Eisiu per kiemą, kurį palikau,
Vedinas ženklo klaidingo dangaus,
Brisiu seklia Lankesa vis artyn –
Svetimu, tolstančiu tik nevadink.
Šitaip sugrįžtama juk į save –
Raistkeliu, kūlgrinda, tik ne gatve,
Riedantis siūlų baltų kamuolys –
Tai atminimai, neleisią paklyst.
Peizažas pro langą
Šie laukai – iš atminties degėsių,
Jie dar gaudžia motinų vardais,
Šios alyvos, mėnesienoj šviesios,
Pakeliuos dar žydi kaip kadai.
Šis artumas, toliuose ištirpęs, –
Tai stiprybė mūs ir sumaištis...
Paširdžiuos žilvičiai sodžiaus virpa,
Kuriems rankos nieks nebeišties.
Justina ZALECKAITĖ-OSTREIKIENĖ
Deivė
Ledinės jūros pakrašty,
Pačioj vaivorykštės širdy
Iškritus sruoga nebyli
Kartoja vis: ,,Kokia gili!“
„Kokia gili ir amžina
Lyg vyturio skambi daina“.
Be saulės auštanti diena,
Didžiais stebuklais nešina.
Nušvitęs krištolu lietus
Paliečia kontūrus blankius.
Čiurlenantis vanduo sūrus
Nuplauna plaukiančius laivus.
Alsuojančiu saldžiu žvilgsniu
Už rifų nepralaužiamų
Pavergia savo grakštumu
Jūratė dievišku grožiu.
„Kokia gili ir amžina
Trapi viltis laivų fone!“
Vilioklės siela atvira.
Palydi spengianti tyla.
Mažai kas tikėjo
Kur bėgo, tekėjo, mažai kas tikėjo.
Jaunuoliai viens kitą be galo mylėjo.
Prisiekęs prie beržo storiausio miške,
Pradingo kareivis klastingam rūke.
Prie lango rymojo dienas ir naktis.
Pati nesumojo, kaip baigės viltis.
Sunyko, išbluko narcizai sode,
Kuriuos jie sodino palinkę drauge.
Nustojo dulkėti kelelis platus.
Seniai kas belankė atokius namus.
Tik aidas, kartojantis vardą lėtai,
Dar mena kaip skraidė margi sakalai.
Narsa, įrašyta tėvynės delne,
Vis tilo, nutilo, pranyko fone.
Nusinešė vėjas trimito garsus
Ir rytas išaušo maloniai vėsus.
Istorija virto liūdna legenda.
Mažai kas tikėjo, kad meilė tikra.
Jau niekas daugiau jo vardu nepašauks.
Per amžius senutė parimusi lauks.
Danguolė VASILIAUSKIENĖ
Gimtoji kalba
Įprasminai gyvenimą senelių,
Prosenelių. Skambėjai lietuviškam
Sodžiuj, žydėjai moterų
Skarelėse atlaidų dieną. Dvelkei
Ramybe ir dienų gerumu
Rūtų darželiuose, ulbėjai
Vaiko lūpose, senolių išmintimi
Prabilai, kalba gimtoji.
Žodžiai lietuviški, glostę širdį,
Nuo lopšio iki mirties. Skambėk.
Iš praeities tarsi tiltas į ateitį.
Nuo Mažvydo Katekizmo iki
Europinės Lietuvos. Nenugalėta
Lenkiškų puošmenų, nei maskolių
Mokyklos. „Aušra“ sušvitusi Prūsijoje,
Skambėjusi „Varpu“. Slapta
Keliavusi į lietuvių sodybas.
Išsaugota ir praturtinta.. Šventa.
Tarsi motinos rankos ar duona
Kasdienė. Pasitinkanti ir išlydinti
Kalba gimtoji. Apgaubusi būtį
Nuo žemės iki dangaus lietuviškais
Žodžiais. Šiandien didmiesčių
Šurmuly neprarask pirkelės
Švelnumo. Apkaišyta angliškais
Žodžiais. Toks laikas. Kalba
Pasaulis. Maža bitele dūzgianti,
Klausyk savo balso. Skraidyk
Laisva. Gyvuok amžinai šitoj
Žemėj. Mūsų meilėje. Tarsi malda.
Išeina mūsų dienos
Išeina mūsų dienos,
Mūsų naktys
Pro praviras
Rugsėjo debesų duris.
Pilnėjančio mėnulio
Šaukiasi vienatvė.
Žalioj žolėj
Tik rožės
Žiedlapiai nukris.
Palieka sodas,
Liūdintis ir vienas,
Subrendę vaisiai,
Rudenio žiedai.
Skubėk gyventi,
Nes išeina dienos,
Lyg priešaušrio tyloj
Paskendę pažadai.