Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Neįprastos kasdienybės atspindžiai ant popieriaus lapo

Trečiadienis, 03 June 2020 10:24 Parašė 

Karantino metu Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai nesėdi tarp keturių sienų, bet išleidžia mintis „pasiganyti“ po savo dvasines erdves. Gimsta eilėraščiai, randasi noras juos sudėlioti į knygas, suteikti malonumą tiems, kuriems poezija – tai pats maloniausias sapnas.

Šiuo metu šaltiniečiai parengė almanachą, kurį skiria Jonavos miesto 270-ies metų sukakčiai. Tegul tai bus jų dovana Jonavai. Nes kas gi kitas, jeigu ne kūrėjai, galėtų padovanoti knygą, kurioje kalbama širdimi, o jos plakimas girdisi visoje Lietuvoje? Kiekvienas almanacho bendraautoris įrašė palinkėjimą ar bent niekada neišsakytą savo mintį apie kasmet gražėjantį miestą, kur augo, mylėjo, augino vaikus ir atidavė dalį savęs mylimai Jonavai.

Per šį suvaržymo laikotarpį nebuvome vieni nuo kitų atitolę – bendravome  elektroniniu paštu ar telefono skambučiais, sveikinomės, dalijomės mintimis, keitėmės nuomonėmis apie karantino taisykles, kartais braukėme ašaras, nes šis laikotarpis visai ateičiai paliko niekada nebeužgysiančių randų dėl kartais su logika prasilenkiančių reikalavimų.

Eina gyvenimas, o mes ir toliau barstome žodžius, dėliojame strofas – gimsta eilėraščiai. Šiandien kviečiame skaitytojus širdimi pajausti mūsų klubo narių neįprastą kasdienybę, išsakytą jų kūriniuose, kurie bus publikuojami naujame almanache.

Irena BŪTĖNAITĖ  

xxx

Vytautas RIAUBIŠKIS

Vaikystės miestui

gatvėse – tyla...

vėjo liūdesys

spalvotų lapų burėse

paklys,

balose braidys

dienos tėkmėj

skambėjusių akordų

aidas...

tyliau –

naktis grimuoja

Laiko plaukuose

užmigusį

vaikystės miesto

veidą...

 

 (Iš)pažintis                                                                            

Pauliui Širviui

silpnumas – nuodėmė,

jaučiu, kaip Laikas spaudžia

ir kasdieną vis  sunkiau

pakylu nuo žolės

apgirtęs laukimu

pabūt kartu,

keliuosi,

ant dalgio pasirėmęs

būtimi – mumis – kvėpuoju,

stebiu, kaip maudosi dangus,

įkritęs balon,

kaip saulėje,

iššokusioj iš debesies,

balandžiai meiliai

viens kitam burkuoja...

et,

įpilkite dar taurę

mano Laiko –

išgersiu ją lig dugno,

gardžiai!

už Jus, už vėją,

už pabuvimo

šitoj Žemėj tvarką...

jums šalta,

kuomet lapus

žvarbokas vėjas

gatvėj renka?

prigluskite arčiau manęs,

apgobsiu –

jums dovanosiu

lietuviško beržo spalvos

savo švarką...

 

Eitvydė PRANEVIČIENĖ

Branda

Skiriu S. Nėriai

Branda, lakštingala mylima,

Stipri ir neapsakomai puiki!

Branda, lyg gražiausias paukštis erdvėje.

Sklendi savy ir tyli,

Krenti ir vėl pakyli.

Širdie, išskleisk sparnus drąsiau,

Eilėraščiuos įamžink,

Ką jauti, matai, girdi…

Pačioj brandoj, nesmerkdama savęs,

PAKLAUSK,

Kodėl žmogus parkrinta?

Jis be sparnų, jis be sparnų.

Giria tau atsakys, mojuodama

LAIKU…

 

Albinas PAVASARIS

Širdis

Krūtinėj rymo lyg mina

ar uždelsto veikimo bomba.

Lėtai nutyla kaip daina

arba įtūžusi susprogsta.

Prie jos ne venos o keliai

arba patvinę kraujo upės.

Joje ir skrydžių sopuliai

kaip nelabasis įsisukę.

Ten neatsimuša kulka

o bedamas nelūžta peilis.

Ir visagalė netvarka –

kada įsivelia nemeilė.

Bet ne nuo jos mintis pabus

kaip didelio troškimo siekis.

Tik nelauktai galva atbuks

ir ims išpūstos eilės lietis...

