Ilgus šimtmečius lietuvių liaudies architektūroje ypač svarbią vietą užėmė memorialiniai paminklai – stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės ir kryžiai. Memorialiniai paminklai buvo statomi iš akmens, plytų, kalami iš geležies. Tačiau daugiausia buvo medinių paminklų. Dažnai jie užbaigiami geležinėmis viršūnėmis.
Išliekamosios vertės kūriniai
Andrius Šukutis - sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo kalvystės amato puoselėtojas. Memorialinių paminklų viršūnės saulutės sertifikuotos 2013 m.
Andrius Šukutis gimė 1979 m. vasario 2 d. Jonavoje. „Pirmuoju mano mokytoju buvo jonavietis Liudas Ivanauskas, atviras ir patyręs kalvis. Visada liksiu jam dėkingas už kalvystės pradmenis ir atskleistas metalo apdirbimo paslaptis. Vėliau, intensyviai dirbdamas, vedamas užsispyrimo ir begalinio noro, įgijau patirties ir meistriškumo. Labai įdomios ir naudingos buvo pažintys ir pokalbiai su kitais patyrusiais kalviais “, - sako Andrius.
Kalvystė – vienas seniausių ir svarbiausių amatų Lietuvos valstybėje. Jau XIX a. antrojoje pusėje bemaž kiekvienas kaimas turėjo savo kalvį, kai kuriuose kaimuose būdavo net po du kalvius, vienas jų - ūkio, kitas – meno reikalams. Dažniausiai kalvio amatas su visa kalve ir įranga būdavo paveldimas iš kartos į kartą. 2004 m. Andrius savo namų kieme įsirengė kalvę su žaizdru ir priekalu. Būtiniausius įrankius: reples, plaktukus, kūjus, kirstukus, pramušėjus, įvairias formas, žirkles amatininkas pasigamina pats. Kalvio darbų gamybos procesas tradicinis: kalimas, lankstymas, karpymas, tempimas, sukimas ir t.t. Kaldamas saulutes, kačergas, „klemkas“, kabyklas, vartus ar kitus meninės kalvystės gaminius, kalvystės amato puoselėtojas naudoja tradicines medžiagas, įvairių profilių geležį ir plieną. Kaldamas įvairius gaminius, Andrius naudoja karštą ir šaltą kalimą, kalstymą bei kernavimą, spaudimą, gniuždymą, juodinimą, gludinimą. „Išraityti laiptų turėklai ar barokinio stiliaus vartai į mūsų šalį atkeliavo iš senosios Europos – Vokietijos, Austrijos, o štai kryžiai, saulutės – tai mūsų tautos paveldas, tai neatskiriama bažnyčių, koplyčių, varpinių, šventorių ir kapų vartų dalis. Visada jaučiau ryšį su protėviais ir ilgesį senajam lietuviškam kaimui. Nuo pat vaikystės mane „traukė“ senieji amatai. Pasirinkau kryždirbystės tradiciją, ją ir trokštu puoselėti. Kūriniai iš geležies liks ir tada, kai manęs nebus“, - pasakoja kalvystės amato puoselėtojas.
Kalvystės tradicijas amatininkas perteikia aktyviai dalyvaudamas Jonavos rajono kultūros centro organizuojamuose renginiuose: Joninėse, Miesto šventėse, įvairiose parodose ir festivaliuose. Nuo 2007 metų Andrius dalyvauja Jonavos rajono menininkų bei tautodailininkų parodose. 2012 metais kalvystės amatas pristatytas tarptautiniame folkloro festivalyje „Trys ratilėliu“. 2015 metais kalvystės amatas demonstruotas projekto „Tradicinių amatų gaivinimas Jonavos rajone“ baigiamajame renginyje „Amatų kiemas“.
Kalvio darbų galime pamatyti įvairiose Jonavos miesto erdvėse: stogastulpis Ramybės skvere, skirtas Lietuvos Sąjūdžio 20 - ties metų jubiliejui, padabintas Andriaus nukalta geležine saulute. 2018 metais Jonavos Ralio gimnazijos kieme pastatytas kopslytstulpis taip pat puoštas menininko darbu. Tai 71 – osios abiturientų laidos dovana mokyklai. Dar dešimtys saulučių, skulptūrų, šviestuvų, dekoratyvių vidaus interjero detalių, meninių dirbinių, padabinusių paties kalvystės amato puoselėtojo namus, jo bičiulių kiemus ir sodybas.
Armėniškosios metalo kalybos tradicijos tęsėja
Svetlana Alekseiko-Pogosian – armėniškos metalo kalybos, čekankos meistrė. Metalo plastikos darbai nukalti iš vario, žalvario, bronzos, melchioro.
Svetlana gimė 1959 m. sausio 10 d. Jerevane. Mokėsi Levo Tolstojaus vidurinėje humanitarinėje mokykloje. 1979 m. Svetlana baigė aukštesniąją Jerevano meno mokyklą, kur įgijo skulptorės - metalo kalinėtojos specialybę. Baigusi meno mokyklą, dirbo Jerevano meno kombinate eksperimentiniame ceche metalo apdirbimo specialiste, dešimt metų kariuomenėje dirbo radiotelefoniste. Jonavoje gyvena nuo 1992 metų. Atvykusi į Lietuvą, Svetlana baigė Kauno statybininkų rengimo centrą ir trejus metus įvairiose statybos įmonėse dirbo suvirintoja. Nuo 2010 m. dirba UAB „Jonavos paslaugose“.
Svetlanos metalo plastikos darbai atlikti naudojant tradicines medžiagas: varį, žalvarį, bronzą, melchiorą. „Tradiciniame mene yra taisyklės, kanonai, kurių privalu laikytis. Pavyzdžiui klasikinis pumpuras atrodo vienaip, o armėniškas jau kitoks. Kiekviena tauta mato formas savaip. Išlaikyti, išsaugoti, „nepamesti“ tų nacionalinių elementų, etninių motyvų – tai liaudies meno esmė. Jeigu kūrėjai nuo jų nutolsta, keičiasi ir kūrinio esmė, ir jo vertė“, - sako menininkė. Svetlana įsitikinusi, kad ir profesionalus menininkas gali būti priskiriamas liaudies meno kūrėjų kategorijai. „Manau, kad profesionalus menininkas gali kurti ne tik klasikinius, bet ir liaudies meno kūrinius, beje, ne kiekvienas, o tik tas, kuriam svarbi tradicija. Tradicija man visada buvo svarbi“, - sako menininkė. Šiuolaikiniai menininkai, baigę metalo plastikos darbą, nuvalo jį azoto rūgštimi. „Mūsų kalybos tradicijoje metalo plastikos darbas buvo trinamas smėliu, žeme, purvu ir nuplaunamas upelio vandeniu. Kūrinys turi susilieti su gamtos stichijomis, gauti energetinę įkrovą“, - pasakoja liaudies menininkė. Tradicija svarbi ir kasdieniame Svetlanos gyvenime: dar ir dabar ji namuose kepa armėnišką duoną, saldų armėnišką pyragą „gata“, gamina armėnišką skanėstą „pachlava“ bei kitus armėniškos virtuvės patiekalus. Metines šventes menininkė švenčia pagal senąsias krikščioniškas tradicijas.
Svetlana - aktyvi Jonavos krašto tautodailininkų bendruomenės narė: ji nepraleidžia nei vieno tautodailės renginio, nei vienos parodos atidarymo muziejuje, visada su gėlėmis ir su padėka kuriančiam žmogui. 2005 m. Jonavos krašto muziejuje surengta jos personalinė paroda. 2006 m. metalo plastikos darbai demonstruoti Kauno įvairių tautų kultūrų centre. 2007 m. personalinė paroda surengta Ryšių istorijos muziejuje Kaune. 2006 – 2019 m. Svetlana dalyvavo Jonavos krašto muziejuje rengiamose bendrose tautodailininkų parodose.
„Amatai – tai ta vieta, kurioje žmogus jaučiasi laisvas ir laimingas. Kūrybinis darbas suteikia optimizmo ir padeda mylėti žmogų. Perteikti tautos sielą savo darbuose nėra lengva, bet kai šitai pavyksta, tuos momentus įvardinčiau kaip pačius šviesiausius“, - prisipažįsta Svetlana.
Pelnytas meistro vardas
Pranas Smailys – tautodailininkas, liaudies menininkas. Gimė 1941 m. liepos 20 d. Jonavos rajone, Širvių kaime. Lietuvos tautodailės sąjungos „Saulutė“ narys nuo 1979 metų. Liaudies meistro vardas suteiktas už metalo plastikos darbus.
Tapyti Pranas pradėjo 1969 metais. Tapybos darbuose dominuoja religinė tematika. Metalo plastikos darbus tautodailininkas pradėjo kurti 1971 m. Ryškiausi to meto darbai: metalo pano „Jaunystė“ Jonavos baldų kombinato kultūros namuose, metalo pano „Jaunieji“ bei mozaika „Šokėjai“ iš akmens ir gipso Jonavos autotransporto įmonėje. Tapybos darbas ant sienos „Evoliucijos eiga“ atliktas Justino Vareikio vidurinėje mokykloje. Metalo pano „Eglė žalčių karalienė“ bei „Jūratė ir Kastytis“ dar ir dabar puošia tautodailininko namus. Pristatydamas pastarąjį darbą, Pranas kaip žirnius į sieną „suberia“ Maironio eiles: „Vos Jūratė / Jį pamatė / Priešai milžinų galiūnų / Užsimiršusi skaistybę / Savo dievišką didybę / Pamylėjo žemės sūnų“. Įkvėptas meilės Pranas kūrė ir šį darbą. „Jei žmogus atviras, jis pulsuoja meile, iš to ir gimsta menas“, - sako jis.
Prano Smailio darbai įvertinti 1976 m. pirmojo sąjunginio darbo žmonių meno saviveiklos festivalio „Šlovė darbui“ rajoninėje parodoje. 1983 m. savo kūrybos darbus tautodailininkas pristatė bendroje parodoje Vilniaus parodų rūmuose, 1985 – 1987 m. surengtos personalinės parodos Jonavoje ir Ukmergėje.
Liaudies meistro namai – meno galerija. Pirmasis tapybos darbas – peizažas, įrėmintas paties gamintu metaliniu rėmeliu: „Pagal savo išdidumą, grožį, kur meilė sudėta, čia jam vieta“, - šypsosi pašnekovas. „Čia mano mylimas Jėzus, labai didžiuojuosi šituo darbu. Žiūriu į jį ir galvoju, nejaugi čia mano padaryta? Ir dabar padaryčiau, bet čia tiek šilumos įlieta, tie plaukai, atspalviai „išieškoti“. Su meile dariau, kaip Dievą mylintis ir gerbiantis žmogus“, - apie savo tapybos darbą „Jėzus“ pasakoja Pranas. „Čia „Motina su vaiku“ – meilės etalonas, iš aliuminio kalta“, - komentuoja metalo plastikos darbą menininkas. Vienas mėgstamiausių Prano tapybos žanrų - peizažas. „Va, lieta akvarelė - gamtos peizažas ir dar vienas – „Audra“. Peizažas - gilus, turtingas viskuo“, - pasakoja Pranas. „Čia Marija, dangaus lelija šviečia aukštai ant dangaus. Man jos veidas patinka, „išieškotas“, tiek atspalvių, tas veido rimtumas, šiluma, viskas įlieta“, – komentuoja Pranas. Vienas pirmųjų metalo bareljefų skirtas žmonai Virginijai, kurios nebėra jau daugiau nei 20 metų. „Darbas, judėjimas, mokslai man padėjo išgyventi. Pragyvenau ir visko man užteko, visko buvo per akis. Aš niekad nebuvau pavargęs“, - džiaugiasi Pranas. Net trys metalo darbai skirti Eglei žalčių karalienei, visuose Eglės skirtingos: metalo pano Eglė atkartoja pasakos siužetą, antroji Eglė - moteris viliokė. „O čia „Piemenukas“ – kažkas mane nufotografavo, dar avis, medžius pridėjau, čia visa dūšia sudėta, - prisimena jaunystę Pranas ir džiaugiasi, kad jam jau neteko tarnauti, tik tėvams reikėjo padėti prižiūrėti gyvulius. Išnešti į kiemą darbai dar labiau nudžiugina Praną: „Jie čia atgyja, išryškėja spalvos. Tuoj nuvalysiu dulkes, galima jau fotografuoti“, – paragina Pranas. Pilna gėrio ir džiaugsmo diena baigiasi. „Žinot, menininkai, jie paskendę gamtoj, kūryboj, jiems viskas įdomu, viskas gražu“, – atsisveikindamas tarsteli Pranas Smailys.
Lietuviški kūrybos motyvai
Aleksandras Fomkinas – tautodailininkas, liaudies menininkas. Gimė 1948 m. lapkričio 30 d. Kaune. Nuo 1990 m. gyvena Stašėnų kaime (Dumsių sen., Jonavos r.).
Darbo sritys: metalo plastika, drožinėjimas. Metalo kalyba Aleksandrą sudomino jau kariuomenėje – čia jis kalė iš skardos, vario, bronzos, žalvario, aliuminio. „Tarnaudamas Daugpilyje ir lankydamas parodas, pamačiau kitų tautų metalo darbus, įdomūs man buvo gruzinų, baltarusių. Nukaliau ir aš lietuvišką kryžių, pavadinau jį „Riterio kryžiumi“. Iš pradžių niekas nesuprato, o kai suprato, palaikė mane saugumas 3 dienas. Komjaunimo sekretoriui šis mano kūrinys kainavo vietą“, – pasakoja Aleksandras. 1972 m., grįžęs iš kariuomenės, Aleksandras pradėjo dirbti Kauno šlifavimo staklių gamykloje „Neris“, vėliau „Spindulio“ spaustuvėje tekintoju, įrengimų reguliuotoju. Gyvendamas Kaune, tautodailininkas aktyviai dalyvavo amatų klubo „Pomėgis“ veikloje: demonstravo amatus Kauno profsąjungos rūmuose, gamyklose, dalyvavo Tautodailės parodose Vilniuje, Kaune. „Metalo kalybos technologiją sukūriau pats, bandymo būdu. Pradžiai reikalinga kaladė, pagrindines linijas padarau ant jos pasidėjęs metalo lakštą, kai reikia išgaubt - pasidedu smėlio maišą. Ugnies reikia, laužo, reikia įkaitint metalą, kad būtų minkštesnis ir vėl gali dirbt“, - patikina tautodailininkas. Pagrindiniai Aleksandro kalybos įrankiai – plaktukai, kaltukai, visus įrankius jis pasidaro pats. Metaliniai kaltukai turi būti nupoliruoti, kad nebūtų aštrūs, kad neprakirstų metalo.
Krašto muziejaus Tautodailės amatų centre eksponuojami metalo plastikos bareljefai „Rūpintojėlis“, „Saulė“, „Mama ir vaikas“, „Imtynės“ liudija svarbius tautodailininko gyvenimo įvykius, jo vertybes, pomėgius. „Sportavau laisvąsias imtynes, sambo imtynes iki 1972 metų. Dirbau Jonavos kūno kultūros ir sporto treneriu, Jonavos neįgaliųjų sporto klubo „Joneidra“ pirmininku, prisiminęs aktyvią sportinę veiklą, nukaliau bareljefą iš aliuminio“, - analizuoja savo darbą „Imtynės“ tautodailininkas. Nukalta ir keletas „Vyčio“ bareljefų. Vienas iš Aleksandro metalo darbų atliktas A. S. Puškino poemos „Ruslanas ir Liudmila“ motyvais ir pavadintas „Ruslano mūšis su galva“. „Visos poemos neprisimenu, tik žinau, kad ta galva buvo be kūno ir visus nupūsdavo, o Ruslanas ją įveikė“, - pasakoja metalo kalybos meistras. Paklausus, kodėl jo kūryboje tiek daug lietuviškų motyvų, Aleksandras atsako: „Aš gi kaunietis, už „Lietuvos rytą“ niekad „nesirgsiu“. 42 metus pragyvenau Kaune, o visas vasaras praleidau čia, pas senelius, Stašėnų kaime (Dumsių sen., Jonavos r.). Vaikystėj lietuvių kalbos negirdėjau, tik senoji slavų ir lenkų. Mane krikštijo va čia, Nery. Jei nepaskandino „batiuška“, tai Nery nepaskęsiu.“, - juokiasi Aleksandras. Krikštynų istorija buvo tokia: krikštijamas Aleksandras buvo laikomas virš upės ir staiga „batiuškai“ iškrito kryžiukas. Gaudydamas kryžiuką, jis paleido vaiką iš rankų. Neries srovė Aleksandrą pradėjo sparčiai nešti, krikštatėviai vos spėjo nutverti.
Dar viena Aleksandro veiklos sritis – medžio drožyba. Mėgstamiausi jo darbai - „miško dvasios“ arba bildukai. „Kartą grybaudamas radau pušies žievės ir išpjausčiau su peiliuku tokį velniuko atvaizdą, į save panašų. Pabandžiau iš topolio žievės, pavyko. Kiekvienas vis kitoks išeina, dviejų vienodų darbų nepadarysi. 1000 tokių bildukų esu padaręs, visiems jų reikėjo,“ - didžiuliu darbų susidomėjimu džiaugiasi tautodailininkas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, Aleksandro darbai pasklido po Europą, JAV.
Rasa Kulytė-Libienė
Jonavos r. savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus edukatorė