 

Lunatiko romansas

Tu prikėlei mane mėnesiena –

ilgesys iki skausmo gėlė –

nebylus ir gilus kaip sniegas

vakare ties palauke kritęs –

Ant delnų, o tiesiog į širdį,

kaip vėsa ir baltumas gula

ir svaiginančiai sielą girdo,

kad suvirpęs ištirpsta kūnas.

Regis nieko kely nelieka 

tik palaimos pilna sekundė

į kurią nebenori keisti

net gyvenimo viso būto.

Taip per tylą žvaigždžių nušviestą

išryškėja kažkas nežemiška,

ir į dangų rankas ištiesęs

pasigauni amžiną nerimą.

 

Irena NAGULEVIČIENĖ

Sodri gaiva

Sodri gaiva birželio ramią naktį

Užbūrė sielą praustis gerumu.

Sušildyt dangų ir džiaugsmingai degti

Prie miegančių po žemėm šulinių,

Pakviesti šokiui paslaptingą tylą,

Kerėti ją šiltu širdies tvinksniu,

Pažadint viltį, jeigu ji nuvylė,

Pravirkt lietum iš debesų pilkų,

Pavirst drugiu, net jei savęs netektum,

Nuskriet su vėju per laukus kartu...

Sodri gaiva birželio tylią naktį

Užbūrė sielą praustis gerumu.

 

Nuoga tiesa

Apnuoginau save,

Kaip šiandieną,

Tapau nuodėmklausiu savu.

Sustojau aš prieš tiesą,

Kaip prieš elgetą,

Bežvelgiančią su šypsuliu graudžiu.

Atvėriau sielą sau –

Panorau išpažinti,

Ar daug dienų, žalotų žaizdomis,

Ar daugkart laužiau

Duotą žodį šventą,

Ar daug nueita eita nykiomis?..

Apnuoginau save,

Kaip šiandieną,

Prie vartų laukiančią nakties.

Pamojau dobilienai –

Esu tik elgeta,

Ištroškusi melodijos griežlės.

 

Nijolė MARKEVIČIŪTĖ-SMOLINA

Jonava

Sukas žemės gaublys,

O su juo Lietuva.

Nėr taškelio jame,

Kur mana Jonava.

Kur Šventoji, Neris, Širvinta, Lankesa,

Akmenėliais čiurlena skaidri Lietava.

Susibėgę keliai. Jais išklystame mes.

Žinom, kad Jonavon vėl takeliai parves.

Praeitis čia įmynė savo pėdas gilias.

Jom pareina Kulvietis per žalias kalveles.

Kosakovskių vardus naktikovas parneš.

Dirbs lig ryto Ralys. Žiburėlis neges.

Tiesia ranką pasveikint Jonas bokšte šviesos

Laiko skydą ir ietį, bet nenori kovot.

Saugo tiltą ir Jonavą, tarsi karys,

Pro seną mokyklą žingsniuoja Lubys.

Kopia mūrais baltais į kalnelį Rimkai,

Priešais juos Kosmonautai žėruoja langais.

Žemumoj plačios gatvės į centrą suves,

Kad sutikt jubiliejaus sugrįžtume mes.

Sukas žemės gaublys,

O su juo Lietuva.

Joj istoriją rašo

Ir mana Jonava.

 

Dovana

(Dukrai Ingai)

Tau dovanų atnešiu vėjo dvelksmą,

Pušynų kvapą, vakarui atėjus.

Tau dovanų atnešiu žiedų kvapą,

Jazminams ir alyvoms sužydėjus.

Atnešiu Tau svajonę gražią, šviesią.

Kai pieva nuo dainų kamanės virpa.

Kai nušviesėjęs Paukščių takas

Uždegs ramios, šventos nakties žibintą.

Aš paukščių paprašysiu saugot laimę,

Kai, iš svečių šalių sugrįžę, lizduose nurimsta.

Kai debesėlių permatomos gėlės žydi,

Palaimos gurkšniais galima užspringti!

Ir sukasi gyvenimas lyg centrifūgoj.

Numiršta naktys, vasaros trumputės.

Daug ką dėl laimės galime mes paaukoti,

Raukšlės kaktoj skaičiuoja jos trumputę būtį.

xxx

Tau dainą vėjo gūsiuose dainuosiu,

Net ir tada, kada manęs nebus jau.

 

Marius GLINSKAS

Priartėjimas

Eisiu ilgai aš į savo namus,

Negailestingas, menkas, nuožmus,

Eisiu per sodą, o medžiai augins

Jau nebe vaisių, o metų angis.

Eisiu per kiemą, kurį palikau,

Vedinas ženklo klaidingo dangaus,

Brisiu seklia Lankesa vis artyn –

Svetimu, tolstančiu tik nevadink.

Šitaip sugrįžtama juk į save –

Raistkeliu, kūlgrinda, tik ne gatve,

Riedantis siūlų baltų kamuolys –

Tai atminimai, neleisią paklyst.

 

Peizažas pro langą

Šie laukai – iš atminties degėsių,

Jie dar gaudžia motinų vardais,

Šios alyvos, mėnesienoj šviesios,

Pakeliuos dar žydi kaip kadai.

Šis artumas, toliuose ištirpęs, –

Tai stiprybė mūs ir sumaištis...

Paširdžiuos žilvičiai sodžiaus virpa,

Kuriems rankos nieks nebeišties.

 

Justina ZALECKAITĖ-OSTREIKIENĖ

Deivė

Ledinės jūros pakrašty,

Pačioj vaivorykštės širdy

Iškritus sruoga nebyli

Kartoja vis: ,,Kokia gili!“

„Kokia gili ir amžina

Lyg vyturio skambi daina“.

Be saulės auštanti diena,

Didžiais stebuklais nešina.

Nušvitęs krištolu lietus

Paliečia kontūrus blankius.

Čiurlenantis vanduo sūrus

Nuplauna plaukiančius laivus.

Alsuojančiu saldžiu žvilgsniu

Už rifų nepralaužiamų

Pavergia savo grakštumu

Jūratė dievišku grožiu.

„Kokia gili ir amžina

Trapi viltis laivų fone!“

Vilioklės siela atvira.

Palydi spengianti tyla.

 

Mažai kas tikėjo

Kur bėgo, tekėjo, mažai kas tikėjo.

Jaunuoliai viens kitą be galo mylėjo.

Prisiekęs prie beržo storiausio miške,

Pradingo kareivis klastingam rūke.

Prie lango rymojo dienas ir naktis.

Pati nesumojo, kaip baigės viltis.

Sunyko, išbluko narcizai sode,

Kuriuos jie sodino palinkę drauge.

Nustojo dulkėti kelelis platus.

Seniai kas belankė atokius namus.

Tik aidas, kartojantis vardą lėtai,

Dar mena kaip skraidė margi sakalai.

Narsa, įrašyta tėvynės delne,

Vis tilo, nutilo, pranyko fone.

Nusinešė vėjas trimito garsus

Ir rytas išaušo maloniai vėsus.

Istorija virto liūdna legenda.

Mažai kas tikėjo, kad meilė tikra.

Jau niekas daugiau jo vardu nepašauks.

Per amžius senutė parimusi lauks.

 

Danguolė VASILIAUSKIENĖ

Gimtoji kalba

Įprasminai gyvenimą senelių,

Prosenelių. Skambėjai lietuviškam

Sodžiuj, žydėjai moterų

 Skarelėse atlaidų dieną. Dvelkei

Ramybe ir dienų gerumu

Rūtų darželiuose, ulbėjai

Vaiko lūpose, senolių išmintimi

Prabilai, kalba gimtoji.

Žodžiai lietuviški, glostę širdį,

Nuo lopšio iki mirties. Skambėk.

Iš praeities tarsi tiltas į ateitį.

Nuo Mažvydo Katekizmo iki

Europinės Lietuvos. Nenugalėta

Lenkiškų puošmenų, nei maskolių

Mokyklos. „Aušra“ sušvitusi Prūsijoje,

Skambėjusi „Varpu“. Slapta

Keliavusi į lietuvių sodybas.

Išsaugota ir praturtinta.. Šventa.

Tarsi motinos rankos ar duona

Kasdienė. Pasitinkanti ir išlydinti

Kalba gimtoji. Apgaubusi būtį

Nuo žemės iki dangaus lietuviškais

Žodžiais. Šiandien didmiesčių

Šurmuly neprarask pirkelės

Švelnumo. Apkaišyta angliškais

Žodžiais. Toks laikas. Kalba

Pasaulis. Maža bitele dūzgianti,

Klausyk savo balso. Skraidyk

 Laisva. Gyvuok amžinai šitoj

Žemėj. Mūsų meilėje. Tarsi malda.

 

Išeina mūsų dienos

Išeina mūsų dienos,

Mūsų naktys

Pro praviras

 Rugsėjo debesų duris.

Pilnėjančio mėnulio

Šaukiasi vienatvė.

Žalioj žolėj

Tik rožės

Žiedlapiai nukris.

Palieka sodas,

Liūdintis ir vienas,

Subrendę vaisiai,

Rudenio žiedai.

Skubėk gyventi,

Nes išeina dienos,

Lyg priešaušrio tyloj

Paskendę pažadai.

 logo srtrf